Vytautas Viršilas - Žalgirio viršūnė

Kaip mes „darėme“ „Žalgirį“. Vytautas Viršilas, ištraukos iš dienoraščio

1969 m birželio 16 d.

Apsvaiginti „Žalgirio“ krepšininkų, o ypač futbolistų pergalių, ir mes alpinistai, nutarėme įamžinti savo sporto draugijos vardą. Tian - Šanio kalnuose ieškosime „Žalgirio“ viršūnės.

Liepos 16 d. Nusitrenkėm 5000 km į rytus nuo Lietuvos. Iki Kinijos sienos liko vos 150 km. Prževalsko miestas. Čia pat Issyk – Kulio ežeras (180 km x 60 km). Lietuvoj seniai jis būtų pavadintas jūra (žiūr. Kauno jūra). Išsimaudėm. Drąsuolių plaukti į kitą krantą neatsirado. Vanduo apysūris, Baltijoj „macnesnis“.

Liepos 17 d. Ekspedicijos „priekaba“ - 3 tonos krovinių – inventorius, maistas ir t.t. Kaip jį nugabenti į kalnus? Mašina veža tik 15 km. Ten įrengiam perkrovimo bazę (2200 m virš jūros lygio). Aplink masiškai auga rudmėsės. Čiabuviai jų nevalgo. Karvės spardo. Mes gi rudmėses valgėm jas pakeptas ant sviesto nuosavose sultyse. Velniškai gardu. Einam derėtis pas čiabuvius arklių. Iki 1924 metų kirgizai turėjo lotynišką šriftą? Čia Azija ir reikia performuoti savo psichiką. Viskas daroma labai ramiai ir iš lėto. Nervus rekomenduojama palikti Europoje.

Liepos 30 d. Stovyklos atidarymas. Išsirikiuoja 90 alpinistų. Alpinizmo federacijos pirmininkas Jaras Okulič-Kazarinas sako kalbą. Iškyla keturios vėliavos: Lietuvos TSR, Žalgirio. Nemuno ir speciali alpinijados vėliava. Jos čia plevėsuos mėnesį. Lietuvos alpinijada „Tian-Šanis-69“ prasidėjo.

Rugpjūčio 5 d. 55 alpinistai Gedimino Akstino viršūnėje! Jų tarpe Gedimino sesuo Laima. Jau 10 metų kai Gedimino Akstino, Vytauto Vosyliaus ir Felikso Mieliausko nėra gyvųjų tarpe. Gyvos tik jų idėjos ir kalnai.

Nuo Akstino kalno pradedame dairytis „Žalgirio“. „Žalgiris“ turi būti gražus. Tai viena. Jis turi būti „nekaltas“ tai antra, kitaip sakant joks žmogus neturi būti ant jo stovėjęs. Rytuose matosi daug puikių viršūnių, vakaruose, ežero pakrantėj gražesnės tik dvi. 1969 rugpjūčio 7 d. Mums gręsia dar vienas pavojus, viršūnė gali būti niekieno neliesta, tačiau gerai matoma iš slėnio. Tuomet čiabuviai, beganydami avis, sugalvoja tokiai viršūnei pavadinimą „Tuš -tau-bek-tur-baši“ ar panašiai. Elementarus nacionalinis mandagumas nebeleistų jos vadinti „Žalgiriu“ nors užliptume ir pirmieji. Viršūnė turi būti bevardė. Su Rimu Zdanavičium einame pas kirgizų alpinistus. Jie įsikūrė netoli mūsų, pusvalandis kelio aukštyn pagal upę. Kirgizai ruošiasi pagrindinio kalnagūbrio traversui, turi gerus žemėlapius. Be abejo žino, kurie kalnai aplaipioti. Išsiaiškinom: rytuose tik viena viršūnė nugalėta, vakaruose – neaišku. Rugpjūčio 14 d. Konservatorijos alpinistai išžvalgė rytinį rajoną. Grįžo į stovyklą patenkinti: pamatė gražią ir atrodo „įkandamą“ viršūnę. Beliko „mažmožis“ - nuvykti ir įlipti. Kai susidėjom kuprines su visais alpinistiniais atributais, maistu visai savaitei ir jas pakilojom, iš karto praėjo puse noro įveikti „Žalgirio“ viršūnę. Laimei, kažkas atsiminė, kad egzistuoja keturkojai žmonių draugai – arkliai. Teko kreiptis į juos, žinoma ne tiesiogiai, o per jų savininkus. Kelias į savininkų širdis pasirodė eina per gerkles. O čia sportinis režimas... Deja nukentėjo sportinis režimas.

Rugpjūčio 15 d. Su arkliu kalba savotiška: arkliškai – žmogiška – bizūniška. Į kalną arkliai lipa labai smarkiai, nesiskaito, kad žmogus nespėja. Į pakalnę jie visai nenori eiti, o į vandenį brenda tik paveikti asmeninio pavyzdžio. Ties ledyno liežuviu draugystė su arkliais baigėsi. Patys virtom arkliais (asilais?). Slidinėdami po ledyną pasiekiam nakvynės vietą. 20 valandą radijo ryšys. Girdime mūsų „supermenus“, kalbančius ant Džigito sienos. Jie „Žalgiris -1“. mes „Žalgiris-3“ ir bendrai sportinės grupės vadinosi „Žalgiriai“, o bazinė stovykla „Lietuva“. Žalgiris 1 patenkinti, kad pagaliau Žalgiris 3 išėjo į Žalgirį. Žalgiris 3 patenkinti, kad Žalgiris 1 baigia savo 6 sunkumo kategorijos maršrutą, užregistruotą 1969 m Tarybų Sąjungos alpinizmo pirmenybėse. Rugpjūčio 16 d. Naktį kankino sapnai. Kažkoks kinietis – nekinietis griebė už gerklės ir dusino. Pasirodo, nuo stipraus vėjo sugriuvo palapinė ir nebebuvo kuo kvėpuoti. Draugai vaizdavo, kad ramiausiai miega. Teko keltis ir statyti palapinę, kuri plevėsavo kaip būrė. Vos sulaukę ryto bandėm ant austriškų primusų užsivirti arbatos. Teoriškai reikia pasiekti tik 90 laipsnių, kad tokiam aukšty virtų vanduo. Tačiau tobula aušinimo sistema (nenutilęs vėjas) neleido pasiekti aukštesnės kaip kūno temperatūros. Įsitikinom, kad sėkmingai galima gerti ir tokią arbatą. Varvindami nuo nosies prakaitą, užlipome į Karakolo perėją. Dvasią atgaivinom nuostabiu vaizdu, o kūną – keletu gliukozės tablečių. Prieš mus kelias per ledyną, tokį supleišėjusį, kad nenoromis prisimeni senovės rytiečių labirintus. Visą dieną keliaudami ilgu ir nuobodžiu ledynu svajojom, kaip nakvynei atrasim šiltą vietelę ant akmenukų, ką ten ant akmenukų, nusileisim kitapus perėjos ir apsinakvosim ant žolelės prie tyro upeliuko! Kaip visiems žinoma, svajonės dažnai nesutampa su realybe. Užlipus ant antros perėjos paaiškėjo, kad kiek akis aprėpia, nesimato nei žolės nei tyrų upeliukų. Vien sniegas, ledas ir uolos. Pasistatom palapines ant sniego. Beje, ant sniego miegoti labai patogu. Maždaug kaip kaime ant šieno. Sniege išguli duobę atitinkančią tavo kūno formas. Visa bėda tik, kad sniegas šaltas, o šiaip tai būtų visai gerai. Perėjoje neradome žmogaus žymių ir turime teisę ją pavadinti vardu atitinkančiu tą įspūdį, kurį mes jautėme ten būdami - „aerodinaminis vamzdis“. O būsimasis „Žalgiris“ kaip laimės kalnas puikiai matosi nuo mūsų nakvynės vietos. Žiūronus plėšiame viens kitam iš rankų, bet kaip įveikti prieš viršūninį bokštą taip ir nesimato. Rugpjūčio 17 d. Nespėjo žmogiškai išaušti, kai 10 pasiryžusių vyriškių ir 2 nemažiau pasiryžusios moteriškės patraukė „Žalgirio“ link. Prie papėdės trumpas pasitarimas. Išsiskiriam į 2 grupes, kad nepraskeltume viens kitam galvų byrančiais akmenimis. Nors visi turi šalmus, susitariam už kiekvieną ant draugo paleistą akmenį mokėti po rublį (materialinis suinteresuotumas). Mes lipam ketera. Pirmas status žandaras iš tamsiai rudų uolų. Šiaip taip įsikariame įkalę keletą kablių. Antras žandaras – šviesiai rudas. Čia jau tiesiai „kakton“ nesugebam pralipti. Reiktų šliamburinių kablių ir kopetėlių, kurių neturim. Apeinam jį iš dešinės, bet ir čia nelinksma – ledas, ant jo plonas sniego sluoksnis, statoka. Ant šviesiojo žandaro sukraunam akmenų krūvą – kontrolinis turas. Nuo čia prasideda marmuras, šviesiai pilkas vietomis geltonas iki baltumo, tikrai jau labai gražus. Norėtųsi pasiimti gabalą, bet ir taip jau tempiam maistą, primusus, nežinia kiek užtruksim, ar iš viso užteks jėgų. Tačiau čia ir yra visas gražumas, ta nežinia, tas jausmas, kad iki šiol čia nestovėjo žmogaus koja. Ketera išplatėja, atsiranda sniegas . Visur po juo ledas. Kai kur sniego pakanka, kad galima būtų išmušti pėdas, kai kur ne. Tada tenka kirsti lede laiptelius. Genda oras. Prieš viršūninis bokštas, kuris vakar kėlė tiek rūpesčių, pasirodo, nesunkiai apeinamas ledu iš dešinės. Viršūnė išnyra staiga. Staiga patenkinamas ir mūsų smalsumas pirmi mes ar ne? Nesimato jokio turo, jokio raštelio, reiškia mes pirmi. Parašom 2 raštelius. Vieną lietuviškai ir rusiškai, kad pirmųjų įkopėjų teise pavadinome šią viršūnę mūsų sporto draugijos „Žalgiris“ vardu. Drauge su draugijos vimpelu įdedame jį į polietileninį maišelį, o šį į metalinę dėžutę. Antrąjį raštelį ir plytelę šokolado paliekam tiems, kurie įlips po mūsų. Raštelį jie nusineš žemyn, kaip įrodymą, kad buvo viršūnėje. Prasidėjo kruša su vėju ir mes, net nenusifotografavę, nuskubėjome žemyn. Bedirbant su virve pamažu atšilo sugrubusios rankos. Leidomės kitu lengvesniu keliu ir nebe sutikome tų marmuro sluoksnių, kuriais taip žavėjomės. Jau tamsoje pasiekėme savo palapines aerodinaminiame vamzdyje. Rugpjūčio 18 d. Atsibudome apsnigti, bet puikios nuotaikos. Pamaži lendam iš palapinių. Būtina nusifotografuot visiems kartu: mūsų tuzinui ir „Žalgiriui“. Tai įmanoma „autoknipso“ pagalba. Prieš Augūno foto aparatą išsirikiavo visų stambiųjų Lietuvos miestų alpinistai: Rimas Zdavavičius (Klaipėda) pirmos grupės vadovas, Algirdas Briedis (Šiauliai), Jurgis Zamulaitis, Vytautas Viršilas (Kaunas), ir vilniečiai Vitalijus Stepulis antros grupės vadovas, Romas Augūnas, Antanas Varanka, Jovita Pečkaitienė, Darata Stankutė, Aleksandras Jurgelionis, Augis Gučas ir Aleksandras Šteinas.

Primename, kaip gimė kitos lietuviškos viršūnės, o jų jau šešios: 1. Gedimino Akstino viršūnė, 4250 m, Tian-Šanis 1959-10-12 2. Lietuvių alpinistų viršūnė, 4050 m, Tian-Šanis 1959-10-15 3. Čiurlionio viršūnė, 5800 m, Pietvakarių Pamyras 1964-07-28 4. Donelaičio viršūnė, 5837 m, Pietvakarių Pamyras 1964-07-28 5. Lietuvos viršūnė, 6080 m, Pietvakarių Pamyras 1964-08-18 6. Žalgirio viršūnė, 4850 m, Tian-Šanis 1969-08-17.

„Žalgiris“ - šeštoji, bet ne paskutinė lietuviška viršūnė. Tian – Šanio ir Pamyro kalnuose mes jų matėme daug. Belieka tik „mažmožis“ - nuvykti ir įlipti.

V. Viršilas