2012

Apie ekspediciją į Kunlunio kalnus (Kinija): http://www.facebook.com/home.php?ref=hp#!/Kunlun2012

Nuotraukos:

Įspūdžiais iš VI-os sunkumo kategorijos kalnų žygio Pamyre dalinasi žygio vadas Donatas Zigmantas:

Pradėjau rašyti, norėdamas pasidalinti poros dienų įspūdžiais iš šių metų žygio, įveikiant vieną sudėtingą perėją Pamyro kalnuose, ir nusprendžiau, kad įdomiausia būtų pateikti šiuos įspūdžius kalnų žygių sportą aprašančiame kontekste.

Autonominis alpinizmas

Pirmiausia norėčiau aprašyti kokia alpinizmo forma mes užsiimam, nes, manau, kad ne visiems tai yra gerai žinoma. Iš senesnių laikų toks sportas vadinamas „kalnų turizmu“. Tačiau, kadangi žodis „turizmas“ turi labai daug reikšmių, ir kai kurios iš jų yra labai nutolusios nuo „alpinizmo“, pavadinčiau mūsų mėgstamą sportą „autonominiu (komandiniu) alpinizmu“. Žodžiai „autonominis“ ir „komandinis“ yra esminiai apibrėžiant šį sportą. „Autonominis“, nes žygiai vykdomi pilnai autonomiškai, eidami slėniais ar ledynais, kur žmogus nėra kėlęs kojos daug metų, savaitę ar daugiau nesutinkame nei vieno žmogaus. Aplankant daug kalnų rajono vietų, nakvojant vis skirtingose vietose, mes įgauname labai plačią kalnų perspektyvą, pamatome vaizdų, kuriuos yra matę pavieniai asmenys. Autonominiame alpinizme nėra naudojamos įrengtos bazinės stovyklos. Grupė pati kad ir kur keliautų, visus stovyklos reikmenis nešasi su savimi. „Komandinis“, nes komanda ar grupė yra pati šio sporto esmė. Komanda, kartu derindama veiksmus, įveikia techninius žygio elementus, tokius kaip kopimas į perėjas ar viršūnes. Komanda išsidalina visą grupinio inventoriaus svorį (virves, palapines, virtuvės reikmenis ir t.t), kartu patiria izoliaciją nuo civilizacijos bei dalinasi visais žygio džiaugsmais bei vargais. Neabejotinai vienas iš svarbiausių ir sunkiausių dalykų yra suburti derančią, subalansuotą komandą. Iš tikrųjų, sėkmingai praėjus stiprų žygį, drauge patyrus daug įspūdžių ir išgyvenimų, dažnai saitai tarp grupės narių išlieka visam laikui. Norėčiau paminėti ir labiau prozišką komandinio alpinizmo elementą. Kad nepriklausomai keliautume (kartais daugiau nei tris savaites) ir pamatytume kuo daugiau kalnų vietovių, neretai žygį pradedame su 35 kg kuprine, o pabaigiame su 30 kg. Akivaizdu, malonumo tampyti tokią kuprinę nėra. Jos labai apsunkina techninių žygio elementų įveikimą bei pareikalauja labai daug fizinės ištvermės ir tvirtumo. Kaip bebūtų, tokios kuprinės yra būtinos, norint užtikrinti žygių savarankiškumą, bei daugialypę patirtį kalnuose.

Autonomiškumas, plačiai kalnų rajonus aprėpiantys maršrutai ir bendra komandinė patirtis bei išgyvenimai autonominiam alpinizmui suteikia unikalią kalnų patirtį.

Byrs perėja - diulferis nuo ledo sienos

Apie techninius elementus ir kategorijas

Autonominiame alpinizme kiekvienas techninis elementas, kaip perėjos praėjimas ar perlipimas yra vertinamas sudėtingumo kategorija. Autonominiame alpinizme jų yra šešios, pradedant 1A, 1B, 2A ... ir užbaigiant 3B. Pavyzdžiui, įkopimas Pamyre į Korženevskojos viršūnę klasikiniu maršrutu, pasinaudojant alpinistų stovyklos sukabintomis virvėmis vertinamas alpinistiniu 5A, autonominiame alpinizme yra vertinamas kaip 3A elementas. Perėja bent vienoje pusėje turinti vertikalią kilometrinę sieną būtų 3B*. Žvaigždutė pridedame su tikslu pabrėžti, kad tai labai sudėtingas elementas ir reikalauja išankstinės 3B elementų įveikimo patirties. Žygiai, priklausomai nuo įveiktų elementų sudėtingumo ir skaičiaus, yra taip pat klasifikuojami į šešias kategorijas, pradedant I-a ir pabaigiant VI-a. Pavyzdžiui, sudėtingiausios šeštos kategorijos žygio metu reikia įveikti keletą elementų, kurių sudėtingumo kategorija turėtų būti viena 3B, trys 3A ir viena 2B, arba dvi 3B, viena 3A ir viena 2B. Lietuviai yra įveikę tik keletą tokio sudėtingumo žygių, paskutiniai ir įžymiausi buvo atlikti prieš 25 ir daugiau metų, vadovaujant kalniečių guru Algimantui Jucevičiui.

Vienos 3B perėjos istorija

Šiais metais centriniame Pamyre Vilniaus Universiteto Žygeivių Klubo komandai pavyko įveikti VI-os kategorijos žygį, kurio metu mes perlipome dvi 3B ir dvi 3A perėjas. Aš norėčiau pasidalinti įspūdžiais apie vieną iš jų, o būtent, apie Rytinę Byrs (3B) perėją. Mes priėjome prie jos, likus trim dienoms (iš 23 dienų) iki žygio pabaigos. Pakilimas į perėją iš rytinės pusės žymesnių sunkumų nesudaro, tik teko kiek paklaidžioti tarp plyšių viršutinėje Šafak (vakaro žara tadžikiškai) ledyno dalyje. Kadangi šiais metais Pamyre iškrito labai daug sniego, pora statesnių šlaitų prieš perėjos balną irgi įveikėme nesunkiai, nes neteko lipti pliku ledu, o iki 45 laipsnių statumo šlaituose įsimušėme pėdas ir dar prieš 11 valandą jau buvome ant perėjos. Čia greitai pavalgėme pietus ir pasiruošėme leistis žemyn. Pradžioje, nors gan statu, kokius 200 m nulipome susirišę ryšiais iki kol šlaito statumas pasiekė apie 60 laipsnių. Nuo čia prasideda apie 500 m aukščio ledinė / snieginė siena. Kabinome virves, kurias nusiėmėme arba su išsisukančiu ledsriegiu, arba, kur daugiau sniego, paskutiniam nulipant su apatine sauga. Nuotykiai prasidėjo, kai, bandant nusitraukti, pirmąją virvę, neišsisuko ledsriegis, kas sukėlė tam tikrą emocijų pliūpsnį ir Jurui teko lipti atgal sutvarkyti situacijos. Po to viskas vyko sklandžiau, ir iki palėkštėjimo apačioje pakabinome 13 virvių. Tiesa, paskutiniam besileidžiančiam apatinėje šlaito dalyje dar teko peršokti bergšrundą. Po to ryšiais nusileidome iki ledyno išlėkštėjimo. Taip mes per 5 valandas numetėme 700 m aukščio ir paėję iki lygesnės vietos ant ledyno, prieš prasidedant ledokričiui, sustojome nakvynei, tikėdamiesi, kad didžioji perėjos dalis jau įveikta. Įsivaizduojame save pasiilgtose vilnijančiose žaliose pievelėse, bei „girdime“ įžymiojo reliktinio beržynėlio Byrs slėnio apačioje sodriai žalių lapų šlamėjimą. Visa tai mūsų turėjo laukti kitos dienos popietę. Deja, kaip pasirodė, mūsų priešakyje dar laukė daug įdomių ir nenumatytų momentų. Kitą dieną susiruošėm gan anksti, nes iš vienos 2008 metų novosibirskiečių žygio ataskaitos žinojome, kad viršutinėje ledokričio dalyje mūsų laukia sunkus praėjimas. Pradžioje išžvalgėm dešinįjį ledyno kraštą, nes nuo perėjos atrodė matėsi įmanomas praėjimas, taip išvengiant leidimosi per patį ledokritį. Deja pradžioje daug žadantis praėjimas užsibaigė suspaudimu tarp ledo bokštų ir stačios sienos. Taigi pasileidome zigzaguodami palei kairįjį kraštą, kur bent jau pradžioje praėjimas buvo. Netrukus mes atsidūrėme ledo bokštų labirinte. Leistis tarp jų į 30- 50 m gylio ledo tarpeklius ir vėl iš jų lipti pagundos nebuvo. Vėl bokštų viršumi pasileidome į žvalgybą ieškoti įmanomo praėjimo. Nemažai paklaidžiojus ir pašokinėjus (labai „smagu“ skristi virš ledinio chaoso apačioje), pavyko išpainioti labirintą iki vietos kur matėsi nusileidimas iki kairiojo ledyno borto, kuriame buvo viltis rasti normalų praėjimą. Pakabinam trumputę 10 m virvę ir dar nutiesiam 50 m turėklą su keletos metrų nusileidimu gale prie kairiojo ledyno borto. Viską praeiname gan operatyviai ir pusė dvylikos susirenkame ant kairiojo šlaito ir įsistebeilijame į apylygę ledyno dalį apačioje. Tiesa, ta apylygė dalis už poros kilometrų kažkaip įtartinai užsilenkia ir tolesnės perspektyvos nesimato. Nežiūrint to mūsų galvose dar garsiau sušlama berželiai ir sučiurlena skaidrūs upeliai. Tuo tarpu purvinais snieginiais šlaitais sėkmingai leidžiamės žemyn, šlaitai vėliau pereina į nuobiryną, kuris priveda prie ledinio skardžio. Tokios vietos nebuvo aprašyta prieš keturis metus rašytoje ataskaitoje. Tampa akivaizdu, kad reikės kabinti virves. Vieta apačioje išties nemaloni, purvini statūs lediniai šlaitai aplipę kartais nusiritančiais akmenimis ir siauras praėjimas per vidurį, į kurį tie akmenys ir nuslysta. Leistis į tokią kloaką labai nesinori. Kol visi stebi, kokiu dažniu ir kokio dydžio akmenys atakuoja kloaką, man tenka be kuprinės sulakstyti atgal aukštyn patikrinti apėjimo kelio. Grįžus likę komandos nariai informuoja, kad kloakos apšaudymas nėra toks baisus, kaip atrodė pradžioje. Nusprendžiame leistis. Tam prireikia pakabinti pora virvučių, vieną tiesiai nuo ledinio skardžio ir kitą statesnėje vietoje jau pačioje kloakoje. Viską prabėgame sėkmingai ir įsivaizduojamų berželių žalumas pradeda užliūliuoti sąmonę. Toliau gan lygus ledynas, akivaizdžiai gigantiškų ledo griūčių pėdsakai, po kuriais vanduo išsigraužęs latakus. Čia galima rasti skylių, panašių į lavos tunelius, randamus prie ugnikalnių. Svarbiausia neužlipti ant labai plonos tunelio sienelės ir neprasmegti. Mes greitai pasileidžiame link išsiilgtųjų berželių. Pakeliui su pakylėta nuotaika pavalgome pietus, vis tik žygį baiginėjame su stipria 3B perėja. Po to nužingsniuojame iki lygios ledyno dalies pabaigos. Čia, pagal 2008 metų aprašymą turėtų būti vienas statesnis nusileidimas, toliau nesunkus perėjimas ledynu į kitą pusę, išlipimas į dešinę moreninę kišenę pilną čiobrelių ir kitų kvepiančių žolelių ir žemyn pas berželius. Palaviravę tarp plyšių, stabtelime apsidairyti, tačiau kažkaip lengvo nubėgimo žemyn iškart nesimato ir, apskritai, tolesnį slėnį užstoja suplyšinėjusi iškilusi ledyno dalis. Nebėda, Juras, Irmantas ir Laurynas išsivaikšto į skirtingas puses ieškoti nusileidimo, o aš popieriuose tikrinuosi, ar mūsų tikrai nelaukia dar kažkoks sunkus etapas, vis tik berželiai laukia, o be to iki slėnio apačioje, iš kurio mus turėtų paimti visureigis ir vežti tiesiai į oro uostą, dar labai toli, o diena jau artėja prie pabaigos ir lieka tik dar viena žygio dienelė. Galų gale ir aš nusprendžiu apsidairyti ir apeidamas arba peršokdamas plyšius stengiuosi pasiekti kuo aukštesnį ledyno tašką. Man beartėjant prie jo, pradeda atsiverti panorama. Tačiau vietoje to, kad tolesnis slėnis atsivertų prieš mane, jis po truputį atsiverinėja giliai po manimi. Jausmas toks, kad paskutiniais laipteliais lipi į dangoraižio apžvalgos aikštelę ir pradeda matytis apačioje už poros šimtų metrų esančios detalės. Viskas labai stačiai sminga žemyn, ir akivaizdu, kad aš stoviu ant dramatiškai krentančio žemyn ledokričio viršaus. Čia aš ir suprantu, kad Byrs ledynas mūsų lengvai nepaleis, ir kad berželiams ir kitiems jų žaliesiems broliams mūsų teks palaukti ilgėliau. Pradžioje randame nulipimą į taip vadinamą rankliuftą, vietą tarp ledyno ir ledyno borto. Bet juo pavyksta nueiti labai netoli - prieiname vietą, kur viskas prasmenga po kojomis. Čia iš šono neblogai matosi pats ledokritis, kur penkiaaukščio namo dydžio ir didesni ledo bokštai pasvirę griūva vienas ant kito. Prieš ketverius metus kolegos iš Rusijos tikrai nesusidūrė su tokia situacija. Visame ledokrityje jaučiasi labai daug įtampos, visi tie ledkalniai ir bokštai turėtų netrukus sugriūti ir kolegos dar po kelių metų (tikėsimės, kad tokių bus) pamatys visai kitokį vaizdą. Nors šviesaus dienos laiko liko labai nedaug, mes zonduojame tiesioginio leidimosi pro ledinius bokštus variantą, o taip pat ir apėjimą kairiuoju uoliniu ledyno bortu. Neaišku, kiek virvių pareikalautų ledimasis tiesiai žemyn, mes pabandymui pakabiname tik vieną. Man ja besileidžiant pasidaro akivaizdu, kad viskas per daug pavojingai apšaudoma krentančiais nuo ledokričio bokštų akmenimis. Nusprendžiame ropštis į ledyno bortą ir bandyti pasiekti moreninę kišenę. Tam pakabinam tris virves: vieną į viršų ir dvi traversu link kišenės. Einame visur su katėmis, kurios žymiai geriau nei batai kabinasi į vietomis kietą susigulėjusį nuobiryną. Kol mes traversuojame byrančius uolinius šlaitus, visiškai sutemsta, o mes vis dar ant 45 laipsnių stataus šlaito, kur negali per daug muistytis, kad nenuslystum. Įsižiebiame prožektorius ant šalmų ir jau be virvių vorele traversuojam šlaitu toliau į kairę tikėdamiesi palėkštėjimo, kurį galų gale prieiname. Visi labai ištroškę, ir guodžia viltis, kad kol buvo šviesu toli apačioje atrodė matėsi balkšva bala ledyno kišenėje, vadinasi, turėtų būti vandens. Patraukiam šlaitais tiesiai žemyn, dulka ir mūsų burnos visai perdžiūna. Dėl nuovargio reikia atidžiai žiūrėti, kur statai kojas, kad jų neišsisuktum ir nenusiverstum kūlversčiais žemyn. Prožektoriai kažkaip neskuba nušviesti blizgančio vandens, bet mes judame tolyn. Galų gale kažkas pradeda baltuoti. Deja, kas iš viršaus atrodė, kaip balkšva bala, pasirodo beesanti plokščia vieta, pilna balto dulkančio smėlio. Dar juo paeiname, kol mums prieš nosį pasibaigia ir pati ledyno kišenė. Tamsoje leistis ant ledyno nesinori, nes neaišku, kas ten laukia. Nusprendžiame stoti čia pat. Besileisdami matėme kiek blizgančius akmenis, ir, ten suvaikščioję, randame pilko drumzlino vandens. Vandens purvinumui paslėpti, verdamės kakavą. Aišku, čia nėra berželių ar net žolytės, bet yra vieta poilsiui ir šiek tiek murzino vandens atsigaivinimui. Pagaliau po 20 virvių ir labai intesyvios dienos pilnos įtampos ir įspūdžių sustojame nusnūsti. Rytoj bus ir žolės, ir berželių ir ... daug kilometrų.