Vytautas Marazas
Biografija[keisti]
Gimiau Kėdainių raj. Runeikių kaime 1938-05-17
1. Mokslai studijos Kauno vidurinė mokykla (1956, sidabro medalis), Kauno politechnikos institutas (1961, su pagyrimu), inžinierius mechanikas, specialybė - šiluminė energetika.
2.Darbas Vilniaus politechnikumas (1961-1969), dėstytojas, skyriaus vedėjas. Termoizoliacijos institutas (1969-2003), vyresnysis inžinierius, vyresnysis mokslinis bendradarbis. 21 mokslinės publikacijos ir 7 išradimų bendraautorius.
3.Šeima Vedęs (1969). Žmona Alina Dembauskaitė - Marazienė (1943), sūnus Andrius (1970), dukra Irena (1973), sūnus Paulius (1979).
4.Stovyklos, ekspedicijos, įkopimai Alpinistinės stovyklos Kaukaze: Adyl Su (1965), Ulu Tau (1966,1967), Bezengi (1968), Dombajus (1971), Cėjus (1972).
Ekspedicijos: Karakolas (Tian Šanis, 1969), Fanai (1973,1977,1978), Pamyras (1978).
Bendras įkopimų skaičius - 47. Iš jų aukštesnės sunkumo kategorijos: Elbrusas (2A, Kaukazas, 1967), Adai-choch (4B, Cėjus, Kaukazas, 1972), Bevardė (4B, Cėjus, Kaukazas, 1972), Argas (4B, Fanai, 1973), Dutandonas (5A, Fanų kalnai, 1973), Zamin Kororas (5A, Fanai, 1977), Marija (4B, Fanai, 1978), Diamaras (5A, Fanai, 1978).
5.Kvalifikacija I alpinizmo sportinis atskyris (1973).
6.Pirmenybės I vieta LSD "Žalgiris" alpinizmo pirmenybėse (1978).
Įkopimai[keisti]
1967 Adyr-Su-baši, Elbrusas V, Tiutiubaši traversas, Kaukazas.
1968 Sella - Varšuva v. traversas, Ukiu, Kaukazas.
1969 Gedimino Akstino viršūnė, Tian Šanis.
1972 Adai-choch, Bevardė viršūnė, Songuti-choch, Ulargas, Kaukazas.
1973 Argas, Baltasis barsas v., Dutandonas, Fanų kalnai.
1977 Nemša (pirmas įkopimas), Vladivostokas, Zamin Karoras C v., Zamin Karoro pietvakarių viršūnė, Fanų kalnai, Pamyras.
1978 Diamaras, Marija, Razdelnaja, Fanų kalnai, Pamyras.
Šaltiniai[keisti]
Kalnų takais, Vilnius, Mintis, 1981
DVI ATOSTOGŲ DIENOS[keisti]
Šios dienos praėjo prie Argo, didingo uolėto kalno Fanuose, Vidurinėje Azijoje. Argas buvo gražus, išdidus ir galingas. Tai daili akmens piramidė, iškilusi į 4200 m aukštį ir tvirtai sauganti to paties pavadinimo slėnio ramybę. Šiurkštus Argo veidas. Karšta Vidurinės Azijos saulė, padedant vėjui ir vandeniui, graužia ir graužia akmenį. Kur jis tik silpnesnis, išryškėja duobutės ir plyšiai, paskui ten atsiranda žemių žiupsneliai, dar vėliau ir gyvybė. Tai maža, skurdi žolė ir kukliai puošnios kalnų gėlės. Pasitaiko ir gražuolių edelveisų.Bet visa tai vyksta labai lėtai. O žmogui atrodo, kad akmuo amžinas, nekintantis. Iš čia ir tariama Argo didybė. Argas tuo pasinaudojo ir visiškai nekreipė dėmesio į keturis mažyčius vabalėlius, sumaniusius lipti jo šonais iki viršūnės. Šie vabalėliai – tai atvykėliai iš Lietuvos, alpinistai Vitalius, Laimonas, Algimantas ir Vytautas. Mūsų rankose ir kuprinėse viskas, ko reikia lipant stačiomis uolomis. Tai virvės, kabliai, karabinai, plaktukai, radijo stotelė, vaistinėlė, maistas, individualūs reikmenys.Rūpestingai renkamės maršrutą, kruopščiai saugome vienas kitą ir kylame vis aukštyn ir aukštyn.
Greitai įsitikiname, kad Argas iš tikrųjų didingas, orus ir lengvai nepasiduodantis. Vos apsidžiaugiame įveikę eilinį statesnį maršruto ruožą, kai prieš akis pamatome kitą, tokį patį ar dar statesnį. Kylame lėtai ir įsitikiname, kad pagal alpinistinių įkopimų klasifikaciją Argas tikrai vertas gan aukštos 4B sudėtingumo kategorijos vardo.Iš viršaus gerai matome slėnį, kuriame įsikūrusi mūsų bazinė stovykla. Palapinės neįžiūrimos, bet retkarčiais lyg tai šmėsteli spalvota ,,Žalgirio’’ draugijos vėliava.Stovykloje turėtų būti mūsų budėtojai. Kodėl jie tyli? Du kartus, paskirtu laiku, bandėme su jais susisiekti, bet iš mažytės ir silpnos radijo stotelės sklido tik veikiančių baterijų ūžesys. Draugai mus, tikriausia, pamiršo. Gaila! Jei turėtume teleskopą, gal būtume pamatę nerūpestingus savo kolegas ir bent mintyse juos sugėdinę. Bet viskas buvo kiek kitaip. Mūsų stotelė veikė, jos pagalba pavyko užmegzti ryšį su kita grupe, kopiančia į kitą viršūnę. Per tą grupę į stovyklą nukeliavo ir mūsų raminantis pranešimas. Argas ir toliau nepageidavo, kad mes lengvai pasiektume jo viršūnę. Saulė jau krypo vakarop, tad norom nenorom teko pagalvoti ir apie tai, kad kelionės tikslo šiandien galime ir nepasiekti. Tai reikštų neplanuotą, vadinamąją šaltą nakvynę maršrute. Blogai!Taip ir nutiko. Stojame. Radome saugią aikštelę su nedideliu įdubimu joje, ten ir įsikūrėme. Vietos užteko, maisto turėjome. Miegmaišių ir palapinės nebuvome pasiėmę, tad pagalves atstojo kuprinė arba atsarginis megztinis. Oras buvo ramus, nešaltas, tik briaunoti akmenys niekaip neleido surasti patogios kūno padėties. Nebuvo ir skurdžios žolės, galėjusios suminkštinti mūsų guolį. Ilgos ir sunkios dienos nuovargis reikalavo poilsio ir miego, o mintys niekaip negalėjo nurimti. Jos blaškėsi, maišėsi tarpusavyje, ieškojo atsakymo į kylančius klausimas ir jo nerasdavo. Ką gi, matyt, veikė ne tik nuovargis, bet ir aukštis. Toli toli, anapus slėnio ir už jo esančių viršūnių fone matosi masyvus kalnas. Jo kontūrai priminė lyg tai dramblio galvą, lyg tai apverstą laivą. Kontūrai švyti švelnia žalsvai gelsva spalva. Tai, tikriausia, iš žemės gelmių išėjo ir tapo gyvomis pasakiškos šių kraštų brangenybės. O gal tai liuminescencija ar net kažkoks radioaktyvus spinduliavimas? Tada blogai, nes ten kažkur yra kita mūsų draugų grupė. Jei tai pavojinga, tai kas jiems dabar bus? Ir iš viso, ar jie gyvi? Gyvi! Dieną tai su jais kalbėjomes, ten viskas buvo tvarkoj. O dabar? Reikia bandyti su jais tuoj pat susisiekti ir pranešti apie galimus pavojus. Švytėjimas intensyvėja, vienoje vietoje jau matosi net ugnis. Tai baisu. Bet neužilgo daug kas paaiškėjo: tai ne ugnis, o tekančio mėnulio diskas. Jokio pavojaus draugams nėra Mėnulis galutinai išlindo iš už kalnų ir pamatė mus. O kodėl, Mėnuli, Tavo veidas toks persikreipęs ir išsigandęs? Gal Tu iš aukštai matai link mūsų sėlinančią Mirtį, nori mus perspėti, bet nežinai kaip? O gal Tu nori padėti Mirčiai priartėti prie mūsų? Ne! Mirties nėra! Teisingiau, ji yra, bet tik ne čia ir ne dabar. Mes nepaklydome, esame sveiki ir stiprūs, nepasidavėme baimei ir nenorime jos pažinti. Ir iš viso, Mėnuli, ko Tu prie mūsų prikibai? Gali čia mūsų negąsdinti! Tu apsirinki. Taip ir praėjo nerami naktis.
Kai išaušo, vėl kylame aukštyn. vėl atsargiai įveikiame statesnes maršruto atkarpas. Jų jau mažėja. Štai akimirka, kai pamatome,kad į viršų kylančių uolų nebėra. Esame viršūnėje, gėrimės panorama, rašome raštelį sekantiems įkopėjams. Žemyn leisimės į kitą kalno pusę. Tai lengvesnis, bet užtat ilgesnis kelias. Čia daugiau byrančių uolų, yra žolės plotelių. Deja, nusileidžiant jau nebematysime stovyklos slėnio ir tikimybė susisiekti su draugais bus dar menkesnė. Štai jau matyti upelio slėniu vingiuojantis tikras takas, kuriame girdime iš stovyklos atėjusio budėtojo Alfonso balsą. Stovykla dėl mūsų nerimavo ir skubėjo išsiaiškinti padėtį. Draugai mūsų nepamiršo. Sveikinamės su Alfonsu, trumpai atsikvepiame ir taku grįžtame į stovyklą. Dvi atostogų dienos ( 1973 07 25-26 ) praėjo. Iki sekančių įkopimų!