Straipsnis

Romualdas Augūnas, Vytautas Viršilas
VIRŠŪNĖS LIETUVIŠKAIS VARDAIS

Belaipiodami Kaukaze, kur kiekviena viršūnė turi savo vietinį pavadinimą, neįsivaizdavome, kad Pamyre ar Tian Šanyje pilna bevardžių viršūnių. Iš tiesų, retiems kalnų gyventojams pati viršukalnė beveik nieko nereiškia, apie ją mažai kalbama, o tuo labiau lipama. Štai slėnis arba perėja - visai kas kita: čia ganomi galvijai, medžiojama, gyvenama, per perėjas keliaujama, vasarą į ganyklas genami galvijai. Todėl slėniai, upės, perėjos yra įvardintos, o viršukalnės - ne. Nebent slėnį uždaranti įspūdinga viršūnė gauna slėnio vardą, pvz., Karakolo viršūnė Karakolo slėnyje (Tian Šanis). Lipdamas į bevardę viršūnę, patiri jaudulį - o gal esi pirmas, gal čia nestovėjo žmogaus koja? Užlipęs į viršukalnę, pirmiausiai ieškai žmogaus žymių: sukrauto akmenų turo, palikto skardinėje ar neperšlampamam maišelyje raštelio. Jei nieko nerandi, jei negavai žinių iš vietos alpinistų apie šios viršūnės įkopimus, pagal nerašytą alpinistų taisyklę jau gali būti kalno krikštatėviu. Siūlydamas kalnui vardą, krikštatėvis atspindi savo ideologiją, gerbtiną asmenį ar kokį svarbų įvykį. Taip atsiranda kalnų vardai. Vieni iš Jų prigyja, patenka į žinynus, maršrutų klasifikatorius, o kai kurie net į žemėlapius, jei praeina visus juridinius barjerus.

Gedimino Akstino ir Lietuvos alpinistų viršūnės

Pirmoji lietuviška viršūnė atsirado iš nelaimės: 1959 m. rugpjūčio 2 d. Centriniame Kaukaze, kopdami į Dych Tau viršūnę (5204 m), sniego griūtyje žuvo Lietuvos alpinizmo pradininkai Gediminas Akstinas, Vytautas Vosylius ir Feliksas Mieliauskas. Sužinojęs apie tai, G.Akstino bendražygis ir bendramokslis Leningrado fizinės kultūros institute Alimas Romanovas pasiūlė Kauno alpinistams dalyvauti žygyje į Tian Šanio kalnus, rasti bevardę viršūnę ir pavadinti Gedimino Akstino vardu. Ekspedicijoje kartu su kirgizų ir rusų alpinistais dalyvavo kauniečiai Marija Melinskaitė, Paulius Normantas ir vilnietis Kazys Monstvilas. 1959 m. spalio 12 d. jie įkopė į 4250 m aukščio viršūnę ir pavadino ją Gedimino Akstino vardu (smulkiau ši ekspedicija aprašyta knygoje ,,Kalnai lieka rymoti”, V.: Mintis, 1970 m.)
Pagerbus Gediminą Akstiną gražia viršūne, tuoj buvo prisiminti kartu su juo žuvę Vytautas Vosylius ir Feliksas Mieliauskas. Greta G.Akstino viršūnės ant tos pačios keteros stovi 200 m žemesnė viršūnė. Ją ir buvo nutarta pavadinti Lietuvos alpinistų vardu, turint galvoje V.Vosylių ir F.Mieliauską. 1959 m. į viršūnę pirmieji įlipo Kazys Monstvilas (kopimo vadovas), M.Mieliauskaitė ir Paulius Normantas. Jau 1960 m. kauniečiai suorganizavo savarankišką memorialinę ekspediciją į Gedimino Akstino ir Lietuvos alpinistų viršūnes. Ekspedicijai vadovavo Marija Melinskaitė, jai talkino Jaroslavas Okulič Kazarinas ir Augustas Kubilius. Be jų, dalyvavo Algirdas Norkus, Eugenijus Lašovas, Kristina Racevičiūtė ir Petras Tulevičius. Sėkmingai įlipusi į abi viršūnes, ekspedicija tyrė slėnio florą, rašė dienoraščius. Gedimino Akstino viršūnė yra labiausiai lankoma Lietuvos alpinistų ir kalnų turistų, kurie iš esmės yra tie patys kalnų kopėjai, tik sovietinė biurokratija buvo atskyrusi juos nuo alpinistų ir netgi uždraudusi jiems lipti į kalnų viršūnes. Nuo 1996 m. kalnų turistus ir alpinistus jungia ta pati Lietuvos alpinizmo asociacija.
1969 metais, praėjus 10 metų po G.Akstino žūties, į viršūnę įlipo 72 alpinistai, tarp jų Gedimino Akstino sesuo Laima. 1979 m. Karakolo slėnyje buso suorganizuota Lietuvos turiada. Pirmą kartą į G.Akstino viršūnę įlipo 124 kalnų turistai. Jiems vadovavo Vilniaus turistų klubo pirmininkas Algimantas Jucevičius, pats įlipęs į G.Akstino viršūnę 5 kartus. Ant G.Akstino viršukalnės yra įtvirtintas metalinis stiebas su trimis lentelėmis lietuvių, anglų ir rusų kalbomis, kad čia Gedimino Akstino viršūnė. 10 metų sukakčiai pažymėti buvo išleistas memorialinis ženklelis. Jo autorius - Medardas Purys.

Čiurlionio, Donelaičio ir Lietuvos viršūnės

1963 metais latvių ir estų alpinistai jau turėjo savo Latvijos viršūnę ie Estijos viršūnę (6211 m). Jos abi viena greta kitos Užalajaus pagrindiniame kalnagūbryje Pamyre. Turėdami tokį pavyzdį, Lietuvos alpinistai taip pat panoro turėti Lietuvos viršūnę, ir, aišku, ne žemesnę kaip šeši tūkstančiai metrų. Prasidėjo tokių viršūnių paieškos. Čia daugiausiai pasidarbavo Kazys Monstvilas, susisiekęs su garsiu rusų alpinistu Vitalijumi Abalakovu, kuris ir pakvietė lietuvius bendron ekspedicijon į Pietvakarių Pamyrą. Taip atsirado galimybė turėti savo svarbiausią viršūnę. Ši galimybė buvo realizuota 1964 metais. Buvo įkopta į Lietuvos (6080 m), Čiurlionio (5794 m) ir Donelaičio (5837 m) viršūnes (plačiau apie tai aprašyta knygoje ,,Kalnai lieka rymoti”, V.: Mintis, 1970).
Pietvakarių Pamyro Šachdaros kalnagūbrio Kišty Džerobo slėnis, kuriame yra Lietuvos, Čiurlionio ir Donelaičio viršūnės, ir vėliau buvo gausiai lankomos alpinistų ir turistų. Čia pat stovi aukštos Markso (6726 m) ir Engelso (6510 m) viršūnės. Rusų alpinistai nutiesė naujus kelius į Lietuvos viršūnę 1971-1972 m. (žr. statistiką). Tačiau sunkiausią maršrutą į Lietuvos viršūnę įveikė 1974 metais Zigmo Blažaičio vadovaujama komanda: Arūnas Šukys, Julius Jurgelionis ir Alfredas Buika. Jų maršrutas PV sienos 4-uoju bastionu buvo įvertintas 5B sudėtingumo kategorija. Tais pačiais metais nauju maršrutu į Donelaičio viršūnę - Pietų sienos centru - įlipo Balio Binkausko vadovaujama grupė: Vitalius Stepulis, Valentinas Bitinas ir Julius Jurgelionis. Maršrutui suteikta 4A sudėtingumo kategorija (apie 1974 m. kopimus į lietuviškas viršūnes galima paskaityti knygoje ,,Kalnų takais”, V.: Mintis, 1981).

Žalgirio viršūnė

,,Žalgirio” sporto draugija sovietmečiu visuomenėje suvaidino nemažą nacionalinės vienybės vaidmenį. Prisiminkime krepšininkų ir futbolininkų pergales, po kurių vykdavo eitynės miesto gatvėmis. Alpinistai taip pat norėjo pažymėti šį ,,Žalgirio” lietuviškumo ir kovos simbolį kalnuose. Per ,,Žalgirio”sporto draugiją ėjo pagrindinis pradedančiųjų alpinistų ruošimas (profsąjunginiai kelialapiai į alpinistines stovyklas). Galimybė vieną iš viršūnių pavadinti Žalgirio vardu atsirado 1969 metais Tian Šanyje. Jubiliejinė alpiniada tada vyko netoli Isyk Kulio ežero Terskėj Alatau kalnagūbrio Karakolo slėnyje. Į rytus nuo Gedimino Akstino viršūnės, už dviejų perėjų, buvo surasta patikusi viršūnė. Jos aukštis - 4850 m. Norinčių pirmaisiais įlipti atsirado daug. Todėl buvo sukomplektuotos dvi grupės. Vienai vadovavo Rimas Zdanavičius, kitai - Vitalijus Stepulis. Ankstų rugpjūčio 18 d. rytą abi grupės startavo vienu metu. R.Zdanavičiaus grupė lengvesniu maršrutu pietinės sienos dešiniuoju kontraforsu (3A s.k.) viršūnę pasiekė pirmieji. V.Stepulio grupė įlipo į viršūnę kairiuoju pietiniu kontraforsu (4A s.k.). Abi grupės tą pačią dieną nusileido į stovyklą.
Žalgirio viršūnė yra graži ir fotogeniška. Jos fotografijos ne kartą naudotos plakatuose ir bukletuose. Taip pat buvo išleistas Žalgirio viršūnės ženklelis (autorius Medardas Purys). 1979 m. rugpjūčio 3 d. į Žalgirio viršūnę buvo įkopta nauju sudėtingu 5B s.k. maršrutu šiaurės rytų kontraforsu iš kitoje pusėje esančio Altyn-Arašano slėnio. Pirmajai grupei vadovavo Vilius Šaduikis, antrajai - latvis Aldis Migla.

Vilniaus viršūnė

Sostinės alpinistai Vilniaus viršūnę surado Fanų kalnuose (Pamyro Alajus, Zeravšano kalnagūbris). 1973 07 31 į bevardę viršūnę (4120 m) įkopė dvi grupės. Vienai vadovavo Julius Jurgelionis, kitai - Algimantas Baublys. Pradėję nuo kalno papėdės, ankstų rytą abi grupės kopė skirtingais maršrutais, palaikydamos tarp savęs radijo ryšį. 18 val. abi grupės buvo viršūnėje. Rašomas tradicinis raštelis: ,,Mes, aštuoni Lietuvos alpinistai, įkopę į bevardę viršūnę 1973 m. liepos 31 d., pirmųjų įkopėjų teise pavadinome pavadinome ją Vilniaus vardu <…> Tegyvuoja Vilnius-Gedimino miestas”. Kitoje raštelio pusėje buvo nupieštas Gedimino bokštas. Šį raštelį, įdėtą į neperšlampamą maišelį, alpinistai paliko viršūnėje sukrautoje akmenų piramidėje. Savo įkopimą alpinistai paskyrė Vilniaus 650 meetų jubiliejui. Kitą dieną į viršūnę įlipo dar viena lietuvių grupė, vadovaujama Dailės instituto studento Viskonto Cicėno.
Fanų kalnai alpinistų yra gana gausiai lankomi, todėl į Vilniaus viršūnę vėliau buvo nutiesti dar trys maršrutai (žr. statistiką).

Vilniaus universiteto, M.Mažvydo ir Nemuno viršūnės

1979 metai Vilniaus universitetui buvo jubiliejiniai. Sukako 400 metų seniausiam Rytų Europos universitetui. Alpinistai, kurių daugelis yra baigę šį universitetą, sumanė pažymėti jubiliejų naujai įkopta viršūne. Pasirinktas Tian Šanio rajonas, kuriame jau nuo 1969 m. puikuojasi Žalgirio viršūnė. Ekspedicija, vadovaujama Vitaliaus Stepulio, atvyko į šį rajoną kitu keliu negu 1969 metais. Kelias ėjo nuo Prževalsko priemiesčio Teplokliučenka aukštyn Altyn Arašano upe, dar aukščiau Čono upe iki Ak su sienos. Čia ir pasimatė Žalgirio kalno pati viršūnė, beveik užstota kitų kalnų.
Ieškoti Vilniaus universiteto viršūnės išėjo universiteto aspirantai Juozas Daugvila ir Kęstutis Karčiausnas, ,,Mokslo” klubo nariai Aurelija Mozūraitytė ir Paulius Koncė bei Vilius Šaduikis. Už Chatidžio perėjos, ant pagrindinės keteros atšakos alpinisttai išvydo gražią viršūnę. Logiška būtų kopti į šią numatomą Vilniaus universiteto viršūnę iš Stiopkino perėjos. Tačiau grupė nutarė kopti lengvesniu keliu - rytine ketera. Kelią pastojo status ledo šlaitas, kurį su kabliais pavyko įveikti kitą dieną, ir staiga ketera pasiekia aukščiausią tašką. Pasirodo, tai tarpinė viršūnė 4560 m, už kurios matosi dar aukštesnė 4740 m viršūnė. Šią tarpinę viršūnę alpinistai nutarė pavadinti Martyno Mažvydo, lietuvių raštijos pradininko, vardu. Maršrutas buvo įvertintas 2B sudėtingumo kategorija.
Nusileidę nuo Mažvydo viršūnės, alpinistai po dviejų dienų įkopė į kol kas bevardę 4740 m viršūnę. Neradę viršūnėje jokio raštelio, sukrovę iš akmenų turą, jie jau galėjo pavadinti viršūnę savosios Alma mater vardu. Maršrutas, kuriuo kopta į Vilniaus universiteto viršūnę, buvo įvertintas 3B sudėtingumo kategorija.
,,Nemuno” sporto draugija visą laiką aktyviai dalyvavo alpinistų veikloje ir jau seniai norėjo turėti ,,savo” viršūnę. 1978 metais jie jau buvo numatę viršūnę ,,Ala Too” stovyklos rajone, bet įkopti nepavyko dėl biurokratinių barjerų. 1979 m. nemuniečiai Valentinas Bitinas, Linas Zakarevičius, Juozas Muliuolis ir Vaclovas Paplauskas, pasitelkę Romualdą Augūną, tuometinį ,,Žalgirio” alpinizmo federacijos pirmininką, ir latvių alpinistę Iną Miglą įkopė į bevardę viršūnę ir pavadino Nemuno vardu. Viršūnės aukštis 4650 m, ji yra ant pagrindinio Terskėj Alatan kalnagūbrio šalia Žalgirio viršūnės. Alpinistai kopė į ją iš Stiopkino perėjos ir įvertino 3B sudėtingumo kategorija.
Nepamiršo alpinistai ir greta stovinčios Žalgirio viršūnės. Jie parinko sunkų kelią į Žalgirį - stačia Aksu siena per bevardę 4600 m viršūnę. Išėjo į viršūnę aštuoniese, įlipo šeši (V.Stepulis ir A.Buika susirgo). 5B sudėtingumo kategorijos maršrutą po 7 dienų šturmo įveikė Aurelija Mozūraitytė, Olga Tamulėnaitė, Vilius Šaduikis, Juozas Daugvila, Julius Jurgelionis ir Aldis Migla (Latvija). Ant Žalgirio viršūnės buvo pritvirtintas skydas su kalaviju ir užrašu ,,Žalgiris - 1969”.

Kauno, Maironio ir Rasos viršūnės

1977 metais Kauno alpinistai broliai Romas ir Eugenijus Bajorai, Stanislovas Navickas, Kęstutis Virbalis, vilnietis Aleksandras Podolinskis, latvis Valdis Kikanas dalyvavo rusų topografinėje ekspedicijoje Pietvakarių Pamyre Šugnano kalnagūbryje (į pietus nuo Didžiojo Pamyro trakto, netoli Chorogo). Ekspedicijoje jie dirbo alpinistais, buvo atsakingi už visų darbuotojų saugą kopimų metu, gabeno į viršūnes geodezinius instrumentus. Alpinistai turėjo progos užlipti pirmieji į bevardes viršūnes ir jas pavadinti. Rimas Bajoras ir Kęstutis Virbalis įkopė į bevardę viršūnę 5381 m birželio 24 d., per Jonines, kai Lietuvoje švenčiama Rasos šventė. Todėl viršūnė gavo Rasos vardą. Kauniečiai savo gimtąjį miestą pagerbė Kauno viršūne (5400 m), o didysis lietuvių poezijos klasikas Maironis buvo pažymėtas 5155 m aukščio viršūne. Eugenijus Bajoras buvo pristatęs buv. SSSR geodezinėms tarnyboms įkopimų medžiagą su prašymu oficialiai pripažinti įkoptų viršūnių vardus, tačiau E.Bajorui žuvus, šis dalykas liko nebaigtas.

Algio Gudelio ekspedicija

Į Pietvakarių Pamyrą, į alpinistų dar nelankytą rajoną, ekspediciją suorganizavo Algis Gudelis, Kauno alpinistų siela ir variklis. Ekspedicija nuvyko į pasienio su Afganistanu rajoną prie Piandžo upės. Vnukuto slėnis, kurį pasirinko alpinistai, yra greta Kišty Džerobo slėnio, kuriame yra Lietuvos, Donelaičio ir Čiurlionio viršūnės. ,,Sporto” laikraštyje 1984 m. lapkričio 15 d. Algis Gudelis rašė: ,,… lygiai 15 valandą Bronius Varsackis įjungė portatyvinį radijo siųstuvą - Visiems, visiems! Aš ,,Rasa-Bronius”. Esame viršūnėje, kurios aukštis 6004 metrai. Nuo šios minutės šis kalnas vadinsis Lituanikos vardu. Viskas sekasi gerai. <…> taip Pietvakarių Pamyro Šachdaros (Vachano) kalnagūbryje Vnukuto slėnyje 1984 metų rugpjūčio 6 d. bevardė šešiakilometrinė viršūnė tapo 14-tąją lietuvišku vardu pavadinta. Vėliau, per dvi savaites, šis skaičius išaugo iki 22.” Dariaus ir Girėno vardas tebebuvo reikšmingas ir sovietmečio jaunimui. Jų vardo viršūnės aukštis 5998 m. Fatališkas buvo brolių Bajorų, alpinizmo entuziastų iš Kauno, likimas: Romas Bajoras mirė per alpinistų varžybas Lietuvoje, o Eugenijus Bajoras žuvo sniego lavinoje, kopdamas į Korženevskajos viršūnę (7105 m). Jų garbei pašvęsto įkopimo į bevardę viršūnę vadove buvo Eugenijaus žmona Jūratė Bajorienė. Vienas iš kopimo dalyvių Algis Gudelis rašė: ,,Rugpjūčio 12 d., siaučiant audrai, Kauno alpinistų klubo rinktinė - Jūratė Bajorienė (vadovė), A.Gudelis, R.Simutis, S.Navickas, V.Paulikas įkopė į nepaprastai gražų 5596 m aukščio kalną ir pavadino jį savo žuvusių draugų, bendražygių brolių bajorų vardu. Nėra gražesnio ir geresnio paminklo alpinistams kaip viršūnė…” Kauno politechnikos institutas (KPI) turėjo didelę reikšmę Lietuvos alpinistų gyvenime. Pirmieji Lietuvos alpinizmo čempionai 1961 m. buvo KPI studentai. Instituto pirmasis rektorius akademikas Kazimieras Baršauskas irgi daug padėjo alpinistams. KPI auklėtiniai šioje ekspedicijoje įvardino Kauno politechnikos instituto 5879 m aukščio viršūnę ir Akademiko Kazimiero Baršausko 5649 m aukščio viršūnę. Dar buvo įkopta į Vytauto v. 5586 m, Šiaulių v. 5616 m, Mildos v. 5378 m ir Audros v. 5449 m. Be to, dar trims viršūnėms buvo suteikti vietiniai vardai: Vrangas (5350 m), Vnukutas (5222 m) ir Meidanas (5112 m).

Lietuviški kalnų vardai

Be abejonės, mūsų duoti viršūnių vardai mums yra gražūs, brangūs ir reikšmingi. Jie atspindi mūsų mąstymo būdą, parodo norą surišti savąjį sportą su savo Tėvyne. Turint galvoje, kad tai buvo daroma sovietmečiu, stebėtina, kaip pavyko išvengti politinių vardų.To nevengė rusų alpinistai, priešingai,- jų kalnams duoti vardai mirga partijos suvažiavimais ir žymiais revoliucionieriais. Tačiau yra viena aplinkybė, kuri temdo šią iniciatyvą. Kalnai juk ne Lietuvoje. Ar turime teisę susieti juos su kito tolimo krašto jiems svetimais vardais? Ar ne per daug mūsų suteiktuose varduose asmenvardžių? Ar ne per daug kartu su rusais, kurie tuose kraštuose buvo okupantai, pasišovėme krikštyti kalnus? Juk nederinome šių vardų nei su kirgizais, nei su Tadžikais. Į šiuos klausimus kol kas neatsakyta. Tačiau pamąstyti reikia. Manome, kad nereikėtų nevertinti lietuviško entuziazmo, bet ir nepervertinti jo reikšmingumo. Tik svarbiausius ir simbolinius vardus reikėtų įteisinti valstybiniu lygiu. Tadžikijoje, mūsų supratimu, galėtų būti įteisinta Lietuvos viršūnė (6080 m), Kirgizijoje – Lietuvos 1000-mečio v. (4711), Žalgirio viršūnė (4850 m) kaip kovos ir pergalės simbolis ir Gedimino Akstino viršūnė (4250 m), įkoptą kartu su kirgizų alpinistais. Kiti vardai telieka pačiuose kalnuose, jų viršukalnėse sukrautuose akmenų turuose. Lietuviai juos ras, kai ten įlips.