Ušba

Iš Alpinizmo vikis.
(Nukreipta iš Užba)
Pereiti į navigaciją Jump to search
UšbaN.jpg
U.jpg












1972 metais į Ušbą įkopė 9 Lietuvos alpinistai (žr. Aleksandro Jurgelionio straipsnį [1])


Iš pietų per "raudonajį kampą":

Zigmas Blažaitis (vad.), Alfredas Buika, Aleksandras Jurgelionis, Arūnas Šukys ir Algimantas Uginčius


Kitą dieną - pietvakarių siena:

Olga Tamulėnaitė, Alfonsas Jakštas, Julius Jurgelionis

ir Algis Petrauskas.

Lietuviai-kopimai-statistika:

Usba-statistika-2.jpg

Usba-statistika-2b.jpg



Vaizdas į Ušbą nuo Elbruso šlaitų (panorama): UšbaP.jpg


Paulius Bernardas Koncė

Rūsčiosios Ušbos malonėje (neatstumti)

1981 m. pavasarą mes, keturi alpinistai iš Lietuvos Algis Gudelis, Eugenijus Bajoras, Rimas Neverauskas ir aš, Paulius Koncė Šcheldos alpinistinėje stovykloje ruošėmės eksternu laikyti alpinizmo instruktorių egzaminus ir vakarais po sunkių treniruočių kūrėm planus vasaros žygiams. Jau buvo pabodusios ekspedicijos į Fanus, Pamyrą, Tian-šanį ir mintys ėmė suktis apie mums visiems pradžią davusį Kaukazą. Po nepaprastai sėkmingo 1980 m. sezono Fanų kalnuose, Čimtargos- Zindono rajone, geros dvi dešimtys mūsų alpinistų buvo pasiruošę patiems sudėtingiausiems įkopimams. Mums besitreniruojant ant plataus ir galingo Šcheldos ledyno, žvilgsniais vis klaidžiodavome po apledėjusią link garsiojo Šcheldos bokšto kylančią sieną, bet ji atstumdavo savo atšiaurumu. Taip po truputį tarp mūsų nedrąsiai ėmė pasigirsti Ušbos vardas. Pati gražiausia ir pati sudėtingiausia Kaukazo viršūnė mums kėlė tokią pagarbą, kad net nedrįsdavome garsiai prasitarti kam nors apie tai. Ta įžūli mintis tiesiog apsėdo mus ir ėmėme domėtis maršrutais į ją bei ankstesniųjų įkopimų patirtimi. Į Ušbą kopdavo tik labai patyrusių alpinistų grupės, kurios siekdavo ne tik sportinių tikslų, bet ir kiekvienas iš jų troško pabuvoti jos viršūnėje, kuri yra aukščiausias alpinistinės brandos bei meistriškumo etalonas. Deja, daugelis bandymų pasiekti tikslą baigdavosi nesėkmingai ir neretai tragiškai. Ušba visada buvo rūsti ir negailestinga lengvabūdiškam sprendimui ar klaidingai žengtam žingsniui. Lietuvoje šią idėją priėmė gana santūriai, nes jau buvo vėloka organizuoti tokią rimtą ekspediciją. Be to pirmą kartą Lietuvos geriausi alpinistai ruošėsi dalyvauti SSSR pirmenybėse, uolų klasėje Uzun-kolo rajone. Tačiau pagunda buvo tokia didelė, kad Lietuvos alpinizmo federacija nedelsdama patvirtino ekspedicijos štabą, į kurį įėjo:

  1. .A. Podolinskas - vadovas
  2. .J. Daugvila - pavaduotojas
  3. .P. Koncė - pavaduotojas
  4. .V. Venckus - finansininkas
  5. .R. Lapinskas - sportinio inventoriaus komplektavimas
  6. .P. Tresčenkinas - ūkinio inventoriaus komplektavimas
  7. .V. Čapkevičius - gydytojas
  8. .P. Bessonov - krovinių transportavimas
  9. .K. Navikas - maistininkas


Darbo ėmėmės iš karto ir su dideliu užsidegimu. Svarbiausia reikėjo gauti leidimą ekspedicijai surengti Šcheldos-Ušbos rajone. Jau daugelį metų SSSR alpinizmo federacija neleisdavo šiame rizikingame rajone rengti didelių ekspedicijų. Matyt, įvertindama sėkmingas ankstesniąsias lietuvių ekspedicijas, padarė mums išimtį. Kiek sunkiau sekėsi su maršrutų aprašymais, nes jie buvo išblaškyti po įvairias alpinistines Kaukazo stovyklas, be to nepilnai sukomplektuoti arba mažai detalizuoti. Remiantis praeitų ekspedicijų patirtimi, jau iš anksto buvo sudarytos grupės, dalyvausiančios Lietuvos čempionate, komandinėse " Žalgirio " bei Pabaltijo pirmenybėse. Kiekviena grupė turėjo pateikti paraiškas su konkrečiais maršrutais. Nors po to vyko įvairūs grupių persigrupavimai, tai leido išvengti didesnių koordinavimo problemų jau tiesiogiai vykstant įkopimams. Trenerius tradiciškai kvietėmės iš Latvijos - alpinizmo sporto meistrus Iną Miglą ir Aleksandrą Lukašenką, o gelbėjimo būrio vadu pakvietėme s.m. Viktorą Prazdnikovą iš Baltarusijos, buvusį mūsų trenerį alpinizmo instruktorių mokykloje. Kaip vėliau paaiškėjo, ekspedicijai labai trūko patyrusio radisto bei antro gydytojo, galinčio tiesiog daugiau likti bazinėje stovykloje. Kaip ir ankstesniais metais, ekspedicijos reikmėms laikinai "okupavome" Vyto Dumbravo garažą. Čia vežėme maisto produktus, kuriais rūpinosi Kęstutis Navikas. Problematiškiausia buvo su sportiniu bei ūkiniu inventoriumi, nes atsakingi už tai Ramusis Lapinskas ir Petras Tresčenkinas turėjo dalyvauti prieš Ušbos ekspediciją įvyksiančiame SSSR alpinizmo čempionate. Buvo aišku, kad geriausias inventorius turėjo tekti rinktinei, bet ir mes privalėjome turėti pakankamai kokybiškų palapinių, virvių ir kito sportinio inventoriaus, kad ekspedicija galėtų nepriklausomai pradėti sportinę veiklą. Gana greit sukaupėme likusią reikalingą amuniciją, gausius asmeninius daiktus ir jau birželio 24 d. P. Besonovas išsiuntė konteinerį į Suchumį. Pagrindinė grupė, kurią sudarė 11 žmonių, išskrido iš Vilniaus ankstų liepos 10 d. rytą. Porą dienų anksčiau čia jau buvo atskridę prityrę pietietiškų tradicijų žinovai Laimis Buika ir Albinas Svirskis, kurie turėjo pasiimti konteinerį bei surasti transportą. Jie mūsų jau laukė su suderėtu ir pakrautu sunkvežimiu, teliko tik gretimame turguje nupirkti daržovių, vaisių ir pripildyti dujų balionus. Dar neįdienojus paliekame subtropinį Suchumį ir pasukame link kalnų. Taip tą pačią 1981 m. liepos 10 dieną pakylame į Svanetiją. Tai slėnis, išsidėstęs tarp Centrinio Kaukazo kalnų grandinės ir Mažojo Kaukazo kalnagūbrio, kuriame nuo amžių gyvena išdidi ir garbinga svanų tauta. Žemiau Mazeri kaimo ant Dolra upės kranto, dėl toliau nepravažiuojamo medinio ir siaubingai girgždančio tilto, iškrauname ekspedicijos amuniciją, maisto atsargas, statomės palapines. Su svanais susitariame dėl keletos arklių, kuriais galėtumėm užkelti dalį mūsų krovinio iki tako, vedančio link Ušbos ledyno. Jau po keliolikos minučių prisistatė smalsiosios svanų kiaulės. Tai įspūdingi padarai, apaugę ilgais šeriais ir snukiu ilgesniu už likusią kūno dalį. Jos tuoj pat ėmėsi "revizuoti" mūsų neapdairiai paliktas maisto atsargas. Bet kokia konservų dėžutė būdavo akimirksniu sutraiškoma lyg gilės kevalas, o turinys išnykdavo dar greičiau. Teko imtis visų atsargumo priemonių nuo ilgasnukių, idant ekspedicija nepatirtų fiasko dar pirmąją naktį. Beveik savaitę užsitęsė daugiau kaip 5 tonas sveriančio krovinio perkėlimas kuprinėmis ir arkliais prie piemenų košo (vasaros trobelė), esančio šalia tako kylančio į Ušbos ledyną. Toliau jau ant pečių nešame krovinius į bazinę stovyklą, kurią įkūrėme maždaug 2200 m aukštyje, šalia įspūdingo krioklio, ištekančio iš groto ledyno liežuvyje ir krintančio keliasdešimt metrų žemyn. Orai nelepino, vis palydavo ir sunku būdavo kilti taku per aukštą kalnų pievos žolę, per slidžius akmenis slegiančiam sunkios kuprinės. Trys valandos stataus pakilimo buvo puiki treniruotė ir gera, aktyvi aklimatizacija. Alpinėse pievose ypač gausiai žydėjo lelijos. Jų balti žiedai žavėjo akis, bet skleidžiamas malonus kvapas dažnai sukeldavo galvos skausmus ir daugelį alpinistų pykino. Kadangi turėjau specialią kuprinę su rėmu, tai man teko garbė užnešti į viršų netik negabaritinius krovinius, bet ir daugelio mūsų ekspedicijų didžiausiu delikatesu tapusius gydytojo V.Čapkevičiaus raugtus agurkus. Be to, vis dar laukėme grupės mūsų alpinistų, dalyvavusių buvusios SSSR alpinizmo čempionate. Deja, jų kopimas į Dalaro viršūnę nebuvo sėkmingas dėl nelogiškai pasirinkto maršruto. Neskubėdami ir be nuotaikos jie atvyko jau baigiantis transportavimo darbams. Taip visai nenumatytai vėluodami įkūrėme bazinę stovyklą ir štai pagaliau susirinko visi 33 dalyviai.Tai:

  1. . Eugenijus Bajoras
  2. . Piotr Bessonov
  3. . Zigmas Blažaitis
  4. . Laimutis Buika
  5. . Viktoras Čapkevičius
  6. . Juozas Daugvila
  7. . Vytautas Dumbravas
  8. . Algis Gudelis
  9. . Liudas Kalnikas
  10. . Kęstutis Karčiauskas
  11. . Edvardas Kliokys
  12. . Paulius Koncė
  13. . Šarūnas Kosas
  14. . Ramusis Lapinskas
  15. . Aleksandras Lukašenka
  16. . Ina Migla
  17. . Sergej Moisenko
  18. . Aurelija Mozūraitytė
  19. . Juozas Muliuolis
  20. . Kęstutis Navikas
  21. . Vaclovas Paplauskas
  22. . Algimantas Petrauskas
  23. . Aleksandras Podolinskas
  24. . V. Prazdnikovas
  25. . Rimvydas Simutis
  26. . Rimantas Skirmantas
  27. . Stasys Stryla
  28. . Albinas Svirskis
  29. . Janina Šilinskaitė
  30. . Laima Tučiūtė Vološkevičienė
  31. . Petras Treščenkinas
  32. . Valdemaras Venskus
  33. . Kęstutis Virbalis.

Po neilgų derybų gavome centrinio Kaukazo gelbėjimo tarnybų dobro visiems mūsų sportiniams įkopimams Šcheldos - Ušbos rajone. Treniruotėms buvo pasirinkti nesudėtingi maršrutai į Mažosios Ušbos, Ščiurovskio, Šcheldos viršūnes. Dėl didelio dalyvių ir tuo pačiu sportinių grupių skaičiaus net susidarė savaitės eilė kopti į Rytinę Šcheldą 4B sunkumo kategorijos (toliau s.k.) maršrutu per taip vadinamą gaidį. Jos aštri ir dantyta Pietinė ketera leisdavo įžiūrėti bent po keletą gaidžių ar jau bent skiauterių, todėl maršruto interpretacijai fantazijos netrūko. Dėl to keletas grupių „sugebėjo“ įkopti daug sudėtingesniais variantais, negu derėjo, bet tai tik išėjo į naudą prieš rimtus išbandymus. Pagaliau liepos viduryje orai išsitaisė, mažai lijo, lepino saulė ir vis labiau mūsų žvilgsniai krypo į Pietinės Ušbos bokštą. Vakarais, saulei leidžiantis, Ušba panašėdavo lyg į Kaukazo Notre-Dame Katedrą su rausvais uolų bastionais, paramstytą galingais kontraforsais. Nuo plataus balno tarp dviejų viršūnių žemyn driekėsi kabantys ledynai, atgrasūs ledo griūtimis. Tik per jų vidurį pasiekiant Šiaurinę ir Pietinę viršūnes su nusileidimu į Giulio ledyną. Visa Vakarinė siena yra labai stati ir šalta. Sniegas laikosi visur kur tik įmanoma, o bent kiek nuožulnesnės uolos sukaustytos ledo šarvu. Šioje sienoje mus traukė du nepaprastai sudėtingi maršrutai į Pietinę viršūnė. Tai 6 s.k. kopimas Vakarine ketera, taip vadinamas Arciševskio kelias, ir į kairę esantis 5 B s.k. Živliuko maršrutas, praeitas tik vieną kartą Šiaurės - Vakarų briauna.

Po sėkmingų įkopimų á 2-ją Šcheldos viršūnę Pietų siena (5B s.k.), visos grupės pradėjo ruoštis įkopimams į Pietinę Ušbą. Nusistovėjus geriems orams atrodė, kad viršūnė vilioja ir laukia mūsų. Ir iš tikrųjų viena-dvi grupės tuo pačiu metu kopdavo sudėtingais maršrutais Pietų siena ir Pietryčių ketera - tai V. Paplausko, L.Kalniko, St. Strylos bei V.Venckaus vadovaujamos komandos. Tuo pat metu stipriausia grupė, kurią sudarė sporto meistras Z.Blažaitis(vadovas), kandidatai į sporto meistrus E.Bajoras, A.Gudelis, R.Lapinskas ir R.Simutis sėkmingai šturmavo vertikalų uolų bastioną, pakilę link jo tiesia kaip styga Vakarų ketera . Tris dienas visi likę stovykloje ir pasiruošę gelbėjimo darbams ir lyg apmirę per galingą žiūroną stebėjome jų kopimą, net kalbėdavomės pašnibždomis. Matydavome tik raudonų šalmų boružes tai lėtai judančias aukštyn, tai kantriai sustingusias ant bastiono sienos. Mus jungė radijo ryšys, kurio metu mes drąsindavome juos, o jie pavargusiais balsais ramindavo mus. Trečios dienos pavakarę jie sėkmingai pasiekė Pietinę Ušbos viršūnę sudėtingiausiu Arciševskio 6 s.k. maršrutu ir po poros dienų nusileido į bazinę stovyklą.Tai tikrai buvo įspūdingas įkopimas, pareikalavęs ne tik puikios alpinistinės technikos, bet ir daug fizinių jėgų bei psichologinės įtampos.. Godžiam arbatos gėrimui atrodė nebus galo, o sugrįžtuvėms skirtu tortu daugiausiai mėgavomės mes, laukusieji.

Ekspedicija artėjo į pabaigą. Prognozė pranašavo permainingus orus ir Ušba vis labiau slėpėsi debesyse. Mūsų grupė, kurią sudarė seni draugai ir puikūs alpinistai, kandidatai į sporto meistrus A. Mozuraitytė, J.Daugvila, R.Skirmantas bei šių eilučių autorius, sėkmingai įkopusi į Ščiurovskio ir Šcheldos viršūnes, taip pat planavo įkopimą į Pietinę viršūnė Š-V briauna(G.Živliuko 5B s.k. maršrutas). Deja mums pritrūko ryžto savo jėgomis pakartoti tik vieną kartą ir net 11 dienų trukusį įkopimą, atnešusi G. Živliuko komandai 1962m. SSSR čempionato aukso medalius. Taip šis techniškai sudėtingas ir nepaprastai ilgas (aukščio skirtumas virš 1800m) maršrutas nuo pat ledyno prasidedančia apledėjusių uolų briauna liko laisvas kitiems. Praėjus porai dienų ir atsigavus po sudėtingiausio įkopimo Z.Blažaitis, A.Gudelis, R.Simutis bei su kita grupe kopęs k.s.m. K.Virbalis vėl ėmė dairytis į Ušbą. Atrodė, kad jie liko apžavėti gražuolės ir juos vėl traukė viršūnė, nežiūrint rizikos ir tokios atšiaurios sienos. Trūko dar vieno alpinisto, pasiryžusio eiti kartu, ir čia Zigmas prisiminė mane. Supratau, kad likimas siūlo vienintelį ir, galbūt, paskutinį kartą slaptos svajonės išsipildymui, bet abejojau…Nepraėjus nė pusvalandžiui mane netikėtai pasikvietė mūsų gydytojas V.Čapkevičius. Ambulatorija gardžiai kvepėjo daktariška kava ir lyg tarp kitko pasiūlė pasitikrinti kraujospūdį - teko paklusti. Dar net neišėjus orui iš juodos rankovės, Viktoras didžiai nusistebėjo mano gera sportine forma ir papriekaištavo, kodėl aš dar ne ant Ušbos. Supratau šią mažą klastą ir ėmiausi krautis kuprinę. Taip rugpjūčio 2 d., palydėti trenerių I.Miglos, A.Lukašenkos, V.Prazdnikovo bei draugų, likusių kaip gelbėjimo būrys, paliekame stovyklą. Kuprinėse nešamės 6 užsienietiškas virves, apie 50 įvairiausių titaninių uolų kablių, srieginius ledo kablius, titanines nages ir dvivietę palapinę. Maisto imame minimaliai ir suskaičiuotą iki gramų. Svarbiausius produktus, tai yra lašinius ir džiovintą juodą duoną dalijame į tris dalis, kad atsitikus kokiai bėdai ar nuo sienos pametus kuprinę neliktumėm be maisto. Man, kaip muzikui ir turinčiam pareigingo žmogaus reputaciją, patikima nešti radijo stotelę Sony ir mažą benzininę viryklėlę Febus. Kylame ant Ušbos ledyno. Po truputį nutolsta stovykla ir jau taip įprastas krioklio šniokštimas. Nutariame apsistoti kairėje ledyno pusėje esančioje nakvynvietėje. Dėl nedidelio žolės lopinėlio ji buvo pavadinta žalia kišene. Vizualiai studijuojame kelią į viršūnę. Deja, pradeda krapnoti lietus ir Ušba paskęsta debesyje. Kartais per vėjo perplėštą miglą atsidengia Vakarų siena. Nuo sniego ji vis labiau pabąla slėpdama Šiaurės-Vakarų briaunos kontūrus. Mūsų nuotaika nekokia, bet ryžtas neatlėgsta. Naktį ūbauja vėjas. Kartais išlindęs mėnulis apšviečia blausia mėlyna šviesa šią gigantišką Katedrą, nuo kurios dvelkia rūstybė ir šaltis . Mūsų visai neėmė miegas ir kiekvienas mintimis artėjome prie kalno.

Rugpjūčio 3 d. Rytas nežada nieko gero. Dangus apniūkęs, lynoja, tačiau kantriai laukiame kada bent kiek perstos lyti ir pro debesų properšas nusišypsojus pirmajai saulei kertame pažliugusį ledyną link Ušbos papėdės, bet ir vėl pradeda merkti lietus. Apsisiautę polietileniniais apsiaustais sutupiame ant didelių pavienių akmenų ( be galo komiškas vaizdas), nes pradėti kopimą šlapiais rūbais ir kojomis butų buvę per didelė rizika. Vis tik vidurdienį pradedame maršrutą. Kokią valandą kietais sunkių alpinistinių batų padais sniego šlaite monotoniškai mušame laiptelius. Turime laiko susikaupti ir pabūti kiekvienas su savo mintimis. Aš kaip visada prisimenu artimuosius bei prašau Aukščiausiojo neapleisti mūsų šiame sunkiame įkopime.Taip tylėdami kylame sniego šlaitu link dešinės briaunos pusės. Pagaliau pasiekiame pirmąsias ganėtinai apirusias uolas, bet jau po kelių virvių (standartinis ilgis- 40m.), jos darosi vis labiau stačios ir prasideda sudėtingas laipiojimas. Po kelių valandų rimto darbo pereiname į kairiąją briaunos pusę ir siauromis uolų lentynomis kylame į viršų. Nuotaika gera, bet negalime atsipalaiduoti nė akimirkai. Stulbina statūs ir galingi briaunos "vienuoliai"(alp. žargonu „žandarmai“), kurie projektavosi stebint maršrutą iš toli. Briauna stojasi ir vos randame šiek tiek platesnę lentyną sėdimai nakvynei. Pakabiname dar porą virvių ir jau sutemus mėgaujamės pirmąja arbata Ušbos prieglobstyje. Esame pakilę gerus 400m nuo maršruto pradžios. Ilgai dar neužsnūstame vis negalėdami atitraukti akių nuo žemai dunksančio ir mėnulio šviesoje savo ledo šarvais besididžiuojančio ledyno.

Rugpjūčio 4 d. Brėkštant skubiai pasistiprinę ir išsidalinę dienos lesalą, tai yra sausus vaisius, šokoladą, lašinius ir juodos duonos džiūvėsius , susirišame virvėmis į ryšulius. Pirmieji pakabintomis virvėmis kyla Zigmas su Kęstu. Mes trys apačioje kantriai laukiame, prisiglaudę prie uolų. Pagaliau ir mums įveikus vienuolio sieną, atsiduriame prieš lyg nupoliruoto marmuro blokų statų šlaitą. Tenka panaudoti visą plonų kablių arsenalą, kopėtėles. Jau nuo pat pirmos dienos einame su dviguba saugos virve. Tai mažina pavojų, jeigu krintantis akmuo perkirstų vieną iš virvių arba kuris nors iš alpinistų paslystų. Marmuro šlaitas gana nemalonus, nes nėra jokios užuovėjos nuo karts nuo karto krintančių akmenų. Aukščiau kylančiųjų, virvės vis nubraukia smulkių nuobirų, kurios barška į mūsų šalmus. Lėtai ir atsargiai judame į viršų. Pagaliau briauna pereina į uolų ir ledo sieną. Dedamės lengvas titanines nages(alp. žargonu – katės) ir kurių jau beveik nenusiėmėme likusias 3 dienas iki viršūnės. Kuo aukščiau kylame, tuo labiau griūva ant mūsų visiškai status uolų bastionas lyg tvirtovės siena saugantis Pietų viršūnę. Vis dar neaptinkame jokių pirma įkopėjų ženklų, bet tai mažai mus jaudina, nes kelias į viršų aiškus ir logiškas. Visą laiką šą la rankos, nes šlampa pirštinės. Galų gale kišu jas į pūkinės striukės kišenes, kad nors kiek apšiltų ir apdžiūtų. Nelabai smagu, kai pirštai limpa prie šalto metalo arba plikomis rankomis ištrauki snieguotą virvę. Karts nuo karto viršuje arba apačioje girdisi tai vieno, tai kito trumpos komandos. Maršruto sudėtingumą išduoda pastovus Zigmo pukšėjimas sau po nosim, jau pažįstamas iš anksčiau ir reiškiantis Vyručiai, atsargiai!. Rimvydas palaikydamas gerą nuotaiką vis niūniuoja nerimtą, tik vyrams skirtą rusišką "častušką". Taip bėgant valandoms ir judant metras po metro pasiekiame viršutinę briaunos dalį. Pakilome dar kokius 700m ir tai buvo maždaug pusė maršruto pagal vertikalę. Suprasdami kits kitą iš pusės žodžio, judėjome aukštyn beveik nesustodami lyg koks lėtas "perpetum mobile". Tiesa, tris kartus dienoje tekdavo sustoti radijo ryšiui su stovykla ir taip trumpam atsipūsdavom. Iš apačios atsklidę draugų balsai pridėdavo jėgų ir pasitikėjimo kylant, atrodo, nesibaigiančia siena. Jau leidžiantis saulei randame mažą aikštelę palapinei. Tai pakėlė mūsų nuotaiką, nes galėjome ištiesti kojas ir "karališkai" išsimiegoti. Buvome praėję didžiąją dalį sienos ir net neįsivaizdavome kas mūsų laukia rytojaus dieną.

Rugpjūčio 5 d. Anksti ryte kertame paskutinį kuluarą ir tiesia linija pradedame kilti link bastiono. Keisdamiesi kalame uolų ir ledo kablius. Sninga, šąla. Nėra jokios lentynėlės net atsisėsti, todėl nesustodami lėtai judame pirmyn. Vienoje uolų salelėje netikėtai užtinkame du seniai įkaltus "besiplečiančius" kablius. Vadinasi, buvome teisingame kelyje. Aiškiai suprantame, kad sėkmės atveju dar po dienos turėtumėm pasiekti viršūnę. Palyginus su pirma įkopėjų tempu kopiame labai sparčiai ir mums su nusileidimu gali užtekti kokių šešių dienų. Iš tikrųjų būtų sunku lyginti tuos du įkopimus, nes vien lengvas inventorius, niekur nestringančios minkštos virvės, dvylikapirštės titaninės nagės, lengvo metalo jungtys ir spaustukai teikia didelę svorio privilegiją. Be to buvome kartu praėję jau ne vieną sieną ir turėjom nemažą kopimo penkiese patirtį. Nors daugiau Živliuko grupės pëdsakų neaptikome, bet tai aiškiai kėlė nuotaiką. Apie 15 val. pasiekiame bastioną ir pradedame ieškoti vietos nakvynei. Deja…traversuojame bastiono apačia į kairę ir čia atsiremiame į vertikalias granito plytas. Diulferiu leidžiamės apie 30m žemyn ir bandome apeiti jas iš kairės. Tenka traversuoti dar į kairę ir mes atsiduriame ant apledėjusios bei sniegu padengtos Šiaurinės sienos. Nuo čia pasidaro visai aišku, kad kelio atgal nėra. Saulė leidžiasi vakarop, nustoja snigti. Pagaliau visu grožiu atsidengia Šiaurinė(4694m) Ušbos viršūnė. Esame šiek tiek žemiau balno, vadinasi pakilome dar apie 300m. Atsisukus atgal ieškome Šcheldos, bet ji jau gerokai žemiau mūsų kukliai grimzta į vakaro prieblandą. Tolumoje dunkso dar besileidžiančios saulės parausvinta aukščiausia Kaukazo viršūnė- Elbrusas. Jau kelios valandos kaip nerandame nė menkiausios aikštelės nakvynei. Vis lėčiau judame aukštyn, jaučiamės žiauriai pavargę, kankina troškulys. Reikia stoti. Bet kur? Nutariame išsikalti lede nors mažas nišas kojoms ir taip prisirišus prie įkaltų kablių pralaukti naktį. Besidarbuojant ledkirčiais supratome, kad po kojomis yra horizontalia plokštuma kažkokiu būdu įšalęs akmuo. Jau mėnulio šviesoje išsikalame apie 1 kvadratinio metro aikštelę ant kurios šiaip taip galime sustoti visi kartu. Algis kažkokiu tai būdu atsitūpęs tarp mūsų kojų ir čia pat nuo sienos pakapojęs ledo užkaitė arbatos. Lyg skraiste apsigaubiame prie ledo sienos pririšta palapine ir taip ginamės nuo šalčio. Pagaliau visą dieną buvę išsibarstę po vieną, vėl jaučiame kits kito petį. Taip mes, penki vyrai, dalindamiesi arbatos gurkšniu, laukėm brėkštančio ryto. Naktis buvo labai šalta. Temperatūra nukrito žemiau -10 laipsnių. Ačiū Dievui, nurimo vėjas, ir tai mus gelbėjo nuo garantuotų nušalimų ar net dar blogesnių pasekmių.

Rugpjūčio 6 d. Pagaliau švinta. Ryškėja tolimųjų kalnagūbrių kontūrai ir lyg N. Rericho paveiksluose vaiskiomis spalvomis tapomos snieguotos viršūnės. Kažkur čia pat virš mūsų bunda ir gražioji Pietinė, bet mes dar ilgai šalsime jos šešėlyje. Pradėjus judėti atrodė, kad visi sąnariai galutinai sustingo ir tiesiog girdėjome juos braškant. Nuo sienos susirenkame ant kablių sukabintus ledkirčius, virves. Dedamės kuprines ir paliekame šią miniatiūrinę "nakvynės" aikštelę. Vėl tęsiame traversą apatine bastiono dalimi. Sunkiai judame į kairę stačiu ledo šlaitu su mažomis uolų salelėmis. Ir toliau naudojame dvigubą apsaugą. Tenka iškalti laiptelius kiekvienam žingsniui ir stengiamės būti labai atidūs saugodami vienas kitą, ypač einančius pirmąjį ir paskutinįjį. Atrodė liko visai nedaug, gal kokie 250-300 m. pagal vertikalę, bet tai buvo labai apgaulinga. Po kelių valandų sudėtingo traverso išeiname į aukštyn šaunančią lyg strėlę sniego keterėlę ir ja atsargiai kylame į viršų. Oras giedras, bet šalta, nes saulės spinduliai vis dar nepasiekia mūsų. Iki pažastų sukišdami rankas su ledkirčiais į sniegą, metras po metro judame link stačios uolų sienutės, išeinančios į viršūnės keterą. Pagaliau esame aukščiau balno, jungiančio Šiaurės ir Pietų viršūnes. Jaučiame artėjantį tikslą, bet negalime atsipalaiduoti nė minutei. Ant galvos krinta aukščiau einančių ledkirčiais iškapoto ledo gabalai. Šąla rankos ir kojos. Tempas lėtėja ir atrodo, kad niekad neišlipsim į keterą. Bėgant valandoms ir saulei jau bandant slėptis už Šcheldos bokštų pagaliau pasiekiame viršūnę. Štai kokia tu, rūsčioji gražuole! Paspaudžiame rankas ir pavargusiomis akimis dėkojame vienas kitam už pasiektą Pietų Ušbos viršūnę vienu sudėtingiausiu maršrutu. Grožimës atsivėrusiomis erdvėmis, jau sutemose skendinčios Svanetijos žiburiais, nuo ledynų kylančia debesų jūra ir virš jos kyšančiomis Kaukazo piramidėmis. Ant atitrūkusio nuo Ušbos debesies atsispindi, besileidžiančios saulės spindulių apšviesti mūsų siluetai lyg pranešdami apačioje likusiems draugams, kad Ušba mums visiems buvo palanki ir svetinga….


P.s. Šis įkopimas laimėjo 1981 m. Pabaltijo respublikų čempionate I vietą.