1979

Iš Alpinizmo vikis.
Pereiti į navigaciją Jump to search

1979 metais dvidešimt metų sukaktį minėjo Gedimino Akstino viršūnė, dešimt metų - Žalgirio viršūnė. Šioms datoms pažymėti buvo surengta ekspedicija į Altyn Arašano slėnį (Tian Šanis). Tikslas - įkopti į Žalgirio viršūnę sudėtingu sieniniu maršrutu ir paieškoti naujų bevardžių viršūnių. Ekspedicijai, kurią sudarė dvidešimt trys žmonės, vadovas - vilnietis Vitalius Stepulis. Jos sudėtis: Sekretorė - Audrė Tornau. Treneriai: Ina ir Aldis Miglos (Latvija), Aleksandras Petrovas. Radistas - Gerimantas Bareikis. Gydytojas - Algis Briedis. Ūkvedys - Henrikas R. Šimkus. Alpinistai: Romualdas Augūnas, Alfredas Buika, Juozas Daugvila, Augis Gučas, Julius Jurgelionis, Kęstutis Karčiauskas, Paulius Koncė, Aurelija Mozūraitytė, Vilius Šaduikis, Vytautas Viršilas, Olga Tamulėnaitė. Pagalbininkai ir turistai: Vida Bareikienė, Galina Petrova su dukra Nataša, Augūno sūnus Paulius.

1969 metais Karakolo slėnyje Tian Šanio kalnuose įvyko alpiniada, kurios dalyviai aktyviai ieškojo naujos viršūnės, kurią galima būtų pavadinti Žalgirio vardu. Deja, bevardžių viršūnių slėnyje jau nebuvo. Teko keliauti toliau. Įveikus kelis ledynus ir dvi perėjas, tokia viršūnė buvo surasta. Pirmaįkopėjai pastebėjo, kad viršūnė yra kelių kalnų grandinės aukščiausias taškas. Jas visas iš šiaurinės pusės jungia įspūdinga uolinė siena. Iš ten pabuvojusių kalnų turistų pavyko išsiaiškinti, kad tai Aksu siena. Kelias į ją veda Altyn-Arašano slėniu, kuris beveik lygiagretus mums gerai žinomam Karakolo slėniui ir prasideda netoli Prževalsko miesto. Po 10 metų vienas iš pirmaįkopėjų Vitalius Stepulis ėmėsi organizuoti ekspediciją su tikslu įkopti į Žalgirio viršūnę nauju sieniniu maršrutu. Vienintelė vertinga informacija apie numatomą įkopimą buvo turistų padovanota mažytė Aksu sienos nuotrauka. Mums malonus sutapimas buvo tai, kad visa Lietuva tuo metu ruošėsi Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui. Studentų alpinistų susitikime su rektoriumi akademikas Jonas Kubilius juokais pasiūlė ir mums prisidėti prie Universiteto šventės įamžinimo. Mes juokais pažadėjome tam skirti patį gražiausią šio sezono kalną. Juk nėra nieko lengviau kaip pažadėti! Tačiau ši idėja mus tikrai viliojo. Pasienio zonoje su Kinija dar buvo daug niekam nežinomų įspūdingų viršūnių. Organizuojant ekspediciją, turėjome daug problemų, kadangi mes buvome pirmieji alpinistai šiame atkampiame slėnyje. Tik išradingo mūsų radisto Gerimanto dėka, padedant Kirgizijos ir Lietuvos ryšių ministrams, mums pavyko suderinti nuolatinį radijo ryšį su Prževalskio miesto kalnų gelbėjimo tarnyba. Bazinę stovyklą įsirengėme Čon Uzenio slėnyje 2750 m aukštyje. Į ją atgabenome 2,5 tonos krovinio. Tai maistas, alpinistinis inventorius ir visa kita, kad galėtume mėnesį pragyventi atsiskyrus nuo likusio pasaulio. Mums talkino kirgizų piemenys su arkliais ir jaučiais.

Iš stovyklos atsivėrė puikus uolinės ir apledėjusios Aksu sienos vaizdas. Viduryje jos - status uolinis kontraforsas, o šalia jo Žalgirio viršūnė. Tian Šanis garsėja atšiauriais orais, o šį sezoną - ypatingai. Du praėjusius sezonus dauguma mūsų alpinistų praleido palyginti šiltuose Fanų kalnuose ir atprato nuo sniego. Čia gi mes ,,prisivalgėme‘‘ sniego iki soties. Treniruotinis kopimas į sienos penktąją viršūnę buvo ištisas bridimas per sniegą. Maudėsi sniege ir Vytauto Viršilo grupė

Akstino viršūnėje

(Romualdas Augūnas, Vida Bareikienė, Audrė Tornau, Henrikas Šimkus), kuri per perėją nukeliavo į gretimą Karakolo slėnį ir kopė į Akstino viršūnę. Čia jie sutiko 350 Lietuvos turiados dalyvių. Mūsų grupės įkopimas buvo masinio turistų žygio į šį kalną pradžia. Vien liepos 21 dieną į Akstino viršūnę įkopė 124 kalnų turistai. Šį įkopimą organizavo turiados štabas, vadovas - Algimantas Jucevičius.

Buvo aišku iš pat pradžių: jei pavyks įkopti į naują ir gražią viršūnę, ji vadinsis Vilniaus universiteto vardu. Šioje aukštojoje mokykloje mokėsi daug būsimų alpinistų. Tuoj po treniruočių kopimų ieškoti tokios viršūnės išėjo Universiteto auklėtiniai Juozas Daugvila, Kęstutis Karčiauskas, Aurelija Mozūraitytė. Jiems talkininkavome mudu su Pauliumi Konce. Iš bazinės stovyklos išėjome 10 valandą šviečiant saulei. Po poros valandų pasiekėme ledyną ir buvome išprausti šalto lietaus. Toks jau Tian Šanio oras. Teko sustoti ir ruoštis nakvynei. Anksti rytą kylame į Chatidžio perėją stačiu ledo šlaitu, prisilaikydami uolinių sienų. Nuo keteros pamatėme toliau esančias viršūnes, kurias mes žinojom tik pagal žemėlapį. Ypač įspūdingai atrodė kalnų viršūnė nuo Stiopkino perėjos kylančioje keteroje. Susėdę ant kuprinių, ilgai svarstėme, kuriuo keliu į ją kopti. Logiškiausias kelias būtų nuo Stiopkino perėjos, bet jis žymiai ilgesnis ir su dideliu aukščio praradimu. Todėl nusprendėme kopti rytine ketera, įveikiant tarpinę viršūnę. Deja, kopimas šia ketera nebuvo toks paprastas, kaip atrodė iš tolo. Prasidėjus ledo šlaitams, teko sustoti nakvynės. Aukštis - apie 4000 metrų. Kitą rytą ledo kablių pagalba ir kaldami laiptelius įveikėme porą ledo sienelių, bet visiškai sugedo oras, užėjo sniego pūga. Skubiai leidžiamės žemyn prie paliktos palapinės. Blogas oras tęsėsi ir kitą dieną. Tik vakare pūga nurimo, ir mes, išlindę iš palapinės, nulipdėm iš šviežio sniego senį besmegenį. Kitos dienos ankstyvas rytas buvo giedras, ir mes jau dalinai paruoštu keliu sparčiai kilome ketera. 9 valandą pasiekėme aukščiausią keteros tašką. Nesunkiai susiorientavome, kad mes esame aiškiai susiformavusioje viršūnėje, kurioje susikerta 3 keteros. Altimetras rodė 4560 metrų. Trumpai pasitarę, sukrovėme akmenų turą. Jeigu čia atskira viršūnė, tai mes pirmaįkopėjų teise galime suteikti jai vardą. Sutarėme, kad ją pavadinsim Martyno Mažvydo vardu (Mažvydo viršūnė). Labai gerai nužvelgiame kelią link mūsų kopimo tikslo. Leidžiamės žemyn plačia snieguota ketera iki balno ir toliau panašia apledėjusia ketera pradedame pakilimą į kitą galingą viršūnę. Bijom, kad tradiciškai nuo pietų gali sugesti oras. Kylam labai energingai. Vietomis gana stačios ledo sienelės, kurias įveikiame panaudodami ledo kablius. Viršutinėje dalyje stengiamės kopti pagal uolas. Apie pirmą valandą dienos išlipome į viršūnės kupolą. Jo viduryje stūkso uolinė ketera, primenanti gaidžio skiauterę. Susijaudinę lipame biriomis uolomis. Viršuje - nedidelė aikštelė. Aukštis 4740 m. Jokio turo nėra. Abejonių neliko - mes tikrai pirmaįkopėjai. Ramia sąžine galime įvykdyti dar Vilniuje rektoriui Jonui Kubiliui duotą pažadą - Vilniaus universiteto viršūnė jo 400 metų jubiliejaus proga jau yra. Oras genda. Pablogėja matomumas. Leidžiamės pakilimo keliu. Žiūrint iš viršaus atrodė, kad paprasčiausias nusileidimo kelias veda į Stiopkino perėją. Deja, priartėjus paaiškėjo, kad į perėją reikia leistis arba gana sudėtinga uoline ketera arba traversuoti statų sniego-ledo šlaitą. Pati sudėtingiausia jo dalis - apie 60 metrų aukščio. Jau pradeda temti. Rizikuoju. Surišame dvi virves, ir aš be kuprinės atsargiai traversuoju ledo šlaitą. Kai tik pasiekiu uolų iškyšulius, pritvirtinu virvę, ir ja kaip turėklu pasinaudojo visa grupė.

Jau sutemus visiškai išvargę grįžome prie paliktos palapinės. Kitą dieną per perėją sėkmingai grįžtame į bazinę stovyklą. Čia yra naujų veidų. Iš Karakolo slėnio pas mus atkeliavo ,,Nemuno‘‘ draugijos alpinistai

Nemuno viršūnėje

Valentinas Bitinas, Juozas Muliuolis, Vaclovas Paplauskas ir Linas Zakarevičius. Mes jiems papasakojome apie savo žygį, informavome, kad Aksu sienos pirmoji viršūnė turėtų būti nesunkiai įveikiama nuo Stiopkino perėjos. Po keletos dienų, priėmę į savo komandą dar Romualdą Augūną ir Iną Miglą, jie sėkmingai įkopė į šią 4560 m aukščio viršūnę ir pavadino ją - Nemuno viršūnė. Simboliška, kad ji yra Žalgirio kaimynė toje pačioje keteroje.

Dabar mūsų laukė pagrindinis ekspedicijos tikslas - įkopti į Žalgirio vciršūnę sudėtingu Aksu sienos šiaurės-rytų kontraforsu. Kopimą organizavome dviem grupėm. Pirmoji - Aldis Migla (vadovas), Alfredas Buika, Julius Jurgelionis, Olga Tamulėnaitė; antroji - Vitalis Stepulis (vadovas), Juozas Daugvila, Aurelija Mozūraitytė ir aš. Liepos 28 dieną abi grupės iš bazinės stovyklos pakilo iki birių 3500 m aukščio uolų priešais kontraforsą. Kitą dieną pirmoji grupė, įveikusi bergšrundą, pradėjo lipti ir kabinti virves apledėjusiame kuluare. Dieną jame dažnai pralekia akmenys, varva vanduo. Vakare paaiškėjo, kad dėl blogos savijautos įkopimo negalės tęsti Alfredas. Kitą rytą Vitalius jį palydėjo žemyn. Į maršruto ruošimą įsijungia ir mūsų antroji grupė. Apledėjusiomis ir stačiomis uolomis kopti sekasi labai sunkiai. Vakare nusileidžiame į nakvynės vietą. Sekančią dieną kylame jau su kuprinėmis. Abi grupės lipa viena po kitos jau pakabintomis virvėmis. Lipant ketvirtąja virve, pasitempė ir buvo radikulito ,,susuktas‘‘ Vitalius. Likome be vado. Jis pasiūlė grupei toliau vadovauti man ir prašė pagalbos jį palydėti žemyn. O mes jau buvome pradėję nukabinėti turėklines virves. Teko skubiai jas vėl pritvirtinti. Vitalius atsargiai su jį lydinčiu Juliumi nusileidžia žemyn ant ledyno. Per radijo ryšį išgirdome staigmeną: Julius pareiškė, kad vienas į kalną jis nekils. Jau buvo pradėję temti. Paprašiau Julių palaukti manęs ir skubiai jau tamsoje nusileidau ant ledyno. Ten mes kartu pernakvojome ir anksti rytą vėl pradėjome kilti jau gerai pažįstamu nemaloniu kuluaru. Lipdamas pirmas, stengiausi kuo mažiau naudotis turėkline virve, nes vakare,skubiai man leidžiantis žemyn, kuluaru bildėjo akmenys. Mano įtarimai pasitvirtino: prie vienos aštrios uolos briaunos virvė buvo akmens jau pusiau nukirsta… Kadangi likome šešiese, abi grupės faktiškai susijungė. Priekyje dirbo Aldis su Juozu. Jiems sekėsi gana sunkiai. Į optimalaus kelio paieškas teko įsijungti ir man. Kadangi lipimas ketera labai sudėtingas ir tenka ištraukinėti kuprines, pasukame į kairę už keteros. Čia platus kuluaras, bet juo retkarčiais prašvilpia akmenys, o nuo virš galvos kabančių uolų dieną pasipylė šalto vandens dušas. Dirbame labai susikaupę ir sutartinai. Aš priekyje dirbu be kuprinės, o Aurelija įsigudrina tempti dvi sunkias kuprines, kaip taisyklė, du kartus lipdama turėkline virve. Tai sudėtinga, nes prie jos kuprinės pritvirtintas Žalgirio viršūnei skirtas žalvarinis skydas ir kalavijas. Vakare visiškai pavargę pasistatėme palapines ant ryškiai iškalto laiptelio keteroje. Ryte 6 val. aš su Juozu vėl maršrute. Rinkomės kelią ir kabinome virves toliau. Stengėmės kopti šalia keteros esančiais kuluarais. Pralipę 4 virves ant aiškiai išreikšto keteros peties sukrauname kontrolinį turą. Dar pora virvių sudėtinga uoline siena - ir vėl lentynėlė. Nuo jos kylame plataus kuluaro dešiniąja puse, nes pačiu jo viduriu dažnai lekia akmenys. Čia labai gerai pirmasis pralipo Juozas. Toliau vėl išėjome į keterą, ir per apledėjusias uolas artėjome prie viršūnės kupolo. Deja, pačiame viršuje į mūsų pusę kabojo galingas sniego-ledo karnizas. Su Juozu laukėme kol pakils draugai su ledo kabliais ir virvėmis. Atskubėjo Aldis, ir jam teko kaip tankui atakuoti karnizą. Pro jo prakirstą ,,langą‘‘ visi išlipome ant viršūnės kupolo. Jau vakarėjo. Aplink - galinga kalnų panorama. Horizonte dunkso Akstino ir Lietuvos alpinistų viršūnės, šalia jų - gigantai Karakolas ir Džigitas. Visai šalia mūsų kilo į dangų Žalgirio viršūnė, primenanti trikampę smailą piramidę. Greta jos kiek tolėliau apšviestas vakarinių rožinių saulės spindulių spindėjo snieguotos Vilniaus universiteto ir Mažvydo viršūnės. Tiesiog ranka pasiekiama atrodė naujoji Nemuno viršūnė, kurią su Žalgiriu jungia aštri ir vingiuota ketera. Neįtikėtina, kad vienu metu matome tiek lietuviškų viršūnių. Kol mes be žado stebėjome fantastinį kalnų vaizdą, saulė pradėjo leistis už tolimos kalnų keteros. Tada susikaupę ir nusiėmę šalmus tylos minute pagerbėme Lietuvos alpinizmo pionierių, žuvusių lygiai prieš dvidešimt metų, rugpjūčio 2 d., atminimą. Atrodė, kad kartu su mumis nuščiuvo ir visa gamta, sustingo kalnai… Kitą dieną mūsų grupė - Juozas Daugvila, Aurelija Mozūraitytė ir aš - iš snieguotos muldos, kurioje nakvynei pastatėme palapinę, vėl sugrįžome ant keteros paaukštėjimo, kur atvedė mūsų praeitas kontraforsas. Aukštis - 4600 m. Pradedame leistis plačia sniego ketera link Žalgirio viršūnės. Praėję sniego-ledo balną, pradedame kilti banguota ketera, kuri veda link Žalgirio viršūnės. Sudėtingiausia - pora stačių ledo šlaitų prieš pat viršūnę. Kadangi mes kopiame tik su lengvomis kuprinėmis ir kupini didelio entuziazmo, nesunkiai pasiekėme viršūnę. 9 valanda ryto. Aukštis - 4800 metrų. Apsikabiname ir sveikiname vienas kitą su labai sunkia pergale. Tarp turo akmenų įtvirtiname taip sunkiai temptą skydą ir kalaviją. Daug sugaištu, kol prie ledkirčio pritvirtinu fotoaparatą, kad būtų įamžintas šis momentas ir mūsų trijulė. Leidžiamės pakilimo keliu iki paliktos palapinės. Ten mūsų jau laukia stebėję mūsų kopimą Aldis, Julius ir Olga. Papietaujame. Mes dar turėjome sultinio ir arbatos. Susikrovę kuprines, pradedame leistis lengviausiu keliu vakarine ketera. Tuo keliu prieš porą dienų į Žalgirio viršūnę pakilo Augis Gučas, Paulius Koncė, Kęstutis Karčiauskas ir Ina Migla. Vakare visiškai pavargę grįžome į bazinę stovyklą, kur mūsų laukė draugai, iškūrenta pirtis ir nugalėtojų tortas, paskubomis ,,iškeptas‘‘ iš uogienės ir sausainių likučių. Jau rytojaus dieną arklių ir jaučių karavanas pajudėjo žemyn. Ekspedicija buvo baigta.

 79-2.jpg 79-1.jpg 

79-3.jpg Z18.jpg

Z69.jpg   59-Tianšanis 1979 - 1.jpg 


Ak Su sienos lietuviškos viršūnės
Žalgirio viršūnė su trimis įkopimo maršrutais:raudonas-per kontroforsą 1979 (vad.Vilius Šaduikis), mėlynas- Saulius Vilius ir Marius Pulkauninkas 2004, žalias- traversas ketera 1969 (vad.Augis Gučas)