Čerskio viršūnė

Po pirmos pažinties su Baikalu patraukėme į kalnus. Kalnai aplink Baikalą neaukšti, tačiau gražūs. Pietinėje Baikalo pusėje driekiasi Cha­mar-Dabano kalnynas, kurio lankomiausia vir­šūnė (2090 m) pavadinta Čerskio vardu.

Mūsų maršrutas buvo toks: Sliudianka-meteorologinė stotis kalnuose-Čerskio viršūnė-Širdies ežeras-upės Bezimiankos slėnis. Pake­liui dar užsukome į marmuro karjerą, kur iš kar­to puolėme kapstyti šlaito. Gaila, kad geologi­niai plaktukai netilpo į kuprinę. Oras pirmomis žygio dienomis pasitaikė labai gražus, tačiau karštas: palipi kelis metrus, ir jau norisi gerti. Ge­rai, kad kalnų šlaitais teka daugybė upeliukų, tad prie kiekvieno ir stabčiojom. Pirmą vakarą kal­nuose praleidome ne vieni - šalia mūsų buvo apsistojusi grupelė studentų ir dėstytojų iš Tiumenės srities. Susipažinom, susidraugavom ir ki­tą dieną ėjome kartu.

Apie kelionę į Čerskio viršukalnę mūsų ben­drame grupės dienoraštyje parašyta: „Taigi mes ko­piam vis aukštyn, ir atrodo, tam aukščiui galo nėra. Pakeliui prie mūsų prisijungė ta pati grupelė studentų iš Tiumenės. Pagaliau pasirodė smaili Čerskio viršūnė. Na štai, jau turim konkretų tikslą. Visų žings­niai bemat paspartėjo. Liko tik užkopti į kal­nelį, kur palikę kuprines, į Čerskio viršūnę galė­sime lipti daug lengviau. Užkopę ant keteros aiktelėjome: prieš mus tyvuliavo Širdies ežeras — taisyklingos širdies formos ežeriukas besimai­nančiom vandens spalvom kalno papėdėje. Prie Čerskio prieiti nelengva: reikia nemažą atstu­mą kabarotis siaura ketera. Ir štai mes 2090 metrų aukštyje. Giedrė". Nuo Čerskio viršūnės atsiveria vaizdas į visas puses. Kur pažvelgsi - kalnai, kalnai, kalnai. Kaž­kas net spėliojo, kad tolumoje boluo­jantys kalnų siluetai -jau Mongolija

Vaizdas:Jan Czerski.jpg

Jonas Čerskis

Jonas Čerskis (Pl - Jan Czerski; Ru - Иван Дементьевич Черский;) 1845 m. gegužės 15 d. Svolnoje, Vitebsko gubernija – 1892 m. birželio 25 d. Kolymskoje, Sibire – lietuvių bajorų kilmės keliautojas ir atradėjas, geologas, speleologas,paleontologas ir geografas, tyrinėjęs Sibirą

Mokėsi Vilniaus I-oje gimnazijoje ir Bajorų institute. Už dalyvavimą 1863–1864 m. sukilime buvo atiduotas į rekrūtus ir ištremtas į Omską. Ten išaiškėjo jo gabumai geologijai ir zoologijai, čia jis parašė pirmąjį mokslinį straipsnį apie Omsko apylinkių geologinę struktūrą. Gyvendamas Sibiro tremtyje, trejus savo veiklos metus paskyrė Rytų Sajanų urvams, sugebėjo geologiškai ištirti apie tūkstančio kvadratinių kilometrų plotą. 1871 m. iš kariuomenės paleistas nuvyko į Irkutską jau būdamas savamokslis kraštotyrininkas. Rusijos geografų draugijos Rytų Sibiro skyrius Irkutske jį išugdė mokslininku. Čia jis tapo žymaus geologo ir geografo Aleksandro Čekanovskio padėjėju ir mokiniu. Zoologijos jis mokėsi iš politinio tremtinio, buvusio Varšuvos vyriausiosios mokyklos profesoriaus B. Dibovskio.

1871 m. su bendradarbiu N. Gartungu Irkutske aptiko paleolito epochos meno dirbinių. Tai pirmasis toks radinys Sibire. 1875 m. savo III ekspedicijos metu kompleksiškai ištyrinėjo ir aprašė Nižneudinsko urvą, o po metų, IV ekspedicijos metu – Balagansko urvą, Chamar Dabano kalnagūbrį. Vienoje Bogatyrskajos urvo oloje aptiko senovės žmonių urvų meno pėdsakų – ant skliauto buvo bėgančio elnio piešinys. 1877–1880 m. ištyrė Baikalo ežero krantus, sudarė jo geologinį žemėlapį. 1891 m. dalyvavo ekspedicijoje Indigirkos ir Kolymos paupiais. Žymiausias Čerskio mokslinis pasiekimas – mumifikuotos faunos atradimas Nižneudinsko urve. Didžiausia šio atradimo sensacija buvo išnykusių žinduolių naujos rūšies – Nižneudinsko šuns atradimas. Rusijos geografų draugija jį apdovanojo mažaisiais sidabro ir aukso medaliais (1876 ir 1878 m.), auksiniu Litkės medaliu 1886 m.

Nutraukęs ryšius su Rusijos geografų draugijos Sibiro skyrium 1882 m. dirbo meteorologu steigiamoje Žemutinės Tunguskos stotyje. Po metų grįžo pas gimines netoli Irkutsko. 1885 m. Rusijos Mokslų Akademijos kvietimu pradėjo darbą Peterburgo zoologijos muziejuje. Čia aprašė savo ir kitų ekspedicijos dalyvių surinktą medžiagą. 1891 m. su šeima išvyko į trejų metų ekspediciją tirti Indigirkos, Kolymos ir Janos upų baseinų. Darbas ekspedicijoje palaužė sveikatą ir antraisiais darbo metais jis mirė. Palaidotas Kolymskojės gyvenvietėje, kairiajame Kolymos upės krante.

S. Obručevo siūlymu, per paskutinę Čerskio ekspediciją atrastas kalnynas, didesnis už Kaukazą, aukštesnis už Uralo kalnus, buvo pavadintas Čerskio kalnagūbriu. Jo garbei Jakutijoje pavadintas Čerskio kalnynas, Čerskio gyvenvietė, aukščiausias kalnas prie Baikalo esančioje keteroje. Lietuvoje jo atminimas įamžintas gatvės pavadinime Vilniuje