1987-Erydagas

Trumpa Vytauto Viršilo paruošta ekspedicijos (ir čempionato) apžvalga:

1987 metais Sovietų Sąjungos alpinizmo čempionatas, o tiksliau uolų klasės akivaizdinės varžybos, vyko Dagestano kalnuose. Prie pat Azerbaidžano sienos stūkso Kurušo kaimelis. 2600 m aukštyje virš jūros lygio žaliuoja vešlios alpinės pievos. Čia netoliese pagrindinis Kaukazo kalnagūbris, o šalia įspūdinga siena, nuo papėdės iki viršaus daugiau negu kilometras. Tai Jarydagas, alpinistų vertikalusis stadionas.

Sovietų Sąjungos alpinizmo federacija, čempionato rengėja, numatė, kad uolų klasėje dalyvaus 9 komandos. Viena iš jų - Lietuvos komanda, startavusi Kauno alpinistų klubo vardu. Komandos vadovas ir treneris - Algis Gudelis. Nenustygstantis Algis buvo įdomi, spalvinga ir, svarbiausia, energinga asmenybė. Baigęs Kauno Politechnikos institutą, greitai tapo technikos mokslų kandidatu. Po to baigė Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą ir visa širdimi atsidavė alpinizmui, tapo Kauno alpinistų klubo pirmininku.

Į komandą buvo surinkti beveik visi tuo metu buvę Lietuvos alpinistai: panevėžiečiai Edvardas Pundzius, Vaclovas Paplauskas ir Albinas Vološkevičius, kauniečiai Rimvydas Simutis, Valdas Ūsas, Juozas Muliuolis,Alvydas Peištaras, Stasys Navickas, vilnietis Vytautas Simutis..

Po žiemos treniruočių, slidžių maratonų ir visokių kitokių pratybų, gegužės mėnesį komanda suruošė laipiojimo uolomis stovyklą Kryme. Po to nuvyko į Uzunkolo stovyklą Kaukaze. Čia nemažai padirbėta uolų maršrutuose, tobulinta saugojimo technika mėtant iš 10 m aukščio žmogaus svorio trinką. Įkopta į Kirpičiaus viršūnę (5B s. k. per Rombą). Kaukaze buvo suduotas pirmas smūgis mūsų komandai. Stasys Navickas maršrute netyčia stumtelėjo didelį akmenį, gal tonos masės, o šis pasirodė ,,gyvas”. Nepavyko Stasiui išvengti su juo susidūrimo. Rezultatas - sulaužyta ranka ir žandikaulis. O toliau kelionė Kaukazas - Kaunas - ligoninė. Palydėjęs į Kauną Stasį, A.Gudelis skrenda į Kaukazą, Dagestanan, kur vyks čempionatas. Komanda jau atvykusi. Nėra tik Alvydo Peištaro. Jo ,,Moskvičių” sankryžoje iš abiejų pusių suspaudė 2 sunkvežimiai. Pats Alvydas nenukentėjo, bet dalyvauti čempionate jis nebegalėjo. Kol prasidės varžybos, vyksta treniruotės. Ir žvalgyba: kas kokio inventoriaus turi, ką dar galima įsigyti. Juk beveik visas inventorius, išskyrus virves, pačių alpinistų gamybos.

Atidarymas. Čempionato atidarymas vyko ant gražios kalvos, prie pat kaimo. Fone - už upės Jarydago siena. Plevėsuoja komandų vėliavos, tarp jų ,,Žalgirio” vėliava. Mūsiškiai apsivilkę baltai žaliomis uniformomis su užrašu „Lietuva“ ant krūtinės. Dalyvius sveikina teisėjas Valerijus Parfionovas iš Leningrado, gausiai susirinkusių kalniečių vardu kalbą rėžia kaimo seniūnas Emiras Gadžijevas. Kiek pavėlavęs, nuo kaimo grodamas atžingsniuoja vietos orkestras. Šio kaimo gyventojai yra lezginai, tad skamba nacionalinės melodijos ir, aišku, lezginka, šokama vyrų.

,,Mokykla”

Geras pusdienis kelio nuo Jarydago sienos buvo parinkta ir paruošta apie 100 m aukščio uola, kur vyko pirmoji varžybų dalis - ,,mokykla”. Uoloje pažymėti 3 kontroliniai ruožai. Komandą sudaro 3 ryšiniai po 2 žmones. Kiekvienas ryšinys lipa atskirai, padėti vieni kitiems negali. Be to, kiekvienas komandos narys į vieną iš kontrolinių ruožų būtinai turi lipti pirmas. Vertinama komandos technika ir sugaištas laikas. Už technikos klaidas duodami baudos taškai. Pirmieji startavo Kaukazo alpinistinės stovyklos ,,Ulu-Tau” instruktorių komanda. Jos laikas - 2 val. 33 min. ir labai daug baudos taškų. Estų komanda kopė net 5 val. 33 min. Mūsiškiai startavo aštunti tik trečiąją varžybų dieną. Pirmasis ryšinys - V.Paplauskas ir E.Pundzius. Tai gerai ,,susivaikščiojęs” dvejetas, viena virve kopęs į daugelį sunkių maršrutų. Nors šįsyk maršrutas labai nelengvas, bet šiai porai rimtesnių sunkumų nebuvo. Štai jie jau trečiame etape, prie neigiamo nuolydžio, atlošiančios sienelės. Čia būtina sukalti daug kablių, kitaip į atlošiančią sieną neįlipsi. Edvardas Pundzius greitai, sakytume net elegantiškai, kala kablius, ir netrukus atsiduria finiše. Bet komandos laikas fiksuojamas, kai paskutinis dalyvis pasieks finišą. Antrasis ryšinys - Rimvydas Simutis ir Valdas Ūsas. Rimas lipa pirmas kažkoks įsitempęs, matyt, startinis jaudulys. Palipęs vos kokį metrą, neišsilaiko ir nušoka atgal ant lentynėlės. Bauda 0,15 balo kvalifikuojama kaip kritimas su užsilaikymu. Kaip ne keista, bet tai Rimą nuramina, ir toliau jis lipa be klaidų. Valdas, nors jaunas, bet patyręs ir stiprus. Jam šiame maršrute problemų nėra. Trečiasis ryšinys - Vytautas Simutis, jaunesnysis Rimo brolis, ir komandos kapitonas, kopiantis treneris Algis Gudelis. Maršrutas kapitono išstudijuotas, jis tiksliai žino, kur kokį kablį kalti, kur įsprausti kokį kaištuką ar frendą (kintamo pločio kaištį). Vytautas jaunesnis ir karštesnis. Štai jis kopia pirmas, įveikia kontrolinio ruožo sunkiausią dalį ir… iš tos laimės pamiršta, kad pagal taisykles kas 5 metrus reikia kalti saugai kablį ar kaištuką. Už tai bauda 0,4 balo… Laimei, toliau viskas vyko sklandžiai. Lietuvos komandos laikas - 2 val. 17 min., bendras įvertinimas - 1,31 balo (maksimalus 2,00). Pirmasis varžybų etapas pavyko - ,,mokykloje” užimta ketvirtoji vieta. Geriausiai techniškai pasiruošę ir ,,mokykloje” užėmę pirmąją vietą buvo Čeliabinsko alpinistai - Rusijos pirmoji komanda. Tai puikūs gryni ,,uolininkai”, nuolatiniai laipiojimo uolomis sąjunginių varžybų dalyviai. Ten, kur kiti naudojo dirbtines atramas, įkaldami kablius, jie kaip katės lipo vadinamuoju ,,laisvuoju kopimu”, kablius naudodami tik saugai. Ši komanda parodė antrąjį laiką (1 val. 20 min) ir negavo nė vienos baudos už techniką. Labai šiurkščią klaidą padarė Maskvos komanda. Kiekvienas dalyvis visą trasą turi nešti ,,teisėjų krūvį” - 5 kg masės smėlio maišelį. Už šio maišelio pametimą baudžiama labai smarkiai - komanda pašalinama iš pirmojo rato varžybų. Ir atsitik tu man taip, kad Maskovs komanda, susipainiojusi virvėse, paleido tą, kuria buvo pririštas ,,teisėjų krūvis”, ir šis žnegtelėjo žemėn. Net maišas trūko ir smėlis išbyrėjo. Nepaisydama tokio akivaizdaus fakto ir aiškių varžybų nuostatų, Maskvos komanda padavė net 2 protestus, kam ją pašalino iš varžybų. Labai jau madinga ginčytis su teisėjais. Beje, apie teisėjus. Sąjunginėms varžyboms teisėjų kolegiją sudarydavo Alpinizmo federacijos vadovai. Uolų klasėje teisėjauti, be jau minėto vyriausiojo teisėjo leningradiečio V.Parfionenkos, dar buvo pakviesti du teisėjai iš Maskvos, vienas iš Leningrado, vienas iš Alma Atos, vienas iš Charkovo, vienas iš Kijevo, viena iš Minsko ir vienas iš Vilniaus - Vytautas Viršilas. ,,Mokykloje” buvo ir negerų dalykų. Per varžybas buvo net 5 kritimai, iš jų vienas su trauma. Sporto meistras Belonosovas iš Donecko naudojosi teisėjų apsaugos kabliu kaip atrama. Ši atrama neatlaikė sportininko krūvio (trąsos ruošėjų brokas), o meistrui krintant uolos iškyšulys išdūrė šlaunyje žaizdą. ,,Alibeko” stovyklos komandos sportininkas Sergejevas paskutiniame trasos etape paslydo, išrovė tris savo paties sudėtus saugos kaištukus ir nulėkė žemyn 15 metrų. Jį išgelbėjo šį kartą gerai įruoštas teisėjų apsaugos punktas ir tarptautinės alpinizmo fedefarijos rekomenduojama virvė. Ji yra labai stipri ir kartu elastinga. Nors ,,mokyklos” kopime greitis vertinamas tik vienu trečdaliu visų balų, tačiau tarp pačių sportininkų kopimo greitis yra prestižo dalykas. O, kaip sakoma, viršijus saugų greitį, pasipila klaidos, kurios kartais liūdnai baigiasi.

Klastinga siena

Po ,,mokyklos” komandos buvo paskirstytos į dvi grupes. Į pirmąją pateko ekipos, surinkusios daugiau negu 70 procentų visų galimų ,,mokyklos” balų, į antrąją - kitos. Pirmoje grupėje atsidūrė Rusijos pirmoji ir antroji komandos bei Leningrado ekipa. Pagal varžybų nuostatus pirmoji grupė turi teisę išsirinkti maršrutą. Teisėjų kolegija išdalino Jarydago sienos nuotraukas, ant kurių pažymėti ir sunumeruoti maršrutai, pažymėtas jų reitingas balais. Buvo siūloma 11 maršrutų, kurių reitingas nuo 3,45 iki 2,8 balo. Rusijos ir Leningrado alpinistai išsirenka, žinoma, didžiausią reitingą turinčius maršrutus sienos centrinėje dalyje. Kitos komandos maršrutus dalijosi burtų keliu (išskyrus Maskvos komandą, kuriai ,,mokyklos” rezultatai nebuvo įskaityti). Burtai mūsiškiams nebuvo palankūs, jie galėjo rinktis maršrutą tik priešpaskutinieji. Iš likusių maršrutų jie pasirinko taip vadinamą ,,Rodoškevičiaus maršrutą”. Tai 3,2 balo vertės maršrutas kairėje nuo ,,šulinio” (žr. nuotr.) Tai vakarinio Jarydago (4100 m) šiaurės vakarų siena. Maršruto ilgis 1723 m, 5-6 sunkumo kategorijos ruožų ilgis 873 m. Pagrindinės maršruto dalies (sienos) statumas 72 laipsniai. Tokie duomenys buvo surinkti visiems maršrutams. Maršruto atskirų dalių statumas buvo nustatomas specialiu prietaisu, leidžiančiu iš kelių kilometrų atstumo priešais sieną nustatyti jos statumą vieno laipsnio tikslumu. Šiame varžybų etape už kopimo saugą atsako pati komanda, ne taip, kaip ,,mokykloje”. Vadinasi, reikalingas ir gelbėjimo būrys, ir ,,išleidžiantysis”. Mūsų komanda to neturėjo, nepakako lėšų. Visa laimė, kad teisėjai leido sudaryti vieną gelbėjimo būrį kelioms komandoms. Taip buvo sudarytas jungtinis gelbėjimo būrys iš Donecko, Estijos ir Lietuvos komandų. ,,Išleidžiantysis” buvo pasamdytas iš Maskvos komandos. Lietuvos rinktinė,.kuri oficialiai teisėjų protokoluose buvo vadinama Kauno alpinistų klubo prie Kauno Politechnikos instituto komanda viena pirmųjų pateikė teisėjų kolegijai net 3 taktinius planus: jei būtų geras oras, blogas oras ir ypatingai blogas oras. Rugpjūčio 1 dieną jie jau išėjo prie sienos pirmieji. Tą dieną oras buvo nekoks, tad grupė veikė pagal antrąjį taktinį planą. Vakarop, gerai per dieną išžvalgę maršrutą, jie pakabino 2 virves po 40 metrų. Tai vadinama maršruto paruošimu ir taisyklių leidžiama. Pernakvoti alpinistai turėjo ant nuobiryno. Tikras startas buvo duotas rugpjūčio 2-ąją. Penktą valandą ryto visa Jarydago siena suskambo balsais. Komandos vienu metu pradėjo šturmą. O teisėjai, išskleidę komandų taktinius planus, per stiprius žiūronus sekė ,,skruzdėlytes” (iki sienos 3 km). Keli teisėjai buvo po pat siena, bet tai pavojinga, nuo sienos byra akmenys, reikia ieškotis priedangos. Įkopimo vertinimas susideda iš 2-jų dalių: techninis maršruto sunkumo ir įkopimo kokybės. Techninį sunkumą nusako maršruto reitingas, oro ir maršruto naujumas. Įkopimo kokybė priklauso nuo pačių alpinistų ir atspindi komandos stilių. Čia įeina tokios sąvokos kaip meistriškumas (technika, taktika), techninių priemonių arsenalas, nuostatų ir reglamento laikymasis, veiksmai sudėtingomis sąlygomis, ,,laisvasis” laipiojimas. Didelis dėmesys skiriamas saugai. Už Saugos taisyklių pažeidimus teisėjas skiria baudas. Egzistuoja baudų lentelė, kurios pagrindu galima duoti konkrečias baudas. Pvz., už kritimą pačiam susilaikant bauda 0,2 balo, jei krentant išraunamas kablys - 0,4 balo. Saugos pažeidimais laikoma nakvynė pavojingoje vietoje, lipimas sunkiomis vietomis pavojingu paros metu, fizinių ir techninių rezervų stoka, išankstinių treniruočių nebuvimas, blogas gelbėjimo būrio komplektavimas, nepadėjimas kitai komandai nelaimės atveju ir kt. Į kopimo kopimo kokybės vertinimą dar įeina įkopimo organizacijos įvertinimas, jo kokybė ir išpildymas, kopimo greitis ir ataskaitos kokybė. Tikriausiai kiekvienam aišku, kad tai labai sudėtinga ir netobula vertinimo sistema. Vieni taisyklių punktai yra labai konkretūs, kiti labai neapibrėžti. Todėl kildavo ginčų tarp teisėjų, o dažniau tarp sportininkų ir organizatorių (nuostatų autorių). Tačiau reikia pasakyti, kad didelių nesusipratimų nebuvo. Teisėjų kolegija šiose varžybose buvo sutarusi vieną gerą principą: neaiškiais atvejais teisėjauti sportininko naudai. Tačiau grįžkime prie mūsų sportininkų. Lietuviai, iš vakaro pakabinę 2 virves, gana greitai kopė siena ir jau 12 val. buvo numatytų nakvynių vietoje (čia jie turėjo atsirasti tik 18 val.) Oras puikus, net per daug. Saulė plieskia, karšta, norisi gerti, o vandens turi užtekti visam maršrutui. Nors grupė nešasi jo 30 kg, bet reikia taupyti, nežinia, ar bus o ,,šulinio” dugne, kuris yra šalimais maršruto. Nuo pietų saulės vyrams tenka užsidengti ,,sidabrine” palapine. Čia jie tūno keturiese. Du - Valdas Ūsas ir Edvardas Pundzius - ,,dirba” ant sienos, ruošia kelią rytdienai. Su radijo stotimi nuolat dirba Vaclovas Paplauskas. Kas 4 valandas, o dažnai ir kas valandą jis palaiko ryšį su Juozu Muliuoliu, kuris liko čia, apačioje, komandos atstovu, stebėtoju ir gelbėtoju…

Avarija

18 val. 30 min. Kaip žaibas per visas stovyklas prabėga žinia: Donecko komandą ištiko avarija. Komandos kapitonas Plotnikovas, lipdamas pirmas, krito, išrovė savo kablius, praskriejo apie 20 m ir atsidūrė ant ,,lentynos”. Rezultatas - abiejų kojų lūžiai, vienas iš jų atviras. Be to, sužeista ranka. Kaip vėliau nustatė komisija, iš viršaus atlėkė nemažas akmuo, trenkė Plotnikovui per ranką ir nubloškė žemyn. Visa bėda, kad jo neišlaikė paties kalti kabliai. Per radijo ryšį apie tai sužino visos komandos. Mūsiškių maršrutas visai šalia nukentėjusiųjų. Gal leistis į pagalbą? Tačiau visos virvės jau pakabintos aukštai, kol jas nuimsi, padėti jau bus per vėlu. Per pusvalandį iš stovyklos išvyksta pirmasis gelbėtojų būrys iš doneckiečių, lietuvių ir estų. Visoms komandoms, kopiančioms siena, įsakyta elgtis ypač atsargiai, kad nebarstytų akmenų ant gelbėtojų. Naktis nerami. Eteryje kas pusvalandį aidėjo radijo ryšių garsai apie gelbėtojų veiksmus ir nukentėjusiojo sveikatą. O čia dar užėjo audra su šaltu lietum ir didele perkūnija. Permerkė lietus ir mūsiškius, sėdinčius po karnizu.

Antroji diena

Ryte gelbėtojai dirbo savo darbą, ruošėsi leisti žemyn nukentėjusį, o čempionato dalyviai lipo toliau. Greitai užkopę iš vakaro pakabintomis virvėmis, mūsiškiai pradėjo pagrindinės, beveik vertikalios, sienos šturmą. Vėl priekyje Ūsas ir Pundzius. Šį kartą jiems sekasi sunkiau. Jau ir 18 val., kada jie turi būti nakvynių vietoje ant plačios lentynos, o vyrai vis dar kankinosi ant stačios sienos, susirinkę visi į krūvą, įstrigę per vieną gerą virvę nuo sienos viršaus. Nejaugi jiems teks čia nakvoti? Tiesa, toje vietoje yra šiokia tokia ,,lentynėlė”, ant kurios galima būtų prasėdėti naktį. O čia dar šalimais pradunda akmenų griūtis ir, nugarmėjusi į ,,šulinio” dugną, lengvu rudu dūmeliu pakyla aukštyn. Per 20 val. radijo ryšio seansą Paplausko balsas skamba optimistiškai: turime pasiekti nakvynės vietą. 21 val., jau sutemus, pagaliau pasiekta ,,lentyna”, pastatyta palapinė. Dabar jau galima lengviau atsipūsti. Pavakare atskrido malūnsparnis gabenti nukentėjusiojo į ligoninę. Nutūpė jis prie pat sienos, ant neparuoštos aikštelės. Negalėjome atsistebėti jaunų pilotų meistriškumu. Po valandos sužeistasis jau buvo ant chirurgų stalo.

Finišas

Netruko prašvisti ir kitas rytas. Lietuvos komandai liko paskutinis etapas. Kelios visiškai stačios sienos, o tarp jų pašėlęs nuobirynas. Viskas juda, kruta, už ko tik besiimtum. Reikia būti be galo atsargiems. Juozas Muliuolis per radiją šaukia, kad tik jie neskubėtų. Štai jau paskutinis ,,pirštas”, į kurį reikia kartis tiesiai kakton. 16 val. 30 min. - viršūnė. Nusileidus per vieną parą reikėjo parašyti įkopimo ataskaitą ir, dalyvaujant teisėjams, išanalizuoti įkopimą. Ataskaitos kokybė taip pat vertinama balais, todėl komandos į kalnus atsitempė rašomąsias mašinėles, visokių braižymo įrankių. Rugpjūčio 6 d. vakare teisėjų kolegija pateikė rezultatus:
1. Rusija I 8,63
2. RusijaII 8,52
3. Leningradas 8,41
4. Kauno alpinistų klubas 7,86
5. Ulu-Tau alpinistų bazė 7,47
6. Alibeko alpinistų bazė 7,47
7. Talino alpinistų klubas 7,20
8. Maskva 0 6,38 6,38
9. Donecko alpinistų klubas 1,27

Lietuvos komandos ketvirtoji vieta uolų klasės čempionate tuometinės alpinistų bendruomenės buvo priimta kaip staigmena (prognozuota 7-8 vietos). Mūsų komanda paliko gerą įspūdį taktiniu pasiruošimu, drausmingumu ir tvarkingumu.

Trumpa Algio Gudelio informacija spaudoje: