Kalnuose žuvusių alpinistų kapai

Iš Alpinizmo vikis.
10:31, 24 kovo 2015 versija, sukurta >Šaduikis (→‎Zubovas)
Pereiti į navigaciją Jump to search

Turinys:

I. Kalnuose žuvusių alpinistų kapai.

II.Nekrologai.

I. Kalnuose žuvusių alpinistų kapai

K-1 Antkapis G.Akstinui, V.Vosyliui

Gediminas Pranciškus Akstinas (g. 1926-06-03 Marjampolėje) 1941 m. ištremtas į Sibirą. 1953 m. baigė Leningrado (dabar Sankt-Peterburgas) Lesgafto kūno kultūros institutą ir įgijo fizinio lavinimo mokytojo kvalifikaciją. Alpinistu tapo 1951 m. su Leningrado alpinistais. Nuo 1956 m. alpinizmo instruktorius. 1957-10-27 išrinktas pirmos Lietuvoje alpinistų organizacijos Respublikinės alpinizmo sekcijos prezidiumo pirmininku. Reikšmingiausi įkopimai: 1957 m. Dombaj Ulgeno v. traversas (Kaukazas), 1958 m. Ulu- Tau Čana v. (Kaukazas), Ušba (Kaukazas). Žuvo 1959 m. rugpjūčio 2 d. sniego griūtyje kopdamas į Dych Tau v. (Kaukazas, Bezingi rajonas)

Vytautas Vosylius (g. 1932-03-26 Kauno m.) 1959 m. baigė Kauno Medicinos Institutą, įgijo gydytojo kvalifikaciją. Nuo 1958 m. alpinizmo instruktorius. 1957 m. Kaune įkūrė alpinizmo sekciją. 1959-06-16 išrinktas pirmuoju Lietuvos alpinizmo federacijos pirmininku. Reikšmingiausi įkopimai: 1957 m. Dombaj- Ulgenas v. (Kaukazas), 1958 m., Ulu- Tau- Čana v. (Kaukazas), Žuvo 1959 m. rugpjūčio 2 d. sniego griūtyje kopdamas į Dych Tau v. (Kaukazas, Bezingi rajonas).

Antkapis pastatytas Kaune, Petrašiūnų kapinių panteone. (Žiūr, nuotraukas).

Antkapio autoriai- architektai Alfredas Jakučiūnas ir Julius Jurgelionis. Išrinktas respublikiniam konkurse 1961 m. iš pateiktų 28 projektų. Trys į žemę įsmeigti ledkirčiai simbolizuoja sustojusius pailsėti alpinistus (kartu žuvo ir Feliksas Mieliauskas, žiūr. K-2).

Antkapis pastatytas Lietuvos alpinizmo federacijos (pirmininkas Vytautas Viršilas) iniciatyva ir lėšomis, įvairių alpinizmo varžybų dalyviams savanoriškai paaukojus varžyboms organizuoti skirtas lėšas antkapio statybai. Antkapis užbaigtas 1963 m. Tai buvo pirmasis antkapis dabartiniame „alpinistų kalnelyje“ Petrašiūnų kapinių panteone. K-1-1 Atminimo ženklai.

Gedimino Akstino viršūnė ir Lietuvos alpinistų viršūnė Tian Šanyje, Karakolo tarpeklyje (žiūr. sk. Kalnai, pavadinti lietuviškai)

Paminklinė lenta Kaukaze, Bezingi raj. pastatyta pakeliui į Dych Tau viršūnę šalia Bezingi ledyno Mises- Koš nakvynvietėje 1964 m. tuometinio Kauno Politechnikos instituto alpinistų komandos (Erdvilas Adomaitis, Giedrius Bernatonis, Julius Jurgelionis, Algis Norkus) iniciatyva ir lėšomis šalia kitų paminklinių lentų (žiūr. Nuotraukas 2 vnt.)

Kapai Akstinas.jpg Kapai Akstinas ir Vosylius.jpg Kapai Kaukazo paminklas.jpg

Paruošė: G. Bernatonis 2004 m. lapkričio mėn.

K-2 Antkapis Feliksui Mieliauskui

Feliksas Mieliauskas (g. 1929-05-30 Skersinių kaime Utenos rajone). 1954 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą (geografijos mokytojas). Verslininkas. Reikšmingiausi įkopimai: Donguz-Orun-Baši v. Mongolijos Liaudies Respublikos v. Laisvosios Ispanijos v. (1958 m. Kaukazas). 1957 m. Vilniuje įkūrė alpinizm o sekciją, 1957-1959 m. Lietuvos alpinizmo sekcijos pirmininkas.

Žuvo 1959 m. rugpjūčio 2 d. sniego griūtyje kopdamas į Dych-Tau v. (Kaukazas, Bezingi rajonas)

Antkapis F. Mieliauskui pastatytas Saulės (šv. Petro ir Povilo) kapinėse Vilniuje. Užrašas- Tragiškai žuvęs alpinistas Feliksas Mieliauskas (1929.V.30 – 1959.VIII.2). Antkapio projekto autorius inž. Kostas Valukonis, simbolizuoja briaunotą kalno keterą. Fasadinėje paminklo pusėje iškaltame apskritime pavaizduota kalno viršūnė ir ledkirtis, pusę apskritimo puošia iš ąžuolo ir lauro lapų. Antkapis pastatytas 1960 m. žmonos Irenos Mieliauskienės iniciatyva. (Žiūr. nuotraukas).

Kaune, Petrašiūnų kapinėse F.Mieliauskas minimas paminkliniame antkapyje kartu su juo žuvusiais alpinistais G.Akstinu ir V.Vosylium. (Žiūr, K-1).

Kapai Mieliauskas.jpg

Ruošė: R.Valiukonienė,J.Navickienė,G.Bernatonis.

K-4 Antkapis ir paminklas Kastyčiui Zubovui

Kastytis-Konstantinas Zubovas (gim. 1940-09-29 Kaune,- žuvo 1971-07-02 Tian Šanio kalnuose) 1958 m. baigė Kauno vidurinę dailės mokyklą, 1964 m. Kano Politechnikos institutą (architektas- inžinierius). Nuo 1964 m. dirbo Žemės Ūkio Statybos Projektavimo institute Kaune. Alpinizmo instruktorius. 1967- 1971 m.m. projektavo ir statė Ala-Arčios alpinistų stovyklą Tian- Šanyje. Reikšmingiausi įkopimai: 1967 m. Lenino viršūnė (Pamyras, 7134 mvjl), 1968, 1970 m. Karūnos v. (Tian Šanis, 4810 mvjl.), 1970 m. Tadžikijos v. (Pamyras, 6505 mvjl. 6 sunkumo kat.), 1970 m. Babelio v. (Pietvakarių Pamyras, 6007 mvjl). Žuvo kopdamas į Karūnos v. penktąjį bokštą 1971 m. liepos mėn. 2 d.

Antkapis (nuotrauka 1 ir 2) K.Zubovui pastatytas Kaune Petrašiūnų kapinių panteone vad. „alpinistų kalnelyje“. Antkapio pirmoje pusėje užrašas: ARCHITEKTAS- ALPINISTAS KASTYTIS ZUBOVAS 1940-1971 ŽUVO LIEPOS ANTRĄ DIENĄ KOPDAMAS Į KARŪNOS PENKTĄ BOKŠTĄ. Antkapio antroje pusėje – rauda: KAD PASAKYTUM, KAD AŠ ŽINOČIAU KOKIŲ ŽOLYNĖLIU IŠDYGSI, KOKIOMIS ŠAKELĖMIS IŠSIŠAKOSI, KOKIAIS LAPELIAIS LAPOSI? GEGELE PASIVERSČIAU, PAS TAVE ATLĖKČIAU, ŠAKELĖSE TAVO KUKUOČIAU.

Antkapio projekto autorė ir atlikėja- K.Zubovo sesuo skulptorė Dalia Zubovaitė- Palukaitienė. Tai ąžuolinis koplytstulpis, keturšlaičiu vario stogeliu ir „saulute“ virš jo. Skulptūros iš abiejų pusių. „Kastis“ visiems laikams jaunas ir gražus, papuoštas žvaigždžių vainiku; kitoje pusėje – liūdinti Motina su kūdikiu ant rankų ir graži rauda. Antkapio pastatymą organizavo Zubovų šeima 1974 m. Rėmėjai - Lietuvos alpinistai.

Kapai Zubovas Petrasiunai.jpg

K-4-1 ATMINIMO ŽENKLAS

Tai akmeninis koplytstulpis (nuotrauka 3) K.Zubovui atminti Tian Šanio kalnuose, Kirgizijos respublikoj, apie 30 km. nuo sostinės Biškeko, netoli alpinistų stovyklos „Ala-Arča“, žuvusių alpinistų atminimui skirtose kapinaitėse. Koplytstulpis iš lauko akmenų su niša centrinėje dalyje užrašui: KASTYTIS ZUBOVAS 1940.09.29-1971.07.02 žuvo kopdamas į Karūnos v. (rusų kalba). Dengtas metaliniu keturšlaičiu stogeliu, po juo varpas, viršuje metalinis kryžius. Prieš koplytstulpį nedidelė iš akmenų grįsta aikštelė, į kurią veda keli akmeniniai laiptai. Projektavo ir organizavo pastatymą: žmona- architektė Laima Zubovienė, darbams vadovavo tuometinis „Ala- Arča“ stovyklos viršininkas, K.Zubovo bičiulis, Viktoras Suchanovas, įjungęs į darbus visus stovyklos sportininkus.

Kompozitoriaus Juozo Gruodžio varpą padovanojo Stasė Gruodienė, metalo gaminius paruošė alpinistas Marius Navickas. Koplytstulpis baigtas 1972m liepos 1 dieną.

Kapai Kastis.jpg

Ruošė: D.Palukaitienė, L.Zubovienė-Krivickienė Red.: G.Bernatonis

K-5 Antkapis Eugenijui Bajorui

Eugenijus Bajoras (g. 1953-02-20 Kaune) 1973 m. baigė prof. technikos mokyklą ir dirbo Kauno gumos dirbinių gamykloje „Inkaras“. Nuo 1973 iki 1982 m. Kauno miesto alpinizmo federacijos pirmininkas, Kauno alpinistų klubo steigėjas. Nuo 1981 m. alpinizmo instruktorius. Reikšmingiausi įkopimai: 1979 m. Čapdara v. (Fanų k.), 1980 m. Čimtarga v. (Fanų k.), 1981 m. Šchelda v. Ušba v., (Kaukazas), 1982 m. Ošo v. (Pamyras), 1982 m. žiemos įkopimas į abi Elbruso viršūnes (Kaukazas).

Žuvo 1982 m. sniego griūtyje kopdamas į Korženevskaja (7105 m) viršūnę Pamyre.

Antkapis pastatytas Kaune, Petrašiūnų kapinių panteone vad. „alpinistų kalnelyje“.

Antkapio projekto autorius- skulptorius Vladas Žirgulis, mintis- nebaigtas kelias į viršūnę. Antkapis pastatytas 1983 m. artimųjų, sporto draugijos „Žalgiris“, Lietuvos Kūno kultūros ir sporto komiteto ir kt. Lėšomis. Kapai EBajoras.jpg

Ruošė: J.Bajorienė, G.Bernatonis. 2004-11 mėn.

K-8 Antkapis Andriui Marazui

Andrius Marazas (gim. 1970 m. Vilniuje) baigęs Vilniaus Universitetą įgijo matematiko profesiją. 1989 m. pradėjo domėtis alpinizmu. Vilniaus miesto alpinizmo sekcijoje įgijo II atskyrio alpinisto kvalifikaciją. Reikšmingiausi įkopimai: Ural, Džangi-Tau, Katyn- Tau (Kaukazas, Bezingi rajonas).

Žuvo 1998 m. Kaukaze, Bezingi raj. leisdamasis nuo Katyn- Tau viršūnės.

Antkapis pastatytas Vilniaus miesto Sudervės kapinėse 35 kvartale. Antkapio projekto autoriai- tėvai Alina ir Vytautas Marazai, mintis amžinybės švytėjimas ir tradicinė krikščioniška pagarba mirusiems. Pastatytas 1999 metais tėvų iniciatyva, rėmėjai Lietuvos alpinizmo asociacija ir UAB „Universalios valdymo sistemos“. Darbus atliko personalinė įmonė „Labradoras“. Kapai Marazas.jpg

Ruošė: V.Marazas, G.Bernatonis.

Kenotapas

Kaune, Petrašiūnų kapinėse alpinistų kalnelyje pastatytas paminklas (kenotapas) alpinistams dingusiems kalnuose.

Nekrologai

Kastytis-Konstantinas Zubovas

Atsisveikinus su alpinistu.

Lietuvos alpinistų šeimą ištiko skaudi nelaimė. Mirtis išplėšė iš mūsų tarpo puikų žmogų, alpinistą, draugą ir bičiulį Konstantiną Zubovą.

Konstantinas jau niekuomet nebevaikščios Kauno gatvėmis, kur jis prieš 31 metus gimė, kur užaugo, dirbo. KPI absolventas architektas K.Zubovas nebepalinks prie brėžinių Žemės ūkio projektavimo institute. Mūsų Kastis (taip alpinistai jį vadino) niekuomet nebegrįš į taip mylėtus kalnus, nesidžiaugs nugalėtomis viršūnėmis. Kalnuose mes jau niekuomet nebesiremsime į jo tvirtą ranką, nematysime giedrios šypsenos, nesusirišime su juo viena virve. Tuo negali patikėti. Bet Kaune šviežiai supiltas smėlio kauburėlis...

Kalnus K.Zubovas mylėjo visa širdimi. Nuo 1961 metų susitikdavo su jais beveik kas vasarą. Ypač puikiai jis kopdavo uolomis. Techniškai ir racionaliai mokėjo įveikti klastingus ledynus. Įgimtas Kasčio ramumas, vidinės pusiausvyros jėga, koordinacija padėdavo jam ir jo bendražygiams sudėtingiausiose situacijose. Kalnai dosniai dovanojo Kasčiui dvasinį džiaugsmą ir sportinius titulus. Nuo 1966 metų K.Zubovas – alpinizmo instruktorius. 1967 m., įkopęs į Lenino viršūnę (7134 m), jis tapo Lietuvos ir Pabaltijo čempionu. 1970 metais Kastis įgyvendino savo seną svajonę: Pamire įkopė į 5794 metrų aukščio viršūnę, pavadintą jo senelio M.K.Čiurlionio vardu. Tais pat metais Kastis vėl buvo apdovanotas respublikos čempionų medaliu, o įkopęs į Tadžikistano viršūnę sunkiausiu – šeštos kategorijos – maršrutu, visiškai priartėjo prie sporto meistro normos. Daug gražių planų Kastis kūrė 1971 m. vasarai. Alpinizmo sezoną jis pradėjo Tianšanyje, kur Alaarčios alpinizmo stovykloje dirbo instruktoriumi ir ruošėsi TSRS pirmenybėms. Tačiau Lietuvos rinktinės kapitonas jų nesulaukė...

Gražios, bet klastingos Koronos viršūnės uolos nusviedė jį į prarają. Kastis kopė pirmas. Įkalė vieną kablį, pradėjo kalti kitą, susvyravo, griebėsi už atbrailos, tačiau ji buvo netvirta. Teliko viena viltis – virvė ir ją laikančios tvirtos draugų rankos. Bet virvė trūko, nutraukdama ir mūsų Kasčio gyvybės giją. Bendražygiai nieko negalėjo padaryti...

Skaudu ir liūdna atsisveikinti su draugu. Bet tavęs, Kasti, mes nepamiršime. Bendrų žygių šiluma ir draugystė lydės mus kalnuose. Tavo vardą mes visuomet tarsime su pagarba ir meile. Tu buvai tikras alpinistas, ir mes didžiuojamės, kad galime sakyti, jog esame Tavo draugai.

GRUPĖ ALPINISTŲ

Alfonsas Jakštas

Atsisveikinimas prie A. Jakšto kapo

Nekrologas Alfonsui Jakštui: Jakštas.pdf

Aurelija Mozūraitytė

Aureljai Mozūraitytei atminti

AUR13.jpg 2011 m. lapkričio 11 d. vakare auto įvykyje žuvo žinoma alpinistė Aurelija Mozūraitytė. Gimusi 1942 m.rugsėjo 21 d. Džiugų km. Jurbarko rajone, jau 6 metukų lankė kaimo pradinę mokyklą, toliau mokėsi Jurbarke ir Raseiniuose, o 1959 m. baigė Skirsnemunės vidurinę mokyklą. Toliau studijavo Vilniaus valstybinio universiteto chemijos fakultete, kurį baigė 1964 m. Pagal paskyrimą darbinę veiklą pradėjo Jonavos azotinių trąšų gamykloje. 1966 m. grįžo į Vilnių ir dirbo gamykloje "Švyturys" vaistų sintezės laboratorijoje - ceche inžiniere-chemike, vėliau - meistre, cecho viršininke. 1998 m. likvidavus cechą, dirbo prie Chemijos instituto UAB "Vilniaus galvaninė chemija", gaminančiai galvaninius priedus, baro viršininko pavaduotoja, o nuo 2008 m. iki lemtingos dienos - Energetikos ir technikos muziejuje. Geros savo mokslų draugės ir alpinistės Laimos Siaurukaitės pavyzdžiu 1971 m. ji pradėjo lankytis alpinistų treniruotėse, o 1972 m. pirmą kartą išvyko į Kaukazo kalnus, "Cėjaus" alpinistinę stovyklą. Toliau visas laisvalaikis buvo atiduotas kalnams: pastovios treniruotės ir kasmetinės išvykos į kalnus greitai kėlė jos alpinistinę kvalifikaciją. Ypač jai sekėsi laipiojimas uolomis. Ji - 1974 ir 1976 m. laipiojimo uolomis Lietuvos čempionato, vykstančio ant uolų Bauskėje (Latvija) vicečempionė, Lietuvos rinktinės sudėtyje dalyvavo Baltijos šalių varžybose. 1974 m. ji dalyvauja kopimuose Fanų kalnuose (Uzbekija); ji liko neabejinga šiems kalnams ir laipiojo ten keletą sezonų. 1978 m. ji įveikė pirmąją "penkiukę": Diamaro v. (4000 m.) Š-V kontroforsu 5A sunkumo kategorijos maršrutu ir kartu su Vytautu Marazu, Juozu Daugvila ir Pauliumi Konce tapo Lietuvos SSD "Žalgiris" pirmenybių nugalėtoja. 1979 m ji dalyvauja ekspedicijoje į Tian Šanio kalnus. Altyn Arašano slėnio rajone. Kartu su grupe (J.Daugvila, P.Koncė, K.Karčiauskas, V.Šaduikis) buvo įkopta į bevardes viršūnes ir pavadintos M. Mažvydo ir Vilniaus Universiteto (švenčiančio 400 metų sukaktį) vardais. Ekspediciją apvainikavo sudėtingas įkopimas į Žalgirio v. Š-V kontroforsu, 5B sunkumo kategorijos maršrutu (Grupė: J.Daugvila, J.Jurgelionis, A.Mozūraitytė, V.Šaduikis, O.Tamulėnaitė ir latvis Aldis Migla). Šis įkopimas pelnė Lietuvos ir Baltijos šalių čempionatų medalius ir dar nepakartotas iki šiol. 1979 m. rudenį Lietuvos alpinizmo federacijos ataskaitinėje konferencijoje Aurelija išrenkama federacijos prezidiumo atsakinga sekretore ir pakartotinai renkama iki 1993 m. Jai tenka didžiulis visuomeninis krūvis tvarkant federacijos reikalus jos klestėjimo metais. Kartu ir toliau aktyviai dalyvauja ekspedicijose: 1980 m. Fanų kalnuose, Zindono rajone, 1981 m -prie Ušbos (Gruzija). Ji pasiekia garsiąsias Šcheldos ir Ušbos viršūnes. 1983 m. ji dalyvavo pirmoje Lietuvos alpinistų išvykoje į Alpių kalnus: laipioja Julijos alpėse (Jugoslavija), sieniniu maršrutu įkopia į Triglavą (kartu kopė R.Neverauskas, V.Šaduikis, L.Tučiūtė). Atsisakiusi aktyvios sportinės veiklos Aurelija ir toliau aktyviai dalyvavo alpinistinėje veikloje: teisėjavo Lietuvos ir Baltijos šalių čempionatuose, ruošdavo ir dalyvaudavo Baltijos šalių alpinistų veteranų susitikimuose, buvo Lietuvos alpinistų veteranų klubo "Senjoras" valdybos nare. Esant progai ji keliaudavo į kalnus. 1996 m. įkopė į Monblaną ir po to dar ne kartą lankė Alpių kalnus. Paskutinis apsilankymas, pereitais 2010 metais, rašytojo Balio Sruogos keliais aplankyti Jungfrau rajono kalnai. Aureliją Mozūraitytę pažįsta ir gerbia ne tik Lietuvos , bet ir visi Baltijos šalių vyresniosios kartos alpinistai. Ji visada buvo darbšti, pareiginga, taktiška, santūri, mandagi, kukli ir linksma - sunku išvardyti visas jos gerąsias savybes, kurias gerai žino alpinistai, buvę su ja kalnuose. Aurelijos bendravimo su žmonėmis šilumą patyrusiems visada truks jos rūpesčio, dėmesio, jaukumo...

Mes visi artėjam po truputį
Amžinybės link - artyn, artyn...
Nors labai norėtųs dar pabūti,
Laikas lekia, skrieja vis greityn...

Lietuvos alpinistų klubo "Senjoras" nariai

Prie Aurelijos kapo

Aurelijos Mozūraitytės metinės ir paminklo šventinimas: Eržvilkas.jpg Kapas2.jpg Prie kapo.jpg Kapas.jpg Antkapis.jpg Antkapis2.jpg Aurelija.jpg

Elena Šaduikienė

1940-10-29 --- 2012-10-01

El2B.jpg


PRO MEMORIA

Atneškit tylią maldą Aukščiausiajam danguj

Kad mano sielą Jis priglaustų

Tyliai pabūkit su manim tą paskutinį kartą.

Krintant nuostabaus rudenio spalvingiems lapams, apšviestiems spindinčios saulutės, ruduo išsivedė į Amžiną tylą Eleną Šaduikienę - mylimą žmoną, rūpestingą motiną, močiutę glaudusią prie savęs anūkus. Netekome žmogaus, kuri atėjo į gyvenimą kilniam moters tikslui: apglėbti savo šiluma gerumu ir rūpesčiu gyvenimo kelyje sutiktus žmones.

Elenos Šaduikienės gyvenimo kelio pradžia Ramygaloje, kaip ir daugelio pokario metų vaikų buvo nerami ir sunki. Vidurinė mokykla, Kauno politechnikumas, o baiguse dirbo projektavimo srityje, mokėsi KPI.Persikėlusi į Vilnių dirbo Miestų statybos projektavimo institute, vėliau Kaimo statybos Projektavimo institute. 1961 m. atėjo į Kauno alpinistų kolektyvą. Čia sutiko būsimą vyrą – Vilių Šaduikį, kuris tapo viso likusio gyvenimo kelyje draugu, vyru, vaikų tėvu. Gimus pirmai dukrai, o vėliau – dvynėms, Elena suprato Viliaus aistrą kalnams ir kasmet išlydėdavo vyrą į kalnus. Tikrai ne kiekviena pasiryžtų kad ir trumpam pasilikti viena, kai labai reikalingas šalia brangus žmogus. Elena giliai sieloje žinojo, kad yra dalykų, kurie svarbesni, nei trumpalaikė pergalė. Vilius suprato Elenos Sielos nuostatą ir liko dėkingas, puoselėdamas savo šeimą iki paskutinės minutės.

Sunki liga jau daug metų trukdė pilnaverčiam gyvenimui. Bet Ji sugebėjo prisitaikyti ir pilnavertiškai gyventi. Jos rūpestis buvo ne tik šeima, vaikai ir anūkai. Labai domėjosi moksline, ezoterine literatūra. Draugų tarpe buvo visada įdomi pašnekove, linksma, atjaučianti. Vos prieš porą savaičių Ji nuotaikingai pasakojo savo vasaros įspūdžius alpinistų senjorų būryje keliaujant po Vievio muziejus.

Elena visą gyvenimą dalijo meilę visiems. Buvo kilnumo pavyzdys, gyveno tikėdama savo darbų teisumu. Ją vadino ir vadins pačiais pasaulyje gražiausiais vardais: Mylimąja, Mama, Močiute. Elena išėjo.... Tegu velionės prasmingi darbai, nesavanaudiška meilė žmonėms išlieka ją pažinojusių atmintyje. Nuoširdžią užuojautą reiškiame vyrui Viliui, dukroms ir anūkams, bei draugams ir artimiesiems.

Alpinistai senjorai


ZElena0.jpg Šaduikienė35.jpg

ZElena.jpg ZElena9.jpg

Augustas Kubilius

1933 - 2014

Kubiliaus nekrologas.jpeg

Ona Šimaitytė Račkauskienė

In memoriam. Dailininkė Ona Šimaitytė-Račkauskienė (1943 09 10 – 2014 11 28)

Eidama 72-uosius gyvenimo metus staiga mirė kraštietė dailininkė grafikė Ona Šimaitytė-Račkauskienė. Bibliotekos bendruomenė kartu su artimaisiais liūdi dėl geros mūsų bibliotekos bičiulės netekties.

Dailininkė gimė 1943 m. rugsėjo 10 d. Vanagiškiuose (Panevėžio r.). Su gimtaisiais namais atsisveikino būdama šešiolikos – mokslo troškimas nuvedė į Kauną, čia ji baigė Kauno meno mokyklą. Meno studijas tęsė Vilniuje ir 1972 m. baigė Vilniaus valstybinį dailės institutą, įgijusi grafikės specialybę. Parodose dalyvavo nuo 1972 m., Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 1980 m. Ilgą laiką gyveno Vilniuje, nuo 1992 m. – Klaipėdoje, pastaruosius keletą metų gyveno Agluonėnuose (Klaipėdos r.). Dailininkė iliustravo knygas, kūrė lėles, estampus, ekslibrius, monotipijas. Dalyvavo įvairiose parodose Lietuvoje ir užsienyje, surengė ne vieną personalinę darbų parodą. Jos sukuri ekslibrisai konkursuose pelnė daugybę apdovanojimų. Savo kūryboje ji įprasmino savo gimtąjį Panevėžio kraštą, daug dėmesio skyrė Paįstriui ir jo žmonėms. Savo gimtinės ilgėjosi visą gyvenimą, gal dėl to savyje išsaugojo aukštaitišką panevėžiškių tarmę. „Savo ilgesį kaimui išreiškiu piešdama rievėtą seną pakelės medį, šieno kupetą, lauko gėlę, paukštį, užžėlusį takelį, žvakelės šviesą, angelėlį... Visa tai atsinešiau iš tėviškės laukų, tai atgimsta estampuose bei ekslibrisuose.“ Neliko ji kūryboje skolinga ir vyro Romualdo Račkausko gimtajam Klaipėdos kraštui – susikaupė didžiulė šūsnis meno kūrinių, skirtų šio krašto žmonėms, pamario gamtai ir tradicijoms. Kūrybiniame kelyje Ona Šimaitytė išbandė save ir kaip fotografė, ir kaip poetė. Be plačios kūrybinės veiklos ji turėjo ir kitą pomėgį – buvo aistringa alpinistė, kandidatė į sporto meistrus.

Dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė apie O. Šimaitytės-Račkausienės kūrybą sako: „Lietuvos istorija, kultūros paveldas, lietuvių liaudies kūrybos – tautosakos, mitologijos, meno klodai sudaro O. Šimaitytės-Račkauskienės kūrinių idėjinį ir vaizdinį pagrindą. Jos grafikos motyvai paprasti: paukštis, medis, lizdas, knyga, liaudiška skulptūrėlė, pamario krikštas, kelias... Tradicinis motyvas grafikės kūriniuose kūrybiškai interpretuojamas, o jo paprastume regime iš tėvų gautą, iš tėviškės laukų atsineštą ir miesto civilizacijos apsuptyje išlaikytą esminių vertybių suvokimą. Emocionaliems O. Šimaitytės-Račkauskienės kūriniams būdinga subtili tonų gradacija, smulkus štrichas, netikėti rakursai ir sugretinimai, juose atsiskleidžia ir kūrėjos asmenybė, ir laikotarpio meniniai siekiai.“

Bibliotekoje dailininkės atminimą saugos Retų knygų ir rankraščių skyriuje ilgą laiką jos pačios nuolat pildytas Onos Šimaitytės-Račkauskienės rankraščių fondas F45, kuriame – virš dviejų šimtų nuo 1975 metų iki pat 2014-ųjų jos kūrybinę veiklą liudijančių autentiškų dokumentų. Tai mūsų bibliotekai ir jos Rankraščių skyriui, Juozo Miltinio palikimo studijų centrui sukurti ekslibrisai; įvairiems asmenims skirti ekslibrisai, kurių nemaža dalis pelnę įvairius apdovanojimus konkursuose: Juozo Zikaro, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Jono Vileišio, Juozo Miltinio, Vytauto Baliūno, Vlado Vitkausko ir kitų; estampai, monotipijos, parodų katalogai su O. Šimaitytės-Račkauskienės autografais; nemažai fotografijų – portretinių, šeimos, parodų atidarymų, su dailininkais bei kitais asmenimis.

Ona Šimaitytė-Račkauskienė mirė 2014 m. lapkričio 28 d., gruodžio 1 d. amžino poilsio atgulė Agluonėnų kapinėse.