Alpinizmas Lietuvoje (Prisiminimai ir straipsniai)

ATSIMINIMAI IR STRAIPSNIAI

TURINYS

1. Alpinizmo pradžia
2. Tarp žvaigzdžių ir audros. (Viktoras Čapkevičius).
3. Mano brolis Viktoras Čapkevičius.
4. Dvi atostogų dienos. (Vytautas Marazas).
5. Gyvenimo linija- kalnai. (Rimvydas Simutis). Skirta Eugenijui Bajorui
6. Dainius Makauskas - kalnų tigras. (Vilius Šaduikis).
7. Dagestano uolų sienos.(Vytautas Viršilas).Apie TSRS alpinizmo čempionatą.
8. Lietuvos alpinistų veiklos nuo 1979 iki 1990 metų apžvalga. (Augustas Kubilius, Vilius Šaduikis).
9. Lietuvos alpinizmo (federacijos) asociacijos vadovai.

ALPINIZMO PRADŽIA

Pradžia sietina su keliavimais kalnuose J. Domeika (1801–89; Kordiljeros), J. Čerskis (1845–92; Sibiras), J. Chodzka (1850; Araratas), A. Kašarauskas (19 a. II pusė; Sibiras), K. Aris (1874–1941; Pamyras, Tianšanis), A. Poška (1903–92; Himalajai, Pamyras, Hindukušas). Organizuoto Δ pradininkai – G. Akstinas, V. Vosylius ir F. Mieliauskas. Jų iniciatyva įkurtos Δ sekcijos Kaune (1956) ir Vilniuje (1957). 1957-10-27 Kaune įkurta pirmoji Lietuvos alpinistų org-ja – Respublikinė Δ sekcija (prezidiumo pirm. G. Akstinas).

Δ pradžia – 1957 Vytautas Vosylius organizuota Kauno alpinistų kelionė į Kaukazą. 1958 G. Akstinas ir F.Mieliauskas suorganizavo išvyką (Baltijos šalių alpiniadą) į Centr. Kaukazą; į Elbrusą (5642 m.) įkopė 28 Lietuvos alpinistai. 1959 įkurta Lietuvos alpinizmo federacija (1991 priimta į Tarptautinę Δ s-gą), nuo 1996 – Lietuvos alpinizmo asociacija. 1959 kopdami į Dychtau viršūnę (5204 m Kaukaze) žuvo G.Akstinas, F.Mieliauskas ir V.Vosylius, o žuvusiųjų benražygiai (ekspedicijoje dalyvaujant Lietuvos alpinistams), įkopę į bevardes viršūnes Terskej Alatau kalnagūbryje (Tian Šanis) pavadino jas lietuviškais vardais – Gedimino Akstino (4250 m), Lietuvos alpinistų (4050 m) (1 lent.). 1960 suorganizuota pirmoji li etuvių ekspedicija žuvusiems Lietuvos Δ pradininkams atminti (vad. M.Melinskaitė), įkopta į Gedimino Akstino ir Lietuvos alpinistų viršūnes. Kuriasi sporto d-jų alpinistų sekcijos (Žalgirio d-jos 1961, Nemuno d-jos 1967). 1964 pirmoji Lietuvos alpinistų aukštuminė ekspedicija (vad. K.Monstvilas) Šachdaros kalnagūbryje (Pietvakarių Pamyras) įkopė į bevardes viršūnes ir pavadino jas Lietuvos, M. K. Čiurlionio ir Donelaičio vardais. Svarbiausios ekspedicijos nurodytos 2 lentelėje. Didelį Δ organizavimo darbą atliko Kauno (įk. 1979) ir Vilniaus (įk. 1980) alpinistų klubai.

D. Makauskas 1970 tapo SSRS čempionu uolų klasėje, 1982 už įkopimą į SSRS 4 aukščiausias viršūnes jam suteiktas Sniegynų tigro vardas; jis – pirmasis lietuvis, įkopęs į vieną iš 14 aukšč. kalnų – Dhaulagirį (8167 m Himalajuose;1990). A.Skėraitytė viena įkopė į Korženevskajos viršūnę (7105 m Pamyre). V. Vitkauskas, pirmasis iš Baltijos šalių 1993-05-10 įkopė į aukščiausią pasaulio viršūnę – Džomolungmą (8840 m Everestą), o 1993–96 įkopė į visų žemynų kalnų aukščiausas viršūnes.

TARP ŽVAIGŽDŽIŲ IR AUDROS

Viktoras Čapkevičius

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos alpinistai susidomėjo Tian Šanio kalnynu. Jo pietvakarinė dalis, Terskej, Ala-Too kalnagūbris pasižymi itin gražiais žaliuojančiais slėniais, vingiuojančiais tarp įspūdingų sniego ir ledo sidabru pasipuošusių viršūnių, viliojančių alpinistus savo stačiomis sienomis.

Žydinčiais slėniais teka kristališkai švaraus vandens upės, vingiuojančios tarp išlakių Tian-Šanio eglių. Mūsų alpinistai, atradę šį mažai paliestą gamtos kampelį, nuolat čia sugrįždavo, sužavėti jo alpinistinių galimybių. Pirmieji aukštų rajono viršūnių įkopėjai buvo mūsų alpinistai Marija Melinskaitė, Kazys Monstvilas, Paulius Normantas.

Tarp gražiausių rajono viršūnių tenka išskirti Džigitą, kurio gotikinis kupolas apsijuosęs kabančiais ledynais, stačių uolinių sienų bastionais ir galingais sniego karnizais iškilęs į 5170 m aukštį.

Džigitas uždaro slėnį ir trumpą statų ledyną. Šalia jo nemaža alpinistų dėmesio vertų viršūnių (Karakolas, Drambliukas, Brigantina, Albatrosas, Gedimino Akstino ir kt.)

Alpinistai bei turistai čia atvykdavo nedažnai. Viena, rajonas paskelbtas draustiniu su griežtai ribojamu įvažiavimu. Antra, ši vieta garsėja nepastoviu, sunkiai prognozuojamu mikroklimatu. Kalnagūbris sulaiko daug drėgmės nešančius debesis nuo netoliese tyvuliuojančio milžiniško Isyk Kulio ežero. Dėl šios kaimynystės čia kasdien genda orai. Krituliai lietaus ar sniego pavidalu apšlaksto slėnius kiekvieną popietę. Tačiau neretai cikloninės audros ilgam užvaldo slėnius ir kalnų viršūnes. Vargas tai alpinistų grupei, kuri tuo metu užklumpama sudėtingame maršrute.

1976 m. toks galingas ciklonas mus buvo užklupęs Džigito rytinio kontrforso viršutinėje dalyje. Lydimi pūgos, drimbančios šlapio sniego griūties, vos išnešėme sveiką kailį. Gruzinų alpinistai, sutikę ledyne gūdžią naktį mūsų apšalusią ir nusikamavusią grupę, stebėjosi kad mums pavyko išlikti sveikiems. Pasitraukėme laiku, bet Džigito žavesys nepraėjo. “Turime grįžti”,- mintyse tvirtinome sau, skrisdami į Vilnių.

Praėjo 7 metai, kol aplinkybės leido grįžti į Karakolą. Atlikę nemaža treniruotinių bei sportinių įkopimų, vėl atėjome prie Džigito. Įkopimui pasirinkome šiaurės vakarų sieną, įspūdingai iškilusią nuo pat ledyno beveik 1400 m. 1955 m. šį maršrutą pirmą kartą įveikė A.Riabuchino vadovaujami Čeliabinsko alpinistai. Įkopimas įvertintas šeštąja sunkumo kategorija ir Sovietų Sąjungos čempionų medaliais. 1969 m. Lietuvos alpinistai Vilius Šaduikis (vadovas), Erdvilas Adomaitis, Juozas Antanavičius ir Kazys Monstvilas, pirmieji pakartoję šį maršrutą, Tarybų Sąjungos čempionate užėmė 4 vietą. Mūsų įkopimo metu šis maršrutas tapo įskaitinis sporto meistro kvalifikacijai gauti. 1983 m. rugpiūčio 21 d. išėjome kopti penkiese: Zigmas Blažaitis (vadovas), Ramusis Lapinskas, Laimutis Buika, Viktoras Čapkevičius ir Kęstutis Navikas. Nepaisant neaiškios oro prognozės, rytą dangus buvo giedras, spindėjo žvaigždės, ir tai mus nuteikė optimistiškai. Pasiruošėme sieniniam įkopimui bet kokiu oru 5-7 dienoms. Apsirūpimome viskuo, kas reikalinga tokiam įkopimui: koncentruotu maistu, vaistais, techninėmis priemonėmis, patikimu radijo ryšiu. Mūsų rinktinė tarpeklyje vieniša, todėl ekspedicijos treneris Vladimiras Daruga ryšiui su mumis siunčia Rimvydo Simučio vadovaujamą alpinistų sąveikos grupę. Jie apsigyveno Džigito papėdėje, palaikydami ryšį su mumis, informuodami apie įvykius sienoje bei patys kopdami į netoliese esančias viršūnes.

Sekančios dienos popietę atėjome maršruto papėdėn. Ankstyvą rugpjūčio 23 d. rytą, dar neprašvitus, vadovas išvertė mus iš miegmaišių. Sukrovėme savo kuprines, išgėrėme po puodelį karštos kavos, užkąsdami sausainiais, ir išėjome. Virš mūsų skaisčiai mirgėjo Paukščių tako žvaigždžių sietynas. Priešais mus lyg milžino pečiai dangaus fone juodavo Džigito šiaurės vakarų siena. Sniego šlaitas pasitiko mus sušalusiu fonu. Ėjome neskubėdami, pamažu blėstans žvaigždėms. Įveikėme vidutiniškai sudėtingą uolų ir apledėjusio sniego reljefą. Beveik išaušus pasiekėme pirmą kontrolinį turą, sustojome poilsio. Pasitikslinome stataus sniego šlaite dunksančio apatinio sienos bastiono orientyrus, galimus įkopimo taktikos variantus priklausomai nuo šio bastiono įveikimo sėkmės. Vos pakilus saulei, pirmuoju ryšiniu išėjo Zigmas ir Kęstutis. Palikę mums savo kuprines, į viršų pasiėmė tik virvių ir kablių atsargą. Jiems teko praskinti sunkų kelią stačiu ir vietomis atlošiančiu apatiniu uolų bastionu.

Netrukus jie įveikė statoką sniego šlaitą ir susiliejo su rusvomis sienos uolomis. Mes su Laimučiu nešėme sunkias kuprines, o prie sienos atėjome paskutiniai. Teko ilgai laukti šlaito papėdėje. Vidurdienį, apšvietus uolas saulei, nuo sienos pradėjo kristi akmenys. Romas kurį laiką pasiliko su mumis, bet, praėjus porai valandų, nuskubėjo prie sienos su papildoma virvių bei kablių atsarga pakabinamiems turėklams. Kurį laiką matėme jį, pasislėpusį už neplačios lentynos sienos papėdėje.

Praėjo ilgos valandos. Mes su Laimučiu lepinomės saulėje tarsi nujausdami, jog neilgai ja džiaugsimės. Jei jiems nepavyks įveikti viso bastiono, kurio 900 siena kyla aukštyn kelis šimtus metrų, teks nusileisti prie mūsų nakvoti.

Tačiau jie kopė vis aukščiau. Matėme, kaip tai nelengva - nuo pat pirmųjų metrų uolos apledėję. Ant protarpiais sutinkamų siaurų lentynėlių - ledas. Vis tik dvejetas lėtai tolo. Popietės saulei apšvietus sieną, jie mums priminė du spalvotus vabalus, kabančius vertikalėje. Saulutė slinko vis žemyn ir apie 18 valandą pasislėpė už vakarinės kalnyno keteros. Šaltis sukaustė šešėlyje atsidūrusį bastioną. Akmenys nebekrito. Netrukus ant sniego nukrito raudona skepetaitė. Tai ženklas, jog pirrmasis mūsų ryšinys pasiekė plane numatytą nakvynės vietą taip vadinamame “Kregždės lizde” ir raginimas mums kopti pas juos.

Romas nedelsdamas pradėjo kopti paruoštais turėklais, o po keliolikos minučių juo pasekė Laimutis. Išėjau paskutinis. Man teko iškalinėti kablius ir pleištus, kurių čia prireikė nemažai. Ėjau nuo kablio prie kablio, išlaisvinau eilinę turėklinę virvę ir ją atsargiai ištraukiau. Kartkartėmis pro šalį prašvilpdavo nedideli akmenėliai, laimė, dėl statymo jie krito toliau nuo sienos. Spalvota vakaro žara pamažu geso. Stengiausi kopti greitai, bet sutemos mane negailestingai aplenkė. Įjungiau kaktos žibintą, tačiau iš jo nedaug naudos: atsilošus nuo vertikalės, šalmas kartu su žibintu slydo ant sprando, apšviesdamas ne tas vietas, kurių man reikėjo. Ne kartą mintyse keikiau save, kai sunku būdavo prieiti prie eilinio kablio, o dar sunkiau jį iškalti. Iškalamas jis kurį laiką skambėdavo, kol pasigirsdavo džiaugsmingas trekštelėjimas, ir kartu su karabinu kablys užimdavo vietą kilpoje ant mano krūtinės. Viskas būtų buvę pakenčiama, jei ne kuprinės svoris. Ji lošė mane nuo sienos, negailestingai spausdama raktikaulius. Pagaliau siena nušvito. Nuo Karakolo ledinio peties dangun išplaukė mėnulis. Dabar pasakiška žalsva šviesa padabino nakties kalnų peizažą tarsi mėnesienos naktys impresionisto Russo drobėse. Šalia manęs sienoje judėjo kažkoks neįtikėtinai kuprotas mano šešėlis. Dar keliolika metrų, dar keli iškalti pleištai - ir išgirdau virš savęs draugų balsus. Virvė nuosekliai traukė mane prie jų. Apie 22 val. 30 min. ir aš įlipau į “kregždės lizdą”. Nespėjus apsidairyti, buvau prisegtas prie sienoje įkalto kablio.

“Kregždės lizdas” - tai neplati, kiek pasvirusi ir nė metro neturinti lentyna, virš kurios atsilošusi virš 1100 uola. Po ja ant apsauginės virvės laisvai kabojo mūsų palapinė, kuria apsidengus, galima kiek apsisaugoti nuo vėjo. Atsigulti vietos nė vienam neužtenka. Toks tas “kregždės lizdas”, kuriame penkiese vos telpame. Nekokie čia patogumai, bet juk teko turėti ir blogesnių nakvynių. Susėdame ant surinktų virvių. Visi prisirišę, ir viskas pririšta. Laimutis, ėjęs virėjo pareigas, kažkaip įsigudrino kamputyje prie sienos surasti lygią vietą mūsų “Febui”. Netrukus anas ėmė murkti, žadėdamas tokią malonią alpinisto ausiai sriubos ir arbatos virimo melodiją. Virėme buljoną, sublimuotą mėsą su bulvių koše, gėrėme daug arbatos. Nevalgius nuo vakar dienos apetitai tiesiog žvėriški. Nuotaika, nepaisant komforto stokos, visai nebloga. Pirmąją dieną užsibrėžtą planą sėkmingai įvykdėme. Kiek neramino nuo Gedimino Akstino atplaukiantys grėsmingų debesų kalnai, greitai uždengė mėnulio diską. Vakaras kažkaip įtartinai šiltas.

Numalšinę alkį ir troškulį, kaip kas galėjome įsitaisėme nakvoti. Sekėsi nekaip. Užtirpus kuriai nors kūno daliai, ieškai patogesnės padėties ir, aišku, prikeli draugą, šis savo ruožtu kartkartėmis atsilygina tuo pačiu. Ir taip be galo. Nykiai ilga naktis, o aušra lyg tyčia delsė. Kai ji pagaliau atėjo, nedrąsiai rausvindama kalnų viršūnes, stingdami nuo šalčio nerangiai ruošėmės naujai kopimo dienai. Pusryčius suvalgėme be didelio apetito. Mūsų laukė nelengva diena. Prieš akis bene sudėtingiausias kopimo etapas.

Tiesiai iš palapinės už staigaus posūkio 10-12 metrų traversas atlošiančia siena, išnykstančia pasvirusia lentynėle. Užsikabinimų rankoms beveik nematyti. Pirmajam teko susidaryti dirbtines atramas, kopėtėles, o ir kitiems, ypač nešantiems kuprines, buvo sunku. Traverso pabaigoje išėjimas statoku, vietomis atlošiančiu plačiu uolų plyšiu, kuriame kai kur blizga žalsvas aptekėjęs ledas. Visa tai nekėlė didelio entuziazmo, nors iš mūsų nakvynvietės tikriausiai viso maršruto sudėtingumo nematyti.

Pirmieji susijungę dvigubą apsaugą išėjo Zigmas ir Romas. Jie išnyko už posūkio, o mes nekantriai laukėme, kas bus toliau. Kokie ten pyragai, pamačiau išėjęs paskui juos. Nešiau jiems papildomos virvės galą turėklams. Susijaudinęs stebėjau Zigmą, jau seniai išėjusį į traverso vidurį. Kaip voras jis kabėjo ant rusvos sienos, tarsi paneigdamas Niutono traukos dėsnį. Užsikabinimų uoloje nematyti, bet jis vis tik juos užčiuopė ir neįtikėtinai vikriai priėjo briauną, nuo kurios stačiai į viršų šauna minėtas plyšys. Jo galo net atlošus galvą nematyti. Išganingą briauną, nuo kurios prasideda plyšys, teko praeiti balansuojant ant įstrižai einančios turėklinės virvės virš tuštumos iki pat ledyno. Ieškojau atramos kojoms, išnaudodamas menkiausius nelygumus, tačiau vibramas slydo, jaučiausi nesaugiai. Ypač sunku persisegant prie kablių. Atrodo, tuojau paslysi ir pakibsi kaip silkė virš kelių šimtų metrų tuštumos. Manau, tai buvo vienas nemaloniausių traversų, kuriuos teko praeiti. Kai atidavęs visas savo jėgas atėjau plyšio apačion ir prisisegiau prie kablio ant atbrailos, manęs laukęs Zigmas šyptelėjo, paplojo per petį ir prisisegęs mano atneštos virvės mazgą nuskubėjo plyšiu aukštyn paskui pirmąjį išėjusį Romą.

Nemažai jėgų atidavėme, kol su kuprinėmis traversą įveikė Kęstutis ir Laimutis. Pastarajam teko palikti kai kuriuos kablius. Truktelėjus apsauginei virvei, ėmiau ropštis plyšiu aukštyn, prieš tai suspėjęs “Panasoniku” pasikalbėti su Rimvydu. Jis mus įspėjo apie abejotiną oro prognozę iš Prževalsko.

Baigiantis plyšiui, paaiškėjo, jog jis išplatėja į statų vidinį kampą, viršuje uždarytą kamščiu-plyta. Čia įklimpome porai valandų. Zigmui prireikė net 5 šliamburinių kablių. Pagaliau taip vadinamu “zalzogu” (pritraukiamasis kopimas) jis dingo virš kamščio. Likusieji išlipome turėklais; prieš tai teko ištraukti kuprines.

Trumpai sustojome, Nuo 7 ryto jau kopėme virš 6 valandų. Keli gurkšniai iš gertuvių, kąsnelis šokolado - ir vėl aukštyn. Įveikdami sunkumus, nepastebėjome, kaip sugedo oras. Tykus rytmečio vėjelis nepastebimai peraugo į vėtrą. Ėmė snigti. Išėjus į sekančio bastiono papėdę, mus pasitiko 60 metrų aukščio platus plyšys su abipus apledėjusiomis sienomis. Jį įveikėme per valandą. Toliau sekė nugludintos “avinų kaktų” tipo uolos. Čia, atvirame šlaite, viesulas negailestingai puolė mus ir vos neišvertė iš kojų. Sniego kruopos kapojo veidą, rankas. Sunkiai įveikę apsnigtas uolas, išėjome į kelių metrų pločio lentyną, kurią užstoja galingas į viršų šaunąs kontrforsas. Pažvelgę už jo išvydome statų apledėjusį šlaitą. Lentyna lygi, čia pat nemažai sniego ir ledo.

Dar tik 16 valandų, tačiau tamsūs debesys artina sutemas. Spėdami, jog toliau gerų vietų nakvynei nėra, statome palapinę ir įsikuriame nakvoti. Išsivirę karštos sriubos, tariamės, ką daryti toliau. Išnaudodami likusį laiką, nutariame išžvalgyti aukščiau esantį šlaitą. Pasiėmę virvės atsargą, pirmieji išeina Kęstutis ir Romas, paskui juos sekame ir mes su Zigmu. Laimučiui stipriai skauda dantį. Aprūpinu jį analgetikais ir palieku virti vakarienę.

Šlaite vėl užpuola vėjas ir pūga, dirbant nuo virvės ir kablių stingsta rankos. Stačiame 600 apledėjusiame šlaite vietomis tenka kirsti laiptelius, įtvirtinti apie 100 m turėklinės virvės. Audrai dar labiau įsisiautėjus, tenka grįžti į palapinę. Čia palyginus ramu, tik protarpiais gūdžiai vaitoja vėjas. Palapinėje mums ne taip jau blogai, šilta, raminamai ūžia “febusas”. Nakvynvietė, palyginus su vakarykšte, tikra sanatorija. Iki gilios nakties verdame troškintą mėsą su sublimuotomos bulvėmis, kavą, kompotą. Pasisotinę užmiegame, pamiršę audrą ir visus vargus. Kita diena aušta apsiniaukusi, nors audra kiek susilpnėjo. Papusryčiavę prisipilame gertuves karšto gėrimo ir ruošiamės nelengvai dienai. Apie 8 val. ryto išleidžiame Kęstutį ir Zigmą. Surinkę palapinę ir daiktus, netrukus išeiname ir likusieji.

Maždaug per valandą apledėjusiais turėklais pakylame stačiuoju sniego šlaitu. Prieiname statų vidurinės sienos dalies bastioną. Kopiame plyšiu, primenančiu vidinį kampą. Dažnai sutinkame apledėjimus. Viršutinėje dalyje plyšys siaurėja, darosi vingiuotas ir atlošiantis. Daugiau kaip valandą sugaišome čia ištraukiant kuprines. Išlipę į viršų, radome apledėjusį 450 statumo sniego šlaitą. Kertame laiptelius, nes be katukų čia lengva paslysti, o dėtis katukus šaltyje ir stačiame šlaite nesinorėjo. Šlaito viršuje radome prieš mus kopusių nakvynvietę, bet mums ji nepatiko. Pustė vis labiau, o priedangos nuo sniego griūčių nebuvo. Laikas nakvynei taip pat ne tas.

Kertame šlaitą link uolų sienoje kylančio kuluaro. Statumas apie 750, tačiau čia radome nemažai plyšių ir užsikabinimų. Eidamas paskutinis, sustoju susisiekti radijo ryšiu. Deja, orų prognozė ir toliau nedžiugina. Išėję iš kuluaro, vėl aptinkame “avinų kaktas”. Sustojome ilgam. Ir taip nekoks oras perėjo į uraganą. Vos pradėjus kopti šiokiu tokiu plyšiu, mus apsupo debesys, pritvinkę keistos, nesveikos akims fluorascencijos. Ledkirtis ir mano surinkti kabliai, kurių, kabant plyšyje, nėra kur dėti, ėmė zvimbti, prisilietus žnaibyti pirštus. Žaibo išlydžiai ir juos sekąs griaustinis skrodė debesis. Matomumas pora metrų. Eiti negalėjome, Nuleidęs pagalbinę virvę, visą kablių ir metalo atsargą žemyn keletą metrų, prisirišau prie kablių. Taip ir tūnojome šiame plyšyje kas aukščiau, kas žemiau apie pusantros valandos. Stingau nuo šalčio, o žaibo išlydžiai vertė gūžtis prie olos. Galų gale viršuje atsirado debesų properša, ir audra, lydima vis retesnių žaibų, pamažu pasitraukė į Karakolo tarpeklį. Atgavome amą. Prisimenu džiaugsmą, kai apsauginė virvė vėl truktelėjo į viršų. Buvo nelengva. Stati apledėjusi uola grasino kritimu paslydus. Įtampa tvyrojo, tačiau sunkus kopimas pamažu šildė sustingusius sąnarius. “Avinų kaktos” pasibaigė išėjimu į kontrforsą su negiliu plyšiu. Prasti užsikabinimai vertė pirmąjį naudotis kopėtėlėmis ir kitais dirbtiniais atramos taškais. Užkopus 40 metrų, plyšys baigėsi nuo vėjo kiek apsaugotu kuluaru, bet jo sienos buvo padengtos ledo plutele ir vėl apsunkino pirmojo ryšinio darbą, atėmė daug jėgų.

Tuo tarpu audra sugrįžo su nauju įniršiu, tarsi ketindama mus pribaigti. Ėjome lėtai. Nuovargis persmelkė visą kūną, o laikas slinko kaip amžinybė. Pagaliau prakeiktas kuluaras baigėsi. Paeiliui sulipome į statoką sniego šlaitą, kurio viršuje dunkso viršūninė uolų ir ledo ketera, susidariusi iš statokų plytų pavidalo uolų luitų tarsi suklotų vienas ant kito, vietomis apsnigtų. Jau 19 valandų. Teko ieškoti nakvynvietės. Maršrute išbuvome 11 valandų. Šlaite kasti aikštelę beprasmiška. Sniego pusnys vos ne iki juosmens, galimos griūtys. Vienintelė saugesnė vieta viršūnės keteros papėdėje, kur išsikišusi uola gali apsaugoti nuo griūties. Paskutinėmis jėgomis išlyginame aikštelę palapinei, sulendame į ją ir ilgai ruošiamės nakčiai. Nuovargis nustelbė badą - be poros saldainių ir saujelės riešutų kopimo metu nieko nevalgėme. Dabar jaučiame troškulį, širdies plakimą. Tirpiname ledą, verdame arbatą, čiulpiame gliukozės tabletes su askorbinine rūgštimi. Palapinėje ankštoka, bet šilta, Pagaliau numalšinę troškulį, užmiegame beveik apduję nuo audros ūžesio. Vėlyvą naktį nubundame lyg maišu prislėgti. Trūksta oro. Tai nuo viršūnės slystantis sniegas pūgos metu užvertė palapinę. Tenka atkasinėti keletą kartų. Nenoromis prisiminėm 1976-sius Džigito rytiniame kontrforse. Tada audra mus nuvijo beveik nuo keteros. Dabar kelio atgal nėra. Kelias namo vienintelis - per viršūnę.

Likusią nakties dalį nebeužmigome. Išaušo rūškanas rytas. Vėjas nesilpnėja, pusto. Per skrendančius pro šalį debesis nieko nematyti. Čia pabuvojus tapo aišku, kodėl Džigito ketera ištisai vainikuota didžiuliais sniego karnizais. Apie 10 valandą ryto kiek pragiedrėjo, ir mes išėjome į viršūnę. Praskrendantys debesys kartais neleidžia pamatyti už 7-8 metrų kopiančio virvės draugo. Zigmas su Kęstučiu pasirenka uolų kupolo kairiąją pusę, kur stačiau, bet ant uolų mažiau sniego, geriau matomi užsikabinimai. Vėjas toks stiprus, kad apsauginė virvė tarp jų it aitvaras sklando ore. Plyšiai, kur reikėtų įkalti kablius, užlieti ledu. Kai kur 1,5-2 m aukščio plytas įveikiame pečiais pakeldami vienas kitą, paskutinįjį patraukiame virve. Ties viršūne uolos suaižėjusios, birios plokštelės slysta iš po kojų. Apsauga per subyrėjusias uolas labai nepatikima. Matau, kaip Zigmas prieina viršutinį sniego karnizą, prakerta jame skylę ir dingsta mums iš akių. Paeiliui pro šį karnizą prasibrauname visi. Tai viršūnė! Ir - o stebukle! Vėjas čia dingo kaip nebuvęs. Nesinori tikėti, kad baigėsi šlaitas, bet štai Zigmas baigia atkasti viršūninį turą ir keičia raštelius.

Viršūnėje ilgai neužsibuvome; debesys užstoja viršūninę panoramą, todėl nėra čia ką veikti. Nuo viršūnės leidžiamės į kitą pusę per ištiestas virves begaliniais keteros sniegynais. Čia mus vėl pasiveja vėjas, negailestingai kapodamas sniego kristalų kruša veidą ir rankas. Apie 19 valandą, priėję keteroje iškilusį uolų vienuolį, po juo pasistatome palapinę paskutinei nakvynei; leistis į Karokolo ledyno arką, esant prastam matomumui, nerizikuojame. Vienuolio užvėjinėje pusėje mažiau jaučiamas vėjas ir šaltis. Ištiesę palapinėje nuvargusias kojas iš paskutinių maisto atsargų pasidarome tikrą puotą: lašiniai su pomidorų padažu, kava, sausainiai, šokoladas, fermentinis sūris,- viskas tinka išalkusiam skrandžiui. Pasisotinę ir numalšinę troškulį nė nepajutome kaip užmigome.

Naktį staiga pabudau nuo stojusios tylos. Praskleidžiau palapinės uždangą ir nustebau. Aplink tvyrojo tokia ramybė, kad net spengė ausyse, tylą trikdė tik pavargusių draugų kvėpavimas. Tamsiame danguje virš palapinės kraigo pleveno begalinis galaktikos žvaigždžių sietynas. Tik retkarčiais nuo Karakolo ledinių sienų pasigirsdavo lavinų griausmas. Audra, neįveikusi žmonių, pati nusilpo. Aštuntą ryto išsiritome iš palapinės į skaisčių saulės spindulių užlietą sniegą. Koks pasakiškas reginys. Kiek akys aprėpia - neliesti balto balto sniego laukai, kurių paviršiuje deimančiukais žvilga sušalusių snaigių kristalai. Ties mūsų Džigitu dangus net juodai mėlynas. Nėra kur skubėti. Lėtai pusryčiaujame. Kava, šokoladas, džemas su sausainiais - tai paskutiniai nuo kalno nunešti gardėsiai. Radijo ryšiu vargais negalais pavyksta susisiekti su stebėtojais, nors baterijos kiek nusėdusios. Susirišę ištiestomis virvėmis, leidžiamės į Karakolo ledyno arką. Stačiais šlaitais leidžiamės šliuoždami, protarpiais dėl gilaus šviežio sniego verčiamės kūlversčiomis.

Po poros valandų mes jau ant atviro ledyno. Einame svyruodami, atpratę nuo tvirto pagrindo po kojomis. Įkopimas baigėsi sėkmingai. Atsirišame virves, aprišalus, nusimetame alpinistinę geležį. Dabar žvelgiame vienas kitam į akis, dėkojame už įkopimą į rūsčią, bet vieną gražiausių viršukalnių. Jaudinamės spausdami vienas kitam rankas.

Pergyvenome sunkias dienas ant stačios techniškai sudėtingos sienos, siaučiant audrai. Nepalūžome. Todėl eidami slėniu žemyn, jautėmės tokie laimingi, sunkiai įveikdami iš vidaus plūstantį džiaugsmą. Šiomis dienomis patyrėme visa tai, kas kelia pasidygėjimą, bet įveikėm kliūtis. Gal būt mūsų džiaugsmas nebūtų toks didelis, jei į viršūnę būtume įkopę šviečiant saulei, esant geram orui, o Džigitas šiemet nebūtų toks apledėjęs. Sudie, galingasis kalne. Tu stovi milijardus metų ir stovėsi, kai mūsų ir dulkės bus išnykusios. Bus žemė ir žvaigždės virš jos. Mes nugalėjome ne tave, Džigite. Nugalėjome savo silpnumą. Išmokome valdyti baimę, tvardytis saugos poste nuo šalčio geliant rankas, džiaugtis aušra kankinamai šaltą naktį. Įkopę į šią viršukalnę, dar labiau suartėjome, tarsi būtume vienos šeimos nariai. Tur būt visam likusiam gyvenimui. Tai yra vertingiausia kalno dovana mūsų penketui.

Kaskart dar ir dar mintimis išgyvendamas šio įkopimo detales, tarsi iš naujo bendrauju su visais įkopimo dalyviais. Kęstučio ir Zigmo jau nebėra gyvųjų tarpe, bet ir su jais bendrauju mintyse, matau jų energingus vyriškus veidus, girdžiu šmaikščius posakius (abu tragiškai žuvo nesusijusiomis su alpinizmu apl;inkybėmis).

Praleidus kalnuose virš 20 gražiausių savo gyvenimo metų, matau ir tuos draugus, kurie liko ten, kalnuose, nesugrįžę pas savuosius. Mąstau, kas yra alpinizmas ir kodėl jis taip traukia mus.

Ar tai romantikų sportas, susijęs su rizika, kuri dažnai visuomenės nuomone yra nepateisinama?

Kaip ir daugelis įvairių šalių alpinistų manau, kad tai ne sportas, o gyvenimo būdas, kur išmokstama vertinti ir saugoti supančios aplinkos grožį, aukotis dėl draugo, nepaisant pavojaus gyvybei ir, jei to reikia, nenusiminti ir neaimanuoti pergyvenant neįmanomai sunkias valandas uolos ar ledo sienoje. Rizika nuo alpinizmo neatsiejama, be jos jis netektų žavesio.

Vienas Himalajų viršukalnių nugalėtojų Robertas Parago teigia: “Alpinizmas pirmiausiai yra rungtynės su savimi, rungtynės be žiūrovų, jei neskaityti saulės, kalnų ir žvaigždžių, teisybės mokykla, kurioje nesugebąs mokytis pasišalina. Nesuteršta ir tokia graži mūsų žemė, jūrų tolumos ir kalnai turbūt geriausia, kas duota žmogui, padeda mums suprasti būties prasmę, atskirti svarbiausias moralines vertybes, daro mus geresniais. Visa tai būtina, kad taptume laimingais.”

MANO BROLIS VIKTORAS ČAPKEVIČIUS

Šiuos prisiminimus surašė Palmira Čapkevičiūtė – Lopaitienė 2004 m. gruodžio mėnesį, praėjus mėnesiui po Viktoro Čapkevičiaus mirties.

Viktoras gimė 1924 m. birželio 22 d. Antano Čapkevičiaus ir Benignos Gedvilaitės-Čapkevičienės šeimoje. Šeima tuo metu gyveno Šiaulių apskrities Tryškių valsčiaus Mickiškės kaime, sename Mickiškės dvaro polivarko name, kartu su Antano Čapkevičiaus jaunesniuoju broliu Henriku bei seserim Marija. Po poros metų gimiau aš, jaunesnioji Viktoro sesuo, o po pusmečio visai netikėtai mirė tėvo sesuo. Tuo metu vykusios žemės reformos pasekoje, Antanui ir Henrikui Čapkevičiams teko keliolika hektarų žemės, bet ši nuosavybė nepatenkino jauno šeimos tėvo ambicijų. Paskatintas savo artimo draugo S. Pšibiliausko, rašytojos Lazdynų Pelėdos Sofijos Ivanauskaitės-Pšibiliauskienės sūnaus, jau emigravusio ir įsikūrusio Argentinoje, Antanas Čapkevičius 1927 metais nusprendžia išvykti su šeima į Argentiną. Tačiau tam pasipriešino močiūtė Elžbieta Gedvilienė, kuri pareiškė neleisianti dukros su mažamečiais vaikais vykti į nežinią, ir pasiūlė mūsų tėvui vykti vienam, o įsikūrus pakviesti ir žmoną su vaikais. Tad tėvui išvykus į Argentiną, mes su mama išsikėlėm gyventi pas močiūtę Elžbietą į Gedvilų dvarą Pelėdiškių vienkiemyje Tryškių valsčiuje. Tuo metu čia taip pat gyveno dar du suaugę mamos broliai ir jaunesnioji sesuo, kurie dar nebuvo sukūrę savo šeimų. Vyresnieji keturi mamos broliai ir sesuo jau buvo emigravę į Čikagą. Visa šeima buvo labai draugiška, mylėjo, rūpinosi bei lepino mamą ir Viktorą. Tėvui Argentinoje sekėsi – įsikūręs ir turėdamas pastovų gerai apmokamą darbą laivų statykloje rėmė mus finansiškai ir planavo mūsų su mama persikėlimą 1930 m. pabaigoje. Tačiau 1930 m. rudenį ryšys staiga nutrūko. Tik po kiek laiko S. Pšibiliauskas pranešė, kad mūsų tėvas netikėtai mirė nuo širdies smūgio. Močiūtė Elžbieta ramino, kad ir toliau mus globos, ir vargo vargti be tėvo neteks, tačiau tų pačių metų gruodį pati susirgo plaučių uždegimu ir mirė, spėjusi įpareigoti visą šeimą toliau rūpintis Viktoru, manimi ir mūsų našlaujančia mama. Visa Gedvilų šeima toliau dirbo ūkyje. Padėdavo ir mamos brolis, kuris gyveno Kaune ir tarnavo Lietuvos kariuomenėje karininku. 1932 m., nežiūrint amžiaus skirtumo, abu su broliu pradėjome mokslus Balsių pradžios mokykloje. Sekėsi gerai, nors iki mokyklos ir atgal tekdavo kasdien įveikti pėsčiomis beveik 5 km. Tačiau besimokant trečiame skyriuje, po persigtų tymų ir Kalėdų atostogų, Viktoras sunkiai susirgo ir jam buvo diagnozuota plaučių TBC pirminis kompkleksas, paprasčiau tariat – džiova. Reikėjo intensyvaus gydymo. Sunkumus sudarė tai, kad gyvenant kaime specialistus pasiekti buvo sudėtinga. Materialiai parėmė mamos broliai iš Čikagos, o vežioti į Šiaulius pas plaučių specialistą dr. Jasaitį padėjo šeima. Tai atrodė taip – vežime buvo padarytas specialus guolis. Ankstyvą rytą veždavo arkliais 15 km iki geležinkelio stoties. Čia arkliai likdavo iki vakaro laukti grįžtančių, o toliau kelionė traukiniu... Tokios kelionės kartojosi kas porą savaičių, o vėliau – kartą per mėnesį. Namuose Viktoras buvo izoliuotas atskirame kambaryje, intensyviai slaugomas ir kaloringai maitinamas. Liga buvo nugalėta, ir jau sekančių metų rudenį brolis grįžo į mokyklą, tačiau teko kartoti trečią skyrių antrus metus. Žinoma, ir mane paliko kartoti kursą kartu su broliu, nes šeimai taip buvo lengviau. O mama svajojo, kad turėtume mokytis gimnazijoje ir universitete. Kad svajonės neliktų vien svajonėmis, ji ir pati baigė Žemės ūkio mokyklą Bubiuose ir 1936 m. persikėlėme gyventi į Kauną. Pradžia Kaune nebuvo lengva, gauti darbą buvo sunku. Teko vėl remtis brolių pagalba ir verstis atsitiktiniais darbais pagal biržos nukreipimus. Pastovų darbą mama gavo tik 1940 m. Iki to laiko mes su Viktoru baigėm pradinės mokyklos 5-ą ir 6-ą klases ir įstojom į gimnazijas. Mama svajojo, kad sūnus, baigęs gimnaziją, stos į kunigų seminariją, todėl padėjo daug pastangų ir įtaisė Viktorą mokytis Jėzuitų gimnazijoje, kurioje jis ir baigė dvi pirmas tuo metu vadintas reformuotos gimnazijos klases. Bet prasidėjo II-sis pasaulinis karas ir sovietų okupacija. Privačios gimnazijos uždaromos ir brolis pereina toliau mokytis į 6-ąją Kauno gimnaziją, kur mokiausi ir aš. Ką davė Jėzuitų gimnazija? Pirmiausia pomėgį ir meilę literatūrai, kalboms ir menui. Viktoras ypač pamilo puikų pedagogą p. Šiugždinį, dėsčiusį prancūzų kalbą. Taip pat jam didelę įtaką padarė dailininkas p. Janulis, reiklus ir puikus pedagogas, o vėliau, jau 6-oje gimnazijoje,- dailininkas p. Vaitys, kurių dėka Viktoras pamilo dailę ir pats nutapė ne vieną peizažą. Silpna vieta buvo matematika, kurią dėstė klasės auklėtojas tėvas Rimkevičius, lygiagrečiai dėstė ir tikybą. Todėl perėjęs į 6-ą gimnaziją, Viktoras pasiprašė į mano klasę, kad būtų lengviau susidoroti su jį gąsdinančia matematika... 1941 m. prasidėjo vokiečių invazija, keičiasi okupantai, sunkumai, praradus iliuzijas dėl nepriklausomybės atgavimo. Mokėmės toliau. Viktoras gilinosi į literatūrą, bandė kurti pats. Vienas iš jo poezijos kūrinių patenka į vokiečių okupacijos metais išleistų jaunųjų literatūros kūrėjų almanachą. Vokiečių armijai ruošiantis pergalingam žygiui į Rytus, skelbiama visuotinė jaunuolių mobilizacija į vokiečių armiją, prasideda sunkumai slapstantis nuo kariuomenės, tačiau remiantis patriotiškai nusiteikusiais mokytojais pavyksta ištempti mokslus gimnazijoje iki „finišo“ 1944 m. pavasarį. Artėjant patrankų gausmui svarbu išlikti, todėl baigęs gimnaziją Viktoras įsidarbino Vilniuje, priešgaisrinėje apsaugoje. Į Kauną grįžo tik krentant Vilniuje pirmiems patrankų sviediniams. Sėkmingai išgyvenome fronto priartėjimą, tačiau nuslinkus jam į Vakarus, reikėjo slėptis nuo naujos mobilizacijos, o čia dar materialiniai nepritekliai... Todėl aš išvykau mokytojauti į kaimą, o mamos draugai padėjo Viktorui įsidarbinti geležinkelio depe, kuriame dirbantys jaunuoliai atleidžiami nuo tarnybos sovietų kariuomenėj... Vėlų rudenį atvėrė duris Kauno Vytauto Didžiojo universitetas ir Viktoras įstojo į Kelių statybos skyrių Statybos fakultete. Išklausius vieną semestrą paskaitų, vėl teko „susikauti“ su nelemtąja matematika ir faktiškai šios studijos nutrūksta. 1945 m. pavasarį, pasibaigus karui, aš grįžau į Kauną ir įstojau į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto medicinos skyrių. Drauge su manimi į šį fakultetą „perbėgo“ Viktoras – taigi likimo lemta, kad mes vėl kartu – toj pačioj specialybėj, toj pačioj akademinėj grupėj. Studijų metais Viktoras aktyviai sportavo, išbandė boksą, dalyvavo lengvosios atletikos renginiuose. Visus studijų metus abu gerai mokėmės, gaudavom stipendijas, ir 1950 m. baigę studijas (paskutinė laida Kauno universitete), abu tapome sveikatos apsaugos organizatoriais: lankėme specialius pasitobulinimo kursus prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniuje. Viktoras vadovavo sveikatos apsaugos įstaigų darbui Vievio rajone, o 1951 m. vėl susitikome pasitobulinimo kursuose Leningrade. Grįžome kvalifikuoti sveikatos apsaugos organizatoriai ir Viktoras iškart pervedamas Vilniaus srities Sveikatos apsaugos skyriaus vedėjo pavaduotoju, o likvidavus sritis – Sveikatos apsaugos ministerijos gydymo valdybos viršininku. Lygiagrečiai organizaciniam darbui, dirbo gydytoju terapeutu pusės etato krūviu. Jam bedirbant ministerijoje pradedamas leisti pirmasis lietuviškas žurnalas „Sveikatos apsauga“ ir Viktoras paskiriamas pirmuoju šio žurnalo redaktoriumi. 1961 m., pasitaikius progai, perėjo dirbti į Vilniaus Universiteto vidaus ligų propedeutikos katedrą.Čia dirbdamas pedagogo ir klinikinį darbą, turi daugiau galimybių kūrybai: rašė eiles, piešė bei susidomėjo alpinizmu – kasmet vyko į alpinistines stovyklas, o įkvėptas kalnų grožio vis dažniau ėmėsi teptuko. 1951 m. Viktoras vedė ir užaugino tris sūnus. Šeimyninis gyvenimas susiklostė darniai.

DVI ATOSTOGŲ DIENOS

Vytautas Marazas

Šios dienos praėjo prie Argo, didingo uolėto kalno Fanuose, Vidurinėje Azijoje. Argas buvo gražus, išdidus ir galingas. Tai daili akmens piramidė, iškilusi į 4200 m aukštį ir tvirtai sauganti to paties pavadinimo slėnio ramybę. Šiurkštus Argo veidas. Karšta Vidurinės Azijos saulė, padedant vėjui ir vandeniui, graužia ir graužia akmenį. Kur jis tik silpnesnis, išryškėja duobutės ir plyšiai, paskui ten atsiranda žemių žiupsneliai, dar vėliau ir gyvybė. Tai maža, skurdi žolė ir kukliai puošnios kalnų gėlės. Pasitaiko ir gražuolių edelveisų.Bet visa tai vyksta labai lėtai. O žmogui atrodo, kad akmuo amžinas, nekintantis. Iš čia ir tariama Argo didybė. Argas tuo pasinaudojo ir visiškai nekreipė dėmesio į keturis mažyčius vabalėlius, sumaniusius lipti jo šonais iki viršūnės. Šie vabalėliai – tai atvykėliai iš Lietuvos, alpinistai Vitalius, Laimonas, Algimantas ir Vytautas. Mūsų rankose ir kuprinėse viskas, ko reikia lipant stačiomis uolomis. Tai virvės, kabliai, karabinai, plaktukai, radijo stotelė, vaistinėlė, maistas, individualūs reikmenys.Rūpestingai renkamės maršrutą, kruopščiai saugome vienas kitą ir kylame vis aukštyn ir aukštyn. Greitai įsitikiname, kad Argas iš tikrųjų didingas, orus ir lengvai nepasiduodantis. Vos apsidžiaugiame įveikę eilinį statesnį maršruto ruožą, kai prieš akis pamatome kitą, tokį patį ar dar statesnį. Kylame lėtai ir įsitikiname, kad pagal alpinistinių įkopimų klasifikaciją Argas tikrai vertas gan aukštos 4B sudėtingumo kategorijos vardo.Iš viršaus gerai matome slėnį, kuriame įsikūrusi mūsų bazinė stovykla. Palapinės neįžiūrimos, bet retkarčiais lyg tai šmėsteli spalvota ,,Žalgirio’’ draugijos vėliava.Stovykloje turėtų būti mūsų budėtojai. Kodėl jie tyli? Du kartus, paskirtu laiku, bandėme su jais susisiekti, bet iš mažytės ir silpnos radijo stotelės sklido tik veikiančių baterijų ūžesys. Draugai mus, tikriausia, pamiršo. Gaila! Jei turėtume teleskopą, gal būtume pamatę nerūpestingus savo kolegas ir bent mintyse juos sugėdinę. Bet viskas buvo kiek kitaip. Mūsų stotelė veikė, jos pagalba pavyko užmegzti ryšį su kita grupe, kopiančia į kitą viršūnę. Per tą grupę į stovyklą nukeliavo ir mūsų raminantis pranešimas. Argas ir toliau nepageidavo, kad mes lengvai pasiektume jo viršūnę. Saulė jau krypo vakarop, tad norom nenorom teko pagalvoti ir apie tai, kad kelionės tikslo šiandien galime ir nepasiekti. Tai reikštų neplanuotą, vadinamąją šaltą nakvynę maršrute. Blogai!Taip ir nutiko. Stojame. Radome saugią aikštelę su nedideliu įdubimu joje, ten ir įsikūrėme. Vietos užteko, maisto turėjome. Miegmaišių ir palapinės nebuvome pasiėmę, tad pagalves atstojo kuprinė arba atsarginis megztinis. Oras buvo ramus, nešaltas, tik briaunoti akmenys niekaip neleido surasti patogios kūno padėties. Nebuvo ir skurdžios žolės, galėjusios suminkštinti mūsų guolį. Ilgos ir sunkios dienos nuovargis reikalavo poilsio ir miego, o mintys niekaip negalėjo nurimti. Jos blaškėsi, maišėsi tarpusavyje, ieškojo atsakymo į kylančius klausimas ir jo nerasdavo. Ką gi, matyt, veikė ne tik nuovargis, bet ir aukštis. Toli toli, anapus slėnio ir už jo esančių viršūnių fone matosi masyvus kalnas. Jo kontūrai priminė lyg tai dramblio galvą, lyg tai apverstą laivą. Kontūrai švyti švelnia žalsvai gelsva spalva. Tai, tikriausia, iš žemės gelmių išėjo ir tapo gyvomis pasakiškos šių kraštų brangenybės. O gal tai liuminescencija ar net kažkoks radioaktyvus spinduliavimas? Tada blogai, nes ten kažkur yra kita mūsų draugų grupė. Jei tai pavojinga, tai kas jiems dabar bus? Ir iš viso, ar jie gyvi? Gyvi! Dieną tai su jais kalbėjomes, ten viskas buvo tvarkoj. O dabar? Reikia bandyti su jais tuoj pat susisiekti ir pranešti apie galimus pavojus. Švytėjimas intensyvėja, vienoje vietoje jau matosi net ugnis. Tai baisu. Bet neužilgo daug kas paaiškėjo: tai ne ugnis, o tekančio mėnulio diskas. Jokio pavojaus draugams nėra Mėnulis galutinai išlindo iš už kalnų ir pamatė mus. O kodėl, Mėnuli, Tavo veidas toks persikreipęs ir išsigandęs? Gal Tu iš aukštai matai link mūsų sėlinančią Mirtį, nori mus perspėti, bet nežinai kaip? O gal Tu nori padėti Mirčiai priartėti prie mūsų? Ne! Mirties nėra! Teisingiau, ji yra, bet tik ne čia ir ne dabar. Mes nepaklydome, esame sveiki ir stiprūs, nepasidavėme baimei ir nenorime jos pažinti. Ir iš viso, Mėnuli, ko Tu prie mūsų prikibai? Gali čia mūsų negąsdinti! Tu apsirinki. Taip ir praėjo nerami naktis. Kai išaušo, vėl kylame aukštyn. vėl atsargiai įveikiame statesnes maršruto atkarpas. Jų jau mažėja. Štai akimirka, kai pamatome,kad į viršų kylančių uolų nebėra. Esame viršūnėje, gėrimės panorama, rašome raštelį sekantiems įkopėjams. Žemyn leisimės į kitą kalno pusę. Tai lengvesnis, bet užtat ilgesnis kelias. Čia daugiau byrančių uolų, yra žolės plotelių. Deja, nusileidžiant jau nebematysime stovyklos slėnio ir tikimybė susisiekti su draugais bus dar menkesnė. Štai jau matyti upelio slėniu vingiuojantis tikras takas, kuriame girdime iš stovyklos atėjusio budėtojo Alfonso balsą. Stovykla dėl mūsų nerimavo ir skubėjo išsiaiškinti padėtį. Draugai mūsų nepamiršo. Sveikinamės su Alfonsu, trumpai atsikvepiame ir taku grįžtame į stovyklą. Dvi atostogų dienos ( 1973 07 25-26 ) praėjo. Iki sekančių įkopimų!

GYVENIMO LINIJA - KALNAI

Skirta Eugenijui Bajorui

Laikas, netikėti įvykiai ir aplinkybės dažnai verčia mus keiti savo tikslus, įpročius, siekius. Todėl visada stebiesi žmonėmis, kurių jokios aplinkybės negali išmušti iš pasirinktos gyvenimo linijos. Vienas iš tokių man žinomų žmonių buvo Eugenijus Bajoras, patyręs alpinistas ir puikus draugas su kuriuo šešis metus teko bendrauti kalnų ir gyvenimo maršrutuose. Apie Eugenijų Bajorą pirmą kartą išgirdau 1975 metais. Tuo metu Kaune ir Lietuvoje jautėsi stiprus „kalniečių“ atgimimas. Visoje Tarybų Sąjungoje stipriais kelionių maršrutais garsėjo A. Babiežos ir A. Jucevičiaus kalnų turistų grupės. Kauno alpinistų tarpe neginčijamu autoritetu buvo Dainius Makauskas, kuris tuo metu buvo gerai žinomas tarp Sąjungos alpinistų savo “geležinu“ charakteriu ir treniruotumu. Kaune Dainius surinko grupelę jaunų žmonių, intensyviai treniravosi pats ir vesdavo treniruotes jauniems alpinistams. Grupelėje ryškiai išsiskyrė broliai Romualdas ir Eugenijus Bajorai, kurie palengva pradėjo dominuoti įvairiose respublikinėse kalnų technikos, alpinizmo ir uolų laipiojimo varžybose. Pirmą kartą rungtyniaujant brolius Bajorus mačiau 1976 metų pavasarį. Tuo metu vyko respublikinės kalnų turizmo technikos varžybos apgriuvusiose antro forto sienose, Kaune. Jų ir visos Dainiaus grupelės pasirodymas mane labai sudomino, todėl, kai rudenį alpinistai paskelbė naujų narių priėmimą į alpinizmo sekciją, aš irgi prisijungiau prie grupės. Eugenijui Bajorui tada buvo 23 metai, jis buvo Kauno alpinizmo federacijos pirmininkas ir vadovavo alpinizmo sekcijai „Inkaro“ gamykloje. Nuo to laiko kartu su Eugenijumi, arba kaip mes vadindavome Augiu, kartu treniravomės, bendravome ir kopėme į kalnus iki pat lemtingos sniego lavinos 1982 metais. Eugenijus buvo tipinis „tyliųjų“ atstovas, nemėgo daug šnekėti, bet visą savo energiją skyrė pamėgtam sportui. Atmosfera visoje grupėje buvo šauni, daug laiko visi leidome kartu: treniruotės, krosai, varžybos, įvairūs susitikimai, ekspedicijų ir stovyklų planavimas. Eugenijus sekcijoje propagavo asketizmą ir sportinės krypties alpinizmą, kauniečiai gerai pasirodydavo respublikinėse varžybose ir kalnuose. Alpinizmo sekcijos aktyviai veikė „Inkaro“ gamykloje, „Granito“ sporto klube , Kauno politechnikos institute. Apie kauniečių treniruotes ir garsiuosius Panemunės krosus sklandė gandai tarp visos respublikos alpinistų. Eugenijus buvo didelis kalnų slidinėjimo entiuziastas, todėl palengva ir mes visi atėjusieji pradėjome po truputį domėtis kalnų slidinėjimu. Žiemos vakarais, Dainų slėnyje Kaune kartais iki vėlumos semdavomės slidinėjimo mokslų. Eugenijui vadovaujant Kauno alpinizmo federacijai į kalnus kasmet pradėjo išvykti 60-70 alpinistų iš Kauno. Nežiūrint savo ramaus charakterio, jis puikiai suorganizuodavo ir pravesdavo įvairius alpinistinius renginius, puikiai bendravo su pradedančiaisiais alpinistais ir moksleiviais.1977 metais vasarą Eugenijus kartu su kitais Kauno alpinistais kaip profesionalūs alpinistai dirbo Pietvakarių Pamyre, kartografų ekspedicijoje. Čia jie įveikė keletą bevardžių viršūnių ir pavadino jas Kauno (5400m.), Maironio (5155 m.) ir Rasos (5138 m.) vardais. Tos vasaros įkopimus ir įspūdžius kauniečių alpinistai prisimindavo dar ilgai.1978 m. Eugenijus kartu su kitais stipriausiais Kauno alpinistais pateko į Lietuvos alpinizmo rinktinę ir atliko eilę įkopimų Fanų kalnuose. Po to vaikinai pervažiavo į centrinį Pamyrą ir čia pirmą kartą išbanė tikrą aukštį. Deja įkopti į septyniatūkstantininką – Lenino viršūnę (7134 m.) nepavyko, nes ekspedicijos metu atsitiko nelaimė Latvijos alpinistams ir Eugenijus su draugais dalyvavo kelias dienas trukusiuose gelbėjimo darbuose. Neskaitant šios nesėkmės 1978 m. alpinistinis sezonas Eugenijui buvo sėkmingas, o už įkopimą į Zamok viršūnę kauniečiai buvo apdovanoti respublikos čempionato bronzos medaliais. Šis pripažinimas dar labiau užvedė kauniečius alpinistus. Eugenijaus mintys sukosi apie ateinančių metų sezoną, pavasariui ir vasarai buvo kuriami dideli planai. 1979 m. pavasarį Eugenijus pasinėrė į pavasario alpinistinės ekspedicijos organizavimą Dugabos rajone, Pamyro Alajuje. Patyrimo rengti pavasarines alpinistines ekspedicijas turėjome nedaug, didelė organizacinio darbo dalis gulė ant Eugenijaus pečių. Gana sudėtinga buvo surinkti lėšas ekspedicijai. Visi ekspedicijos kandidatai savaitgaliais dirbdavome įvairiausius darbus, tekdavo atlikti įvairius remonto ir montavimo darbus aukštyje. Eugenijui čia dažnai reikėdavo pasireikšti kaip darbų vykdytojui ir organizatoriui. Panaudodami asmeninius kontaktus likusius iš 1977 m. kartografinės ekspedicijos, Eugenijus ir Romualdas pavasario ekspedicijai surinko gerus trenerius ir kauniečiai kartu su kitų miestų alpinistais išvyko į Dugabos rajoną. Orai tą pavasarį mūsų nelepino, tačiau nežiūrint to, Eugenijaus vadovaujama komanda sugebėjo techniškai ir greitai įveikti penktos sudėtingumo kategorijos maršrutą į Kalkušo viršūnę. Šis įkopimas ilgą laiką buvo vienintelis penktos kategorijos įkopimas atliktas žiemos sąlygomis tarp Lietuvos ir Pabaltijo alpinistų. Eugenijus turėjo daug draugų ir pažįstamų Maskvoje, Taškente. Rygoje, Taline. Jo iniciatyva kasmet pavasarį vykdavome į Maskvą, kur vykdavo tradicinės kroso varžybos, skirtos pagerbti ant Lenino viršūnės žuvusioms rusų alpinistėms. Šios varžybos būdavo dar vienas fizinio pasiruošimo testas prieš išvykstant į kalnus. Rudenį įspūdingai praeidavo Pabaltijo alpinistų susitikimai, kurioje nors respublikoje. Eugenijus dažnai būdavo vienas iš šių susitikimų organizatorių. 1979 metų vasarą Eugenijus, Romualdas ir dar keletas kauniečių vėl išvykstame į Fanų kalnus. Ištisus tris mėnesius dirbame Artuč alpinistinėje stovykloje kaip statvbininkai, o laisvalaikiu kopiame į kalnus. Visiems mums tai nemažas krūvis ir didelė įtampa, kartais kylančius „neramumus“ grupėje sumaniai išblaško Eugenijus. Šioje stovykloje daug šnekama apie netoliese esantį „laukinį“ Zindono slėnį ir gražuoles šio slėnio viršūnes. Eugenijui pamažu kyla mintis apie lietuviškos alpinistinės ekspedicijos rengimą šiame slėnyje. Pamažu šia idėja užsidega daugiau respublikos alpinistų ir rudenį pradedame ruoštis Lietuvos alpinistų rinktinės ekspedicijai į Zindono slėnį. 1980 metų vasario 17 dieną kauniečius ir respubikos alpinistus užklumpa nelaimė. Klastinga mirtis nutraukia Eugenijaus brolio, Romualdo Bajoro gyvenimą. Eugenijui, tai didelis išbandymas ir negailestingas ženklas rodantis, koks trapus gali būti gyvenimas. Nelaimę jis išgyvena tyliai, užsimiršimui dar ilgiau užsibūna treniruočių salėje arba suka papildomus ratus miške. Jis taip pat daug laiko skiria būsimai ekspedicijai. Ateina 1980 metų vasara, ir Lietuvos alpinistai surengia viena iš stipriausių sportiniu atžvilgiu lietuviškų alpinistinių ekspedicijų Zindono slėnyje. Šis laukinis slėnis mums visiems dalyvavusiems ekspedicijoje suteikia daug nepakartojamų išgyvenimų ir įspūdžių. Eugenijus su komandos draugais čia įveikia keletą 5B kategorijos maršrutų ir baigia įvykdyti kandidato į sporto meistrus reikalavimus. Ekspedicija trunka beveik du mėnesius, ekspedicijos gale alpinistai stipriai pervargę ir Eugenijus savo „stabilizuojančia“ veikla vėl nepaprastai reikalingas kolektyvui. 1980 m. sezonas Zindono slėniu nesibaigia. Eugenijus kartu su kitais komandos draugais vėlų rudenį dar išvyksta į Kaukazą, kur baigią specialią gelbėtojų mokyklą ir gauna teisę nešioti kalnų gelbėtojo žetoną. Tą rudenį Kauno alpinistai dar atšoka alpinistines Eugenijus ir Jūratės Valiukaitės vestuves. Eugenijus visas pasinėres į alpinizmą, gyvenimas verda.Lietuvos alpinistai 1981 metais gauna teisę dalyvauti TSRS alpinizmo pirmenybėse. Eugenijus yra vienas tvirčiausių kandidatų į komandą. Treniruotės vyksta po 5-6 kartus per savaitę, krosai ilgėja. Daug energijos Eugenijus skiria organizuojant rinktinės kandidatų treniruočių stovyklas, varžybas, susitikimus. Lietuvos rinktinė, kurioje yra apie 15 alpinistų 1981 m. birželį išvyksta prie Dalaro viršūnės Kaukaze, kur kopimo objektas yra įspūdingai atrodanti Dalaro viršūnės šiaurinė siena. Lietuvos rinktinė numačiusi įveikti šią sieną žinomo amerikiečių alpinisto Varburtono keliu. Po dviejų savaičių treniruočių komandos treneris Dainius Makauskas paskelbia keturių žmonių komandos sudėtį į kurią patenka ir Eugenijus. Tai svarbus Eugenijaus pripažinimas, o taip pat atsakingas įgaliojimas garantuoti stabilumą komandai, šiame rimtame įkopime. Deja fortūna ne mūsų komandos pusėje, komandai išėjus į maršrutą prasideda blogi orai, lietūs. Po keletos dienų kopimo komanda nusprendžia pasitraukti iš maršruto ir gana sudėtingomis sąlygomis nusileidžia nuo pusiau įveiktos sienos žemyn. Nuotaikos stovykloje liūdnokos, Eugenijus nemano, kad tai rimtas pralaimėjimas, gal būt šis kartas buvo būtent tai, kada reikalinga atsitrauti. Po šio atsitraukimo visa komanda pervažiuoja į Svanetiją ir dvigalvės Ušbos rajone atlieka eilę sudėtingų įkopimų. Ypač sėkmingas sezonas Eugenijui. Kartu su komanda, kuriai vadovauja Zigmas Blažaitis, jis labai sudėtingu maršrutu įveikia Pietų Ušbos (4710 m.) viršūnę. Šio šeštos sudėtingumo kategorijos įkopimo metu komanda per pusketvirtos paros įveikia 2200 metų aukščio sieną. Tai sudėtingiausias Eugenijaus įkopimas, kurio metu jis puikiai dirba uolų ir ledo sienose. Komanda tampa 1981 metų Lietuvos čempionais. Po šių įkopimų Eugenijus dar visą mėnesį dirba alpinistinėse stovyklose Kaukaze ir grįžta į Kauną su alpinizmo instruktoriaus pažymėjimu. Nespėjus pasidžiaugti laimėjimais, kurie pripažįstami Lietuvoje ir Pabaltijyje, Eugenijus vėl pasineria į Kauno alpinizmo federacijos ir alpinistų klubo veiklą. Kitais metais Lietuvai vėl suteikiama galimybė dalyvauti Tarybų Sąjungos pirmenybėse, bet to Eugenijui ir visiems mums norisi išbandyti save aukštuminiuose įkopimuose. 1982 m. vasarį Eugenijus su komanda išvyksta į Kaukazą ir sėkmingai žiemos sąlygomis įveikia Elbruso viršūnę. Įkopimo sąlygos atšiaurios ir gana sudėtingos, tuo metu Elbruso rajone įvyksta keli nelaimingi atsitikimai. Eugenijų tai veikia gana stipriai, verčia būti atsargesniu, tačiau kalnų traukimas išlieka stiprus. Grįžus į Kauną vėl prasideda rimtos treniruotės ir pasiruošimas vasarai. Dabar Eugenijus turi dar vieną naują rūpestį ir džiaugsmą, ką tik gimusią dukrą Rasą. Eugenijus bando visur suspėti ir tai jam gerai sekasi. Lietuvos rinktinė 1982 m. vasarą išvykstą Į Pamyro Alajaus kalnus dalyvauti Tarybų Sąjungos pirmenybėse. Komandoje didelė konkurencija, kas bus išrinktas atsakingam įkopimui. Eugenijus vėl įtraukiamas į pagrindinę komandos sudėtį ir įveikia sudėtingą maršrutą į Ošo viršūnę. Deja šį sykį vis dėlto neišvengiama trinties tarp pagrindinės komandos ir kitų komandos narių, kas galiausiai atsiliepia galutiniam įkopimo vertinimui. Juo komanda ne visai patenkinta.Įvykdžiusi pirmenybių programą komanda persikrausto į Centrinį Pamyrą ir malūnsparniais užmetama ant Moskvino ledyno. Eugenijui ir visai komandai aukštuminiai įkopimai palyginti naujas išbandymas. Visus stipriai veikia ir žavi šalia stūksantys gigantai septyniatūkstantininkai – Korženevskajos ir Komunizmo viršūnės. Jau pirmos dienos stovykloje nelengvos, kalnų liga suserga ir turi būti skubiai transportuojami žemyn du ekspedicijos nariai. Pamažu ekspedicijos nariai adaptuojasi prie aukščio, atlieka treniruotinius įkopimus.Kauniečių komanda, kuriai vadovauja Eugenijus Bajoras, pirmajam įkopimui pasirenka Korženevskajos viršūnę. Ją kauniečiai tikisi įveikti sudėtingu Romanovo maršrutu. Prie kauniečių komandos įkopimo pradžioje prisijungia ir Panevėžio komanda. Lietuvių alpinistai yra pirma grupė susiruošusi 1982 metų sezone į Korženevskajos viršūnę. Įkopimas prasideda sėkmingai, alpinistai pirmą dieną techniškai įveikia maršruto “raktą” – šešių kilometrų aukštyje stūksantį uolinį kontraforsą ir kitos dienos pabaigoje stačiu sniego šlaitu kylą į pagrindinę kalno keterą 6800 m. aukštyje. Čia planuojama daryti antrą nakvynę. Likus iki keteros viršaus apie 50 metrų visas sniego šlaitas staiga pajuda ir per kelias sekundes alpinistai įtraukiami į sniego laviną. Maigydama kūnus lavina dideliu greičiu bloškia mus 700 metrų žemyn ir netikėtai sustoja prie pat stačių, žemyn vedančių uolų atbrailų. Pradžioje atrodo, kad likimas mums palankus. Deja ne. Mes aštuoni, apdaužyti, bet gyvi, įnirtingai ir beviltiškai bandome ieškoti Eugenijaus. Sniego laukai gniuždančiai dideli ir mūsų pastangos atrodo bevertės. Per stebuklą po gero pusvalandžio randame giliai sniege sumaigytą Eugenijų. Karštligiškai atkasinėjame jį, rankomis ir ledkirčiais, visais būdais bandome jį atgaivinti. Deja, mirtis šį sykį stipresnė. Gal būt Eugenijaus likimas neleido jam išsukti iš jam skirtos gyvenimo linijos? Po to kurį laiką viskas atrodo beprasmiška, sujaukta ir skaudu. Lieka daug klausimų į kuriuos neįmanoma rasti atsakymų. Kodėl žmonės renkasi kalnus ir riziką, kodėl kalnai į savo glėbį nori priglausi stipriausius, kodėl jie pasirinko Eugenijų Bajorą, Algį Gudelį, Kastį Zubovą, Dainių Makauską, kitus mūsų bendražygius? Gal atsakymą į tai galėtų duoti patys kalnai. Ateikite ir pabūkite vieni prie gražuolės Ušbos, Šcheldos, Korženevskajos ar Karūnos viršūnių, jeigu Jūs esate to verti, kalnai tikriausiai pašnibždės Jums atsakymą.

Vilius Šaduikis

DAINIUS MAKAUSKAS - KALNŲ TIGRAS

Kada nusiraminsi

amžinas besoti?

Juk viską pažinai.

Išklerusi širdis,

O tu veržies bėgioti.

Miglojas akyse,

O tau minty - kalnai.

Užgriūva neviltis,

gyventi norą atima.

Ir štai ramiu balsu

- Dar viskas galima!…

Žinai ir pats,

kad galima.

Kaip degustatoriui,

Be teisės pasigert.

Vincas Giedra (Šios eilės dedikuotos Dainiui Makauskui, kai 1981 m. jis gavo ,,kalnų tigro‘‘ titulą).

Dainiaus vaikystė ir jaunystė praėjo Kaune. Tėvas Antanas Makauskas - teisininkas, motina Liusė - muzikė. Nuo vaikystės Dainius buvo silpnas berniukas, daktarai diagnozavo kaulų tuberkuliozę. Motina labai rūpinosi, bandė įvairius gydymo būdus. Vienas geras lenkų gydytojas pasiūlė vaiką gydyti… grūdinimusi: kuo lengviau ir mažiau rengti. Mieste daug kas stebėdavosi: ,,tai vargšelis - žiemą, per šalčius su švarkeliu ar megztinuku‘‘. Dainiui pasisekė - apie alpinizmą jis sužinojo jaunas, 1956 metais, kartu su pirmaisiais Lietuvoje. Nuo tada jis turėjo savo idealą - Vytautą Vosylių - neabejotinai stiprios valios, dvasios ir kūno atletą, Kauno alpinistų sekcijos kūrėją. Vėliau Dainiui labai padėjo išsiugdytas beveik fanatiškas atkaklumas. Štai ištrauka iš jo jaunystės metų dienoraščio: ,,Atkakliai siekti savo, nežiūrint nieko, nežiūrint paniekos, nužeminimo, siekti nors apspjaudytam, nors ir primuštam, bet siekti savo, tada pasieksi‘‘. Į kalnus Dainius išvažiavo po beveik dvejų metų treniruočių - 1958 metais (ligi tol buvo per jaunas). Kartu su pirmosios lietuviškos alpiniados dalyviais jis įkopė į Elbrusą ir dar porą viršūnių. Gerai, kad Dainius anksti suprato fizinio pasiruošimo reikšmę. Suprato ne teoriškai, kaip daugelis, kurie, pasivaikščioję po kalnus, slapta pradeda tikėti savo patirtimi ir gudrumu labiau negu fizine kondicija. Dainius, ne kažin kokiais fiziniais duomenimis apdovanotas jaunuolis, lakstė krosus, šliuožė slidėmis, vėl lakstė ir vėl šliuožė - dėjo pamatus savo alpinistinei ateičiai. O juk negana tik padėti pamatus, reikia juos ir išlaikyti, nes jie tirpsta, oi kaip tirpsta, jei tik nors kiek apsileidi. O įkopime visada reikia turėti gana didelę fizinių jėgų atsargą. Atstiktinumų kalnuose netrūksta, ir ši jėgų atsarga gali išgelbėti ir tave, ir draugą. Kiekvieną vasarą Dainius praleidžia kalnuose, kaupia patyrimą, 1963 metais tampa alpinizmo instruktoriumi, 1967 m. už kopimą į Kiukiurliu sieną pelno Tarybų Sąjungos čempionato bronzos medalį. Ir pagaliau 1970-ieji. Šiaurinė Čatyno siena Kaukaze. Aprašinėti jos neverta - reikia pamatyti. Ypač įspūdinga apatinė dalis - iš 1300 m viso maršruto ilgio - 650 m vertikalės. Kopta 12 parų. Devynis kartus nakvota ant sienos hamake arba sėdomis ant lentynėlės. Dvi dienas ,,maudytasi‘‘ po lediniu dušu nuo tirpstančio viršūnės kupolo sniego - tokia auksinio maršruto kaina (tapo TSRS čempionu), už jį ir sporto meistro ženklelis. Aukšta alpinizmo instruktoriaus ir sportinė kvalifikacija nulemia Dainiaus tolesnį kelią. Jis mielai dirba su užsieniečiais, bendrauja su kitų mokyklų alpinistais. 1976 ir 1978 metais laipiota kartu su amerikiečiais. Tarp jų buvo ir lietuvis Aleksas Bertulis, su kuriuo Dainius laipiojo viena virve susirišęs. Kartu įveikta Fanų kalnų Čapdaros viršūnė. Nors Dainius daug laiko praleidžia kalnuose, jis neakivaizdiniu būdu baigia farmaciją Kauno medicinos institute. 1966 metais jis sukūrė šeimą. Žmona Rūta - Vytauto Vosyliaus sesuo. Šeimoje gimė 2 sūnūs - Tautis ir Šarūnas. Dainius dirbo Kauno endokrininių preparatų meistru, o vasarą traukdavo į kalnus. Tvirta draugystė Dainių siejo su maskviečiu Vladimiru Šatajevu, kuris vėliau tapo Sovietų Sąjungos alpinizmo federacijos vyr. treneriu. Dainius minimas ir jo atsiminimų knygoje ,,Sunkumo kategorija‘‘. Jie kartu dalyvavo ekspedicijoje prie Lenino viršūnės ieškoti aštuonių 1974 m. žuvusių alpinisčių, tarp jų ir Elvyros Šatajevos, Vladimiro žmonos. Dainiui pirmajam iš mūsų kartos alpinistų teko pabuvoti užsienio kalnuose. 1972 m. Šveicarijoje jis įkopė į Materhorno kalną. Tai tikra Alpių Meka. 1932 m. šios viršūnės nugalėtojams buvo įteikti aukso medaliai. 1981 m. - vėl išvyka, šįkart į Austriją pasidalinti gelbėjimo darbų kalnuose patirtimi. Dainius tapo tikru alpinistu-profesionalu. Vasarą jis dirbo gidu užsienio alpinistams Pamyre arba Kaukaze, žiemą - kalnų slidinėjimo ir alpinizmo instruktoriumi. Todėl jis asmeniškai pažinojo daugelį garsių užsienio alpinistų. Žinoma alpinistė Vanda Rutkevič, viešėdama Vilniuje 1988 metais, asmeniškai padėkojo Dainiui už išgelbėtą gyvybę, kai ji žiemą Elbruso šlaituose įkrito į ledo plyšį ir susilaužė koją. 1988 m. mes kartu patenkame į Himalajus, žvalgome Kančendžangos prieigas Himalajų viršūnės mus pavergė, iratsirado svajonė vėl čia sugrįžti. 1989 metais Alekso Bertulio dėka laipiojame Kaskadų kalnuose Vašingtono valstijoje, 1990 metais - bendra su Amerikos lietuviais ekspedicija į Chan-Tengrį. Ekspedicijos sėkmė - didelis Dainiaus nuopelnas, nes jis organizavo visą paruošiamąją ir įkopimo programą. Tik sugrįžęs į Lietuvą, jis vėl susikrovė kuprinę, šį kartą į Himalajus. Kartu su dviem draugais amerikiečiais jis ruošėsi kopti į šeštąją planetos viršūnę - Dhaulagiri (8222 m). Kaip ten viskas sekėsi, paaiškėja iš man adresuoto Carlos Buhler laiško. Tačiau prieš cituodamas laišką norėčiau priminti, jog su Carlos Dainius 1977 m. kopė į Komunizmo viršūnę, o 1989 m. - į Mount Shuksan viršūnę (JAV). Būtent Carlos ir pasiūlė Dainiui dalyvauti ekspedicijoje į Himalajus. Laiške minimas Džordžas Lou, irgi senas Dainiaus bičiulis, su kuriuo jis kopė į Komunizmo viršūnę 1975 m. ,,1990 m. lapkričio 5 d. labai ačiū už laiškus. Aš vakar atvykau į Katmandu malūnsparniu tiesiai iš bazinės stovyklos su savo draugu šerpu Nuru. Aš nenorėčiau leistis į detales, bet noriu papasakoti apie įvykius iš karto. Mes įkūrėme bazinę stovyklą rugsėjo 27-ąją per neįtikėtinai gražių dešimt dienų. Rugsėjo 30, mūsų pirmąją dieną ant kalno, aš pasijutau blogai dėl bronchito, o Dainius dėl kelio raiščio (Dainiaus koja buvo įsmukusi į plyšį einant per ledyną). Mažai tikėdamasis, kad mes pasveiksim, Džordžas, lydimas Nuru, užkopė įprastu šiaurės-pietų gūbrio maršrutu į viršūnę spalio 19 d. Tuo tarpu aš nusileidau į slėnį, kad atgaučiau jėgas. Aš gana smarkiai sirgau, o Dainiaus kelis buvo rimtai pažeistas. Jis nusprendė grįžti į bazinę stovyklą kaip stebėtojas ir pasiųsti apie tai faksą savo šeimai. Nepaisant to, aš atsargiai grįžau į bazinę stovyklą spalio 18 d. ir radau Dainių pakankamai atsigavusį ir norintį bandyti lipti iš naujo. Tuo metu oras buvo labai šaltas, ir mes žinojome, kad spalio pabaigoje mums nebus įmanoma ant viršūnės turėti šilto maisto arba šiltai laikyti kojas. Nuo 20 iki 25 dienos mes aklimatizavomės aukštyje iki 22500 pėdų (6750 m) ir grįžome į bazinę stovyklą dviejų dienų poilsiui. Tuo metu Džordžas jau buvo išvykęs namo. Spalio 28 d. mes trise leidomės į žygį link viršukalnės. Spalio 31 d. buvo daugmaž puiki diena, tačiau ypač šalta. Pradėję 430 val. ryte, mes pasiekėme sudėtingą viršūnę dieną 315 val. Mes visi buvome labai nuvargę ir stengėmės intensyviai susikoncentruoti sėkmingam nusileidimui. Nuru ir aš nusileidome iki palapinės apie 830 val. vakare, beveik pilnoje mėnesienoje. Mūsų pirštai, kaip ir tikėjomės, buvo nušalę, mes buvome pervargę ir nuo šalčio, ir nuo kitko. Dainius nepasirodė. Mes laukėme dvi naktis ant kalno, bet jis neatėjo. Mes buvome per smarkiai išsekę, kad galėtume ieškoti. Nuru ir aš pasiekėme bazinę stovyklą lapkričio 2 d. viduryje su keliais apšalusiais pirštais ir prislėgti emocijų. Gelbėtojų malūnsparnis mus atgabeno vakar, 4 d. tiesiai į Katmandu. Rašau skubiai trumpą laišką, kuris sukels tau tam tikrus jausmus. Aš būsiu namuose maždaug po dešimties dienų ir apie viską parašysiu plačiau. Tai buvo baisiai sunki kelionė, tačiau aš turiu nepasiduoti emocijoms. Manau, kad tu mane suprasi. Su didele meile Carlos‘‘. Po poros metų, mūsų ekspedicijai atvykus į Katmandu, aš su Dainiaus sūnumi Taučiu susiradome šerpą Nuru. Jo jaukiuose namuose siurbčiodami arbatą, mes dar kartą prisiminėme to kopimo detales. Nuru žodžiais, Dainiui įkopime vėl atsinaujino kojos trauma. Jam ypač keblu buvo greitai leistis žemyn. Leidžiantis nuo viršūnės, Dainius pats pasiūlė Carlos ir Nuru skubiai leistis žemyn, nes jie visi buvo prie išsekimo ir sušalimo ribos. Dainius pažadėjo nusileisti vienas savo tempu. Net ir šiuo atveju jis daugiau rūpinosi draugais negu savimi. Carlos perdavė šeimai Dainiaus nuotrauką Dhaulagiri viršūnėje su Lietuvos vėliavėle. Tai buvo žygis vardan Tėvynės, kuri ką tik buvo pasukusi laisvės keliu. Po trijų metų, 1993 metais tuo pačiu keliu į Dhaulagiri viršūnę ėjo latvių alpinistai. Aukštai prie uolų liko jų pritvirtinta memorialinė lenta, skirta Dainiaus atminimui. Labai prasmingi epilogui kauniečio žurnalisto Valentino Markevičiaus laiško, parašyto Dainiui negrįžus, žodžiai: ,,Dainiau! Siunčiu Tau indų poeto Dinašo Adhikario eilėraštį ,,Kelionę reikia pradėti širdimi‘‘, kurį labai mėgai. Norėčiau, kad skaitytum ne vienas. Kad aukštai kalnuose, virš dūmais išmargintų debesų, ant sidabrinio sniego pastatytoje žydroje palapinėje susirinks Gediminas Akstinas, Feliksas Mieliauskas, Vytautas Vosylius, Broliai Bajorai, Kastytis Zubovas, Algis Gudelis, tada ir paskaityk visiems kartu, o mums ateinantiems palikite gurkšnelį karštos arbatos…

Indų poetas Dinaras Adhikaris

KELIONĘ REIKIA PRADĖTI ŠIRDIMI

Man dovanota gyvastis

Pati viena dar tuščias daiktas

O jei nori širdžiai įlieti stiprybės

Kad pasiektų viršūnę ir joje neaprimtų,

Turiu susiruošti į kelią

Kelionę reikia pradėti širdimi. Kelionę reikia pradėti tikėjimu.

Kelionę reikia pradėti jausmais.

Kelionę reikia pradėti akiračiu.

netinka kelionę pradėti vien kojomis

Nes prieš akis - kalnai ir pakalnės,

Ilgai aukštyn į kalną kopiant kojos pailsta,

pakalnėn leidžiantis kojos ima drebėti.

Aš turiu tikslą pasiekti dar prieš sutemstant nakčiai,

dar su šviesa privalau ten nukakti ir pats vakare įkurti ugniakurą. Aš pats turiu suspėti įžiebti žibintus.

Tačiau, kad pasiekčiau ką noriu laiku, kelyje privalau aš nestoviniuoti.

Kelionę reikia pradėti širdimi - širdis niekada nepavargsta.

Kelionę reikia pradėti tikėjimu - tikėjimas žmogui duoda pilnaties.

Kelionę reikia pradėti jausmais -jausmai neleidžia žmogui sustoti,

Kelionę reikia pradėti akiračiu - kas paliečia akiratį, tas nepasensta.

Dainių Makauską ir kitus alpinistus, negrįžusius iš kalnų, primins Kaune, Petrašiūnų kapinėse 2001 metų rudenį pastatytas paminklas - kenotafas.

Vilius Šaduikis

Alfonso Jakšto atminimui

Alfonsas Jakštas gimė 1938 m. gegužės 20 d. Čekiškėse, Kupiškio rajone. Prasidėjusio karo metais jis neteko abiejų tėvų. Alfonsas augo Rokiškio vaikų namuose. 1952 m.buvo perkeltas į Ukmergę. 1956 m. baigė Ukmergės amatų mokyklą ir įgyjo staliaus amatą. Auklėjimas vaikų namuose ir amatų mokykloje nenustelbė dar tėvų įskiepytą meilę artimam ir begalinio domėjimąsi pasauliu. Apie Lietuvos alpinistus jis išgirdo tarnaudamas kariuomenėje Kaukaze. Dirbdamas Jonavos baldų kombinate jis susidraugavo su inžinieriumi Jonu Čijunskiu, kuris domėjosi kalnais, organizavo treniruotes. Kartu su kitais Alfonsas pradėjo laipioti Kaukazo kalnuose, o po to kartu su J. Čijunskiu ir V. Viršilu įkopė į Elbrusą ir atliko Junon Kara Tau – Kičkidarbaši traversą. 1969 metais jis dalyvavo I Lietuvos alpiniadoje Karakole. Smagus vaikinas su gitara greitai tapo komandos siela. 1970 m. dalyvavo ekspedicijoje Pietvakarių Pamyre, laiiojo į “lietuviškas “ Čiurlionio, Donelaičio ir Lietuvos viršūnes. 1971 m. – vėl ekspedicija: įkoptą į aukščiausią Komunizmo viršūnę(7495 m. 5B). 1972 m. – sudėtingi įkopimai Kaukaze: Dolomitų centrinė viršūnė (3760 m.4B), Dvyniai (3900 m.5A), Trapecija (3748 m.4B) ir Pietinė Ušba (4710 m.5B). Su šiuo įkopimu jis kartu su A. Petrausku, J. Jurgelioniu ir O. Tamulėnaite tapo Baltijos šalių čempionu. 1973 m.-vėl sudėtingi įkopimai Fanų kalnuose: Cukraus galva (4971 m.4B), Maskvos v.(5183 m.4B),Dutandonas (4200m.5A), Bodchona (5304 m.5B). su šiais įkopimais jis tapo “Nemuno” draugijos ir Lietuvos čempionu, o Baltijos šalių šempionate – vicečempionu. 1974 m. žiemą netikėtai gavo traumą Karpatuose: buvo sužeistas stuburas ir nuo tol galėjo judėti tik invalido vežimėlyje. Liko tik skausmas ir negalios kančia. Kaip tik tada visi pajuto tikrąją Alfonso ištvermę ir stiprybę, o jis savo ruožtu tikros draugystės jėgą. Ir viena, ir kita kartu padėjo jam visada būti su tais , kurie kalnuose, ir niekad nesijausti nutolusiam nuo svarbiausių Lietuvos alpinizmo reikalų. Kai darnus alpinistų būrys ruošėsi ekspedicijai į Everestą, jis surinko visa medžiagą apie šią viršūnę, ją apibendrino ir rezultate gavosi knyga “Everesto glėbyje”(Vilnius, Vyturys, 1992). Pacituosiu iš šios knygos pratarmės; kartu su juo kopę žmonės prisimena –“Iškart krito į akis – žmogus su ugnele: šviesus, šiltas, atviras ir paprastas, kaip pati gamta. Tikras sportininkas, nors neprofesionalas – dėl stipraus vidinio noro sportuoti”; “Atidus, jaučiąs kitą kaip patį save, linkęs padėti. Patikimas.” Paties Alfonso mintis: - “Vis dėlto kaip tik kalnuose patyriau įdomiausias ir gražiausias akimirkas, suradau geriausius draugus”. Knygos įžangoje jis rašė: “Šią knygą skiriu Lietuvos alpinistams – buvusiems, esamiems, būsimiems ir tiems, kurie amžinai liko kalnuose”. Ir toliau jis rodė begalinį darbštumą: tapo pripažintu juvelyru, dalyvavo įvairiose neįgaliųjų varžybose, tapė paveikslus, išryškėjo įvairiapusis talentas. Jo pagrindinis rūpestis ir parama jam buvo puiki šeima : žmona Valerija – mokytoja, sūnus Gendrutis ir dukra Erlanda su šeimomis. Alfonso bendravimo su žmonėmis šilumą patyrusiems visada truks nuostabaus ilgamečio draugo ir bičiulio….

Vytautas Viršilas

Apie alpinizmo čempionatą

DAGESTANO UOLŲ SIENOS

1987 metais Sovietų Sąjungos alpinizmo čempionatas, o tiksliau uolų klasės akivaizdinės varžybos, vyko Dagestano kalnuose. Prie pat Azerbaidžano sienos stūkso Kurušo kaimelis. 2600 m aukštyje virš jūros lygio žaliuoja vešlios alpinės pievos. Čia netoliese pagrindinis Kaukazo kalnagūbris, o šalia įspūdinga siena, nuo papėdės iki viršaus daugiau negu kilometras. Tai Jarydagas, alpinistų vertikalusis stadionas. Sovietų Sąjungos alpinizmo federacija, čempionato rengėja, numatė, kad uolų klasėje dalyvaus 9 komandos. Viena iš jų - Lietuvos komanda, startavusi Kauno alpinistų klubo vardu. Šią komandą sudaryti ir treniruoti buvo pavesta Algiui Gudeliui. Nenustygstantis Algis buvo įdomi, spalvinga ir, svarbiausia, energinga asmenybė. Baigęs Kauno Politechnikos institutą, greitai tapo technikos mokslų kandidatu. Po to baigė Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą ir visa širdimi atsidavė alpinizmui, tapo Kauno alpinistų klubo pirmininku. Į komandą buvo surinkti beveik visi tuo metu buvę Lietuvos alpinistai: panevėžiečiai Edvardas Pundzius, Vaclovas Paplauskas ir Albinas Vološevičius, kauniečiai Rimvydas Simutis, Valdas Ūsas, Juozas Muliuolis, Alvydas Peištaras, Stasys Navickas, vilnietis Vytautas Simutis. Po žiemos treniruočių, slidžių maratonų ir visokių kitokių pratybų, gegužės mėnesį komanda suruošė laipiojimo uolomis stovyklą Kryme. Po to nuvyko į Uzunkolo stovyklą Kaukaze. Čia nemažai padirbėta uolų maršrutuose, tobulinta saugojimo technika mėtant iš 10 m aukščio žmogaus svorio trinką. Įkopta į Kirpičiaus viršūnę (5B s. k. per Rombą). Kaukaze buvo suduotas pirmas smūgis mūsų komandai. Stasys Navickas maršrute netyčia stumtelėjo didelį akmenį, gal tonos masės, o šis pasirodė ,,gyvas”. Nepavyko Stasiui išvengti su juo susidūrimo. Rezultatas - sulaužyta ranka ir žandikaulis. O toliau kelionė Kaukazas - Kaunas - ligoninė. Palydėjęs į Kauną Stasį, A.Gudelis skrenda į Kaukazą, Dagestanan, kur vyks čempionatas. Komanda jau atvykusi. Nėra tik Alvydo Peištaro. Jo ,,Moskvičių” sankryžoje iš abiejų pusių suspaudė 2 sunkvežimiai. Pats Alvydas nenukentėjo, bet dalyvauti čempionate jis nebegalėjo. Kol prasidės varžybos, vyksta treniruotės. Ir žvalgyba: kas kokio inventoriaus turi, ką dar galima įsigyti. Juk beveik visas inventorius, išskyrus virves, pačių alpinistų gamybos.

Atidarymas

Čempionato atidarymas vyko ant gražios kalvos, prie pat kaimo. Fone - už upės Jarydago siena. Plevėsuoja komandų vėliavos, tarp jų ,,Žalgirio” vėliava. Mūsiškiai apsivilkę baltai žaliomis uniformomis su užrašu „Lietuva“ ant krūtinės. Dalyvius sveikina teisėjas Valerijus Parfionovas iš Leningrado, gausiai susirinkusių kalniečių vardu kalbą rėžia kaimo seniūnas Emiras Gadžijevas. Kiek pavėlavęs, nuo kaimo grodamas atžingsniuoja vietos orkestras. Šio kaimo gyventojai yra lezginai, tad skamba nacionalinės melodijos ir, aišku, lezginka, šokama vyrų.

,,Mokykla”

Geras pusdienis kelio nuo Jarydago sienos buvo parinkta ir paruošta apie 100 m aukščio uola, kur vyko pirmoji varžybų dalis - ,,mokykla”. Uoloje pažymėti 3 kontroliniai ruožai. Komandą sudaro 3 ryšiniai po 2 žmones. Kiekvienas ryšinys lipa atskirai, padėti vieni kitiems negali. Be to, kiekvienas komandos narys į vieną iš kontrolinių ruožų būtinai turi lipti pirmas. Vertinama komandos technika ir sugaištas laikas. Už technikos klaidas duodami baudos taškai. Pirmieji startavo Kaukazo alpinistinės stovyklos ,,Ulu-Tau” instruktorių komanda. Jos laikas - 2 val. 33 min. ir labai daug baudos taškų. Estų komanda kopė net 5 val. 33 min. Mūsiškiai startavo aštunti tik trečiąją varžybų dieną. Pirmasis ryšinys - V.Paplauskas ir E.Pundzius. Tai gerai ,,susivaikščiojęs” dvejetas, viena virve kopęs į daugelį sunkių maršrutų. Nors šįsyk maršrutas labai nelengvas, bet šiai porai rimtesnių sunkumų nebuvo. Štai jie jau trečiame etape, prie neigiamo nuolydžio, atlošiančios sienelės. Čia būtina sukalti daug kablių, kitaip į atlošiančią sieną neįlipsi. Edvardas Pundzius greitai, sakytume net elegantiškai, kala kablius, ir netrukus atsiduria finiše. Bet komandos laikas fiksuojamas, kai paskutinis dalyvis pasieks finišą. Antrasis ryšinys - Rimvydas Simutis ir Valdas Ūsas. Rimas lipa pirmas kažkoks įsitempęs, matyt, startinis jaudulys. Palipęs vos kokį metrą, neišsilaiko ir nušoka atgal ant lentynėlės. Bauda 0,15 balo kvalifikuojama kaip kritimas su užsilaikymu. Kaip ne keista, bet tai Rimą nuramina, ir toliau jis lipa be klaidų. Valdas, nors jaunas, bet patyręs ir stiprus. Jam šiame maršrute problemų nėra. Trečiasis ryšinys - Vytautas Simutis, jaunesnysis Rimo brolis, ir komandos kapitonas, kopiantis treneris Algis Gudelis. Maršrutas kapitono išstudijuotas, jis tiksliai žino, kur kokį kablį kalti, kur įsprausti kokį kaištuką ar frendą (kintamo pločio kaištį). Vytautas jaunesnis ir karštesnis. Štai jis kopia pirmas, įveikia kontrolinio ruožo sunkiausią dalį ir… iš tos laimės pamiršta, kad pagal taisykles kas 5 metrus reikia kalti saugai kablį ar kaištuką. Už tai bauda 0,4 balo… Laimei, toliau viskas vyko sklandžiai. Lietuvos komandos laikas - 2 val. 17 min., bendras įvertinimas - 1,31 balo (maksimalus 2,00). Pirmasis varžybų etapas pavyko - ,,mokykloje” užimta ketvirtoji vieta. Geriausiai techniškai pasiruošę ir ,,mokykloje” užėmę pirmąją vietą buvo Čeliabinsko alpinistai - Rusijos pirmoji komanda. Tai puikūs gryni ,,uolininkai”, nuolatiniai laipiojimo uolomis sąjunginių varžybų dalyviai. Ten, kur kiti naudojo dirbtines atramas, įkaldami kablius, jie kaip katės lipo vadinamuoju ,,laisvuoju kopimu”, kablius naudodami tik saugai. Ši komanda parodė antrąjį laiką (1 val. 20 min) ir negavo nė vienos baudos už techniką. Labai šiurkščią klaidą padarė Maskvos komanda. Kiekvienas dalyvis visą trasą turi nešti ,,teisėjų krūvį” - 5 kg masės smėlio maišelį. Už šio maišelio pametimą baudžiama labai smarkiai - komanda pašalinama iš pirmojo rato varžybų. Ir atsitik tu man taip, kad Maskovs komanda, susipainiojusi virvėse, paleido tą, kuria buvo pririštas ,,teisėjų krūvis”, ir šis žnegtelėjo žemėn. Net maišas trūko ir smėlis išbyrėjo. Nepaisydama tokio akivaizdaus fakto ir aiškių varžybų nuostatų, Maskvos komanda padavė net 2 protestus, kam ją pašalino iš varžybų. Labai jau madinga ginčytis su teisėjais. Beje, apie teisėjus. Sąjunginėms varžyboms teisėjų kolegiją sudarydavo Alpinizmo federacijos vadovai. Uolų klasėje teisėjauti, be jau minėto vyriausiojo teisėjo leningradiečio V.Parfionenkos, dar buvo pakviesti du teisėjai iš Maskvos, vienas iš Leningrado, vienas iš Alma Atos, vienas iš Charkovo, vienas iš Kijevo, viena iš Minsko ir vienas iš Vilniaus - Vytautas Viršilas. ,,Mokykloje” buvo ir negerų dalykų. Per varžybas buvo net 5 kritimai, iš jų vienas su trauma. Sporto meistras Belonosovas iš Donecko naudojosi teisėjų apsaugos kabliu kaip atrama. Ši atrama neatlaikė sportininko krūvio (trąsos ruošėjų brokas), o meistrui krintant uolos iškyšulys išdūrė šlaunyje žaizdą. ,,Alibeko” stovyklos komandos sportininkas Sergejevas paskutiniame trasos etape paslydo, išrovė tris savo paties sudėtus saugos kaištukus ir nulėkė žemyn 15 metrų. Jį išgelbėjo šį kartą gerai įruoštas teisėjų apsaugos punktas ir tarptautinės alpinizmo fedefarijos rekomenduojama virvė. Ji yra labai stipri ir kartu elastinga. Nors ,,mokyklos” kopime greitis vertinamas tik vienu trečdaliu visų balų, tačiau tarp pačių sportininkų kopimo greitis yra prestižo dalykas. O, kaip sakoma, viršijus saugų greitį, pasipila klaidos, kurios kartais liūdnai baigiasi.

Klastinga siena

Po ,,mokyklos” komandos buvo paskirstytos į dvi grupes. Į pirmąją pateko ekipos, surinkusios daugiau negu 70 procentų visų galimų ,,mokyklos” balų, į antrąją - kitos. Pirmoje grupėje atsidūrė Rusijos pirmoji ir antroji komandos bei Leningrado ekipa. Pagal varžybų nuostatus pirmoji grupė turi teisę išsirinkti maršrutą. Teisėjų kolegija išdalino Jarydago sienos nuotraukas, ant kurių pažymėti ir sunumeruoti maršrutai, pažymėtas jų reitingas balais. Buvo siūloma 11 maršrutų, kurių reitingas nuo 3,45 iki 2,8 balo. Rusijos ir Leningrado alpinistai išsirenka, žinoma, didžiausią reitingą turinčius maršrutus sienos centrinėje dalyje. Kitos komandos maršrutus dalijosi burtų keliu (išskyrus Maskvos komandą, kuriai ,,mokyklos” rezultatai nebuvo įskaityti). Burtai mūsiškiams nebuvo palankūs, jie galėjo rinktis maršrutą tik priešpaskutinieji. Iš likusių maršrutų jie pasirinko taip vadinamą ,,Rodoškevičiaus maršrutą”. Tai 3,2 balo vertės maršrutas kairėje nuo ,,šulinio” (žr. nuotr.) Tai vakarinio Jarydago (4100 m) šiaurės vakarų siena. Maršruto ilgis 1723 m, 5-6 sunkumo kategorijos ruožų ilgis 873 m. Pagrindinės maršruto dalies (sienos) statumas 72 laipsniai. Tokie duomenys buvo surinkti visiems maršrutams. Maršruto atskirų dalių statumas buvo nustatomas specialiu prietaisu, leidžiančiu iš kelių kilometrų atstumo priešais sieną nustatyti jos statumą vieno laipsnio tikslumu. Šiame varžybų etape už kopimo saugą atsako pati komanda, ne taip, kaip ,,mokykloje”. Vadinasi, reikalingas ir gelbėjimo būrys, ir ,,išleidžiantysis”. Mūsų komanda to neturėjo, nepakako lėšų. Visa laimė, kad teisėjai leido sudaryti vieną gelbėjimo būrį kelioms komandoms. Taip buvo sudarytas jungtinis gelbėjimo būrys iš Donecko, Estijos ir Lietuvos komandų. ,,Išleidžiantysis” buvo pasamdytas iš Maskvos komandos. Lietuvos rinktinė,.kuri oficialiai teisėjų protokoluose buvo vadinama Kauno alpinistų klubo prie Kauno Politechnikos instituto komanda viena pirmųjų pateikė teisėjų kolegijai net 3 taktinius planus: jei būtų geras oras, blogas oras ir ypatingai blogas oras. Rugpjūčio 1 dieną jie jau išėjo prie sienos pirmieji. Tą dieną oras buvo nekoks, tad grupė veikė pagal antrąjį taktinį planą. Vakarop, gerai per dieną išžvalgę maršrutą, jie pakabino 2 virves po 40 metrų. Tai vadinama maršruto paruošimu ir taisyklių leidžiama. Pernakvoti alpinistai turėjo ant nuobiryno. Tikras startas buvo duotas rugpjūčio 2-ąją. Penktą valandą ryto visa Jarydago siena suskambo balsais. Komandos vienu metu pradėjo šturmą. O teisėjai, išskleidę komandų taktinius planus, per stiprius žiūronus sekė ,,skruzdėlytes” (iki sienos 3 km). Keli teisėjai buvo po pat siena, bet tai pavojinga, nuo sienos byra akmenys, reikia ieškotis priedangos. Įkopimo vertinimas susideda iš 2-jų dalių: techninis maršruto sunkumo ir įkopimo kokybės. Techninį sunkumą nusako maršruto reitingas, oro ir maršruto naujumas. Įkopimo kokybė priklauso nuo pačių alpinistų ir atspindi komandos stilių. Čia įeina tokios sąvokos kaip meistriškumas (technika, taktika), techninių priemonių arsenalas, nuostatų ir reglamento laikymasis, veiksmai sudėtingomis sąlygomis, ,,laisvasis” laipiojimas. Didelis dėmesys skiriamas saugai. Už Saugos taisyklių pažeidimus teisėjas skiria baudas. Egzistuoja baudų lentelė, kurios pagrindu galima duoti konkrečias baudas. Pvz., už kritimą pačiam susilaikant bauda 0,2 balo, jei krentant išraunamas kablys - 0,4 balo. Saugos pažeidimais laikoma nakvynė pavojingoje vietoje, lipimas sunkiomis vietomis pavojingu paros metu, fizinių ir techninių rezervų stoka, išankstinių treniruočių nebuvimas, blogas gelbėjimo būrio komplektavimas, nepadėjimas kitai komandai nelaimės atveju ir kt. Į kopimo kopimo kokybės vertinimą dar įeina įkopimo organizacijos įvertinimas, jo kokybė ir išpildymas, kopimo greitis ir ataskaitos kokybė. Tikriausiai kiekvienam aišku, kad tai labai sudėtinga ir netobula vertinimo sistema. Vieni taisyklių punktai yra labai konkretūs, kiti labai neapibrėžti. Todėl kildavo ginčų tarp teisėjų, o dažniau tarp sportininkų ir organizatorių (nuostatų autorių). Tačiau reikia pasakyti, kad didelių nesusipratimų nebuvo. Teisėjų kolegija šiose varžybose buvo sutarusi vieną gerą principą: neaiškiais atvejais teisėjauti sportininko naudai. Tačiau grįžkime prie mūsų sportininkų. Lietuviai, iš vakaro pakabinę 2 virves, gana greitai kopė siena ir jau 12 val. buvo numatytų nakvynių vietoje (čia jie turėjo atsirasti tik 18 val.) Oras puikus, net per daug. Saulė plieskia, karšta, norisi gerti, o vandens turi užtekti visam maršrutui. Nors grupė nešasi jo 30 kg, bet reikia taupyti, nežinia, ar bus o ,,šulinio” dugne, kuris yra šalimais maršruto. Nuo pietų saulės vyrams tenka užsidengti ,,sidabrine” palapine. Čia jie tūno keturiese. Du - Valdas Ūsas ir Edvardas Pundzius - ,,dirba” ant sienos, ruošia kelią rytdienai. Su radijo stotimi nuolat dirba Vaclovas Paplauskas. Kas 4 valandas, o dažnai ir kas valandą jis palaiko ryšį su Juozu Muliuoliu, kuris liko čia, apačioje, komandos atstovu, stebėtoju ir gelbėtoju…

Avarija

18 val. 30 min. Kaip žaibas per visas stovyklas prabėga žinia: Donecko komandą ištiko avarija. Komandos kapitonas Plotnikovas, lipdamas pirmas, krito, išrovė savo kablius, praskriejo apie 20 m ir atsidūrė ant ,,lentynos”. Rezultatas - abiejų kojų lūžiai, vienas iš jų atviras. Be to, sužeista ranka. Kaip vėliau nustatė komisija, iš viršaus atlėkė nemažas akmuo, trenkė Plotnikovui per ranką ir nubloškė žemyn. Visa bėda, kad jo neišlaikė paties kalti kabliai. Per radijo ryšį apie tai sužino visos komandos. Mūsiškių maršrutas visai šalia nukentėjusiųjų. Gal leistis į pagalbą? Tačiau visos virvės jau pakabintos aukštai, kol jas nuimsi, padėti jau bus per vėlu. Per pusvalandį iš stovyklos išvyksta pirmasis gelbėtojų būrys iš doneckiečių, lietuvių ir estų. Visoms komandoms, kopiančioms siena, įsakyta elgtis ypač atsargiai, kad nebarstytų akmenų ant gelbėtojų. Naktis nerami. Eteryje kas pusvalandį aidėjo radijo ryšių garsai apie gelbėtojų veiksmus ir nukentėjusiojo sveikatą. O čia dar užėjo audra su šaltu lietum ir didele perkūnija. Permerkė lietus ir mūsiškius, sėdinčius po karnizu.

Antroji diena

Ryte gelbėtojai dirbo savo darbą, ruošėsi leisti žemyn nukentėjusį, o čempionato dalyviai lipo toliau. Greitai užkopę iš vakaro pakabintomis virvėmis, mūsiškiai pradėjo pagrindinės, beveik vertikalios, sienos šturmą. Vėl priekyje Ūsas ir Pundzius. Šį kartą jiems sekasi sunkiau. Jau ir 18 val., kada jie turi būti nakvynių vietoje ant plačios lentynos, o vyrai vis dar kankinosi ant stačios sienos, susirinkę visi į krūvą, įstrigę per vieną gerą virvę nuo sienos viršaus. Nejaugi jiems teks čia nakvoti? Tiesa, toje vietoje yra šiokia tokia ,,lentynėlė”, ant kurios galima būtų prasėdėti naktį. O čia dar šalimais pradunda akmenų griūtis ir, nugarmėjusi į ,,šulinio” dugną, lengvu rudu dūmeliu pakyla aukštyn. Per 20 val. radijo ryšio seansą Paplausko balsas skamba optimistiškai: turime pasiekti nakvynės vietą. 21 val., jau sutemus, pagaliau pasiekta ,,lentyna”, pastatyta palapinė. Dabar jau galima lengviau atsipūsti. Pavakare atskrido malūnsparnis gabenti nukentėjusiojo į ligoninę. Nutūpė jis prie pat sienos, ant neparuoštos aikštelės. Negalėjome atsistebėti jaunų pilotų meistriškumu. Po valandos sužeistasis jau buvo ant chirurgų stalo.

Finišas

Netruko prašvisti ir kitas rytas. Lietuvos komandai liko paskutinis etapas. Kelios visiškai stačios sienos, o tarp jų pašėlęs nuobirynas. Viskas juda, kruta, už ko tik besiimtum. Reikia būti be galo atsargiems. Juozas Muliuolis per radiją šaukia, kad tik jie neskubėtų. Štai jau paskutinis ,,pirštas”, į kurį reikia kartis tiesiai kakton. 16 val. 30 min. - viršūnė. Nusileidus per vieną parą reikėjo parašyti įkopimo ataskaitą ir, dalyvaujant teisėjams, išanalizuoti įkopimą. Ataskaitos kokybė taip pat vertinama balais, todėl komandos į kalnus atsitempė rašomąsias mašinėles, visokių braižymo įrankių. Rugpjūčio 6 d. vakare teisėjų kolegija pateikė komandinius rezultatus:

1. Rusija I 8,63 balai. 2. Rusija II 8,52 balai. 3. Leningradas 8,41 balai. 4. Kauno alpinistų klubas 7,86 balai. 5. Ulu-Tau alpinistų bazė 7,47 balai. 6. Alibeko alpinistų bazė 7,47 balai. 7. Talino alpinistų klubas 7,20 balai. 8. Maskva 6,38 balai. 9. Donecko alpinistų klubas 1,27 balai.

Lietuvos komandos ketvirtoji vieta uolų klasės čempionate tuometinės alpinistų bendruomenės buvo priimta kaip staigmena (prognozuota 7-8 vietos). Mūsų komanda paliko gerą įspūdį taktiniu pasiruošimu, drausmingumu ir tvarkingumu.

Augustas Kubilius, Vilius Šaduikis

LIETUVOS ALPINISTŲ VEIKLOS 1979-1990 METAIS APŽVALGA

Kalbant apie Lietuvos alpinizmo federacijos veiklą trečiajame jos dešimtmetyje, visų pirma norėtume atkreipti dėmesį į kai kurias aplinkybes bei tendencijas, kurias, tiesą sakant, jau buvo galima pastebėti ir anksčiau,- tai jos orientacija į techniškai sudėtingus įkopimus bei dalyvių profesionalumo ugdymas. Tam turėjo įtakos kelios aplinkybės. Viena iš jų - tai, kad po aukštuminių ekspedicijų į Pamyrą 1964-1972 m. iš aktyvios veiklos pasitraukė nemaža pirmosios mūsų alpinistų bangos dalyvių, savo veikla daugiausia susijusių su aukštuminiais įkopimais. Į sportinę areną įsiveržė daug jaunų ir energingų sportininkų bei organizatorių, ir tai įvyko kaip tik laiku, nes kopiant buvo pradėti naudoti nauji apsaugos būdai bei įranga. Skirtingai nuo pirmosios bangos elito, naujasis elitas tapo alpinizmo instruktoriais (per pastarąjį dešimtmetį jų skaičius išaugo dvigubai). Tuo jie ne tik tobulino savo meistriškumą, bei ir susidarydavo sau galimybę kopti į viršūnes laisvu nuo užsiėmimų metu. Didelę įtaką alpinistų aktyvumui turėjo ir naujai patvirtinta sportinių atskyrių sistema. Joje buvo sudaryta perspektyva geriausiems sportininkams siekti meistrų vardo individualiai, kas anksčiau buvo įmanoma tik labai stiprių komandų dalyviams, laimint prizines vietas Sąjungos pirmenybėse. Taigi, kryptis buvo aiški - kuo daugiau sudėtingų įkopimų - o tam geriausiai tiko techniškai sudėtingi maršrutai, nes aukštuminiai įkopimai užtrunka keletą kartų ilgiau. Todėl nenuostabu, kad maža buvo entuziastų, kurie veržtųsi į didelius aukščius ir aukotų vienam įkopimui visą sezoną. 1979 m. buvo organizuota sėkminga ekspedicija į uoliniais maršrutais į turtingą, jau pažįstamą Fanų kalnų Alaudino rajoną (vadovas R.Cicėnas). Jos metu daugeliu maršrutų buvo įkopta į Čapdaros, Alaudino ir kitas viršūnes, o geriausias pasiekimas buvo Z.Blažaičio vadovaujamos komandos įkopimas į 6 s.k. Bodhanos viršūnę. Sėkminga buvo ir kita tų metų ekspedicija į Altyn Arašano slėnį Tian Šanyje (vadovas V.Stepulis). Jos metu pirmųjų įkopėjų teisėmis buvo pavadintos VVU (4740 m), Nemuno (4650 m) ir Mažvydo (4500 m) viršūnės bei įveiktas naujas maršrutas į Žalgirio viršūnę. 1980 m. į Fanų kalnų Zindano rajoną buvo suorganizuota dar viena skaitlinga Lietuvos alpinistų ekspedicija. SU dalyviais dirbo latvių instruktoriai. Ekspedicijos metu buvo sėkmingai organizuoti mokomieji užsiėmimai ir įvykdyta daug sportinių įkopimų. Iš jų į 4 s.k. viršūnes įkopė 28 sportinės grupės su 98 dalyviais, 5 s.k. - 31 grupė su 114 dalyvių. Ekspediciją vainikavo įkopimas į Zindano viršūnę 6 s.k. maršrutu (Z.Blažaitis su latviais E.Imantsu, P.Kuliu ir A.Migla). Sėkmė šioje ekspedicijoje davė galimybę Z.Blažaičiui pasiekti sporto meistro normą. Dar vienuolika ekspedicijos dalyvių baigė vykdyti kandidato į sporto meistrus normas. Pažymėtinas dar vienas tų metų Lietuvos alpinistų renginys. Lapkričio 1-15 d. alpinistinėje stovykloje Adyl-Su A.Gudelio iniciatyva buvo suorganizuota stipriausių Lietuvos alpinistų mokomoji treniruočių stovykla, kurią baigę visi 20 dalyvių gavo žetoną ,,Gelbėjimo būrys‘‘, būtiną kandidato į sporto meistrus vardui gauti. Sukaupus patyrimą kopiant uolų maršrutais, 1981 m. atsiradus galimybei buvo nutarta pirmą kartą dalyvauti Tarybų Sąjungos alpinizmo pirmenybėse uolų klasėje (iki 4250 m aukščio). Maršrutą teko pasirinkti skubotai - Kaukaze Dalaro viršūnės (3979 m) bastiono šiaurinės sienos viduriu (tarp B.Korablino 1975 m ir anglo M.Varburtono 1976 m maršrutų). Komandos vadovu buvo paskirtas A.Petrauskas, treneriu - D.Makauskas, gelbėjimo būrio viršininku - K.Mockeliūnas. Įkopėjų komandą sudarė Z.Blažaitis (kapitonas), R.Neverauskas, E.Bajoras, R.Lapinsnas, R.Simutis ir A.Gudelis. Įkopimui buvo duotas laikas 1981-06-15 - 07-15. Po treniruočių į maršrutą išėjo pirmasis ketvertas. Deja, kopimo eiga parodė, kas mūsiškiai dar stokoja patyrimo tokio pobūdžio varžybose ir pradžiai pasirinko itin sunkų maršrutą. Per šešias dienas, nepalankiomis oro sąlygomis įveikę pusę maršruto, septintąją jie buvo priversti leistis žemyn ir pasitraukti iš varžybų. Tą pačią vasarą buvo suorganizuota ekspedicija į Centrinio Kaukazo Ušbos viršūnės rajoną (vadovas A.Podalinskis). Joje dalyvavo 33 Lietuvos alpinistai, jų tarpe beveik visa komanda, dalyvavusių Sąjungos pirmenybėse. Nežiūrint organizacinių sunkumų, sportiniu požiūriu ekspedicija buvo sėkminga: 5B sunkumo kategorijos maršrutais į Šcheldos viršūnę įkopė 4 grupes (17 alpinistų; įkopimas į P.Ušbą 6 s.kategorijos maršrutu (Z.Blažaitis, E.Bajoras, A.Gudelis, R.Lapinsnas, R.Simutis) vėliau buvo įvertintas kaip geriausias Pabaltijo pirmenybėse. Sėkmė šiuose sudėtinguose maršrutuose buvo Lietuvos alpinistams savotiška moralinė kompensacija už nesėkmingą pasirodymą Sąjungos pirmenybėse ir paskatinimas toliau siekti gerų rezultatų. 1982 m. vėl susiruošta dalyvauti Sąjungos pirmenybėse uolų klasėje. Be to, dar buvo planuota kopti į Korženevskajos ir Komunizmo viršūnes Pamyre. Ruoštasi itin kruopščiai: vasario mėn. buvo organizuota 15 dienų treniruočių stovykla Centriniame Kaukaze su įkopimu į Elbruso viršūnę, gegužės mėn. - 10 dienų treniruotės Kryme. Pirmenybėms buvo pasirinkta Ošo viršūnės pietvakarinė siena (80 km nuo Ošo miesto Ferganos slėnyje Kirgizijoje). 15 alpinistų ekspedicijai vadovavo A.Gudelis. Jai buvo skirtas laikas 1982-06-01 - 07-04. Šįkart buvo kopta žymiai sėkmingiau - respublikos komanda (Z.Blažaitis, E.Bajoras, E.Pundzius, K.Virbalis) maršrutą įveikė per 4 dienas ir pirmenybėse užėmė 7-ą vietą. Vėliau didžioji šios ekspedicijos dalis, pasipildžiusi dar 8 dalyviais, persikėlė ant Moskvino ledyno Komunizmo viršūnės papėdėje, greta tarptautinės alpinistų stovyklos. Liepos 16 d. dvi mūsų alpinistų grupės (E.Pundzius, V.Pundziuvienė, V.Paplauskas, J.Muliuolis ir E.Bajoras, A.Gudelis, S.Navickas, R.Simutis, K.Virbalis) išėjo į Korženevskajos viršūnę 5B s.k. maršrutu. Po dviejų dienų jie jau buvo 6500 m aukštyje, kai sniego lavina nunešė abi grupes iki ledokričio 5900 m aukštyje. Lavinoje žuvo grupės vadovas Eugenijus Bajoras, kiti buvo lengvai sužeisti. Organizuoti gelbėjimo darbus Lietuvos Vyriausybės pavedimu į Ošą atskrido Respublikos Alpinizmo federacijos pirmininkas V.Šaduikis. Visi ekspedicijos dalyviai buvo skubiai transportuoti namo. Kaune, Petrašiūnų kapinėse, po vienuolikos metų (1971 m. Tian Šanyje žuvo K.Zubovas) vėl buvo supiltas kapas kalnų stichijos aukai. Sąjunginė alpinizmo federacija įkopimo dalyviams už kopimo taisyklių ignoravimą dvejiems metams uždraudė dalyvauti virš 3B s.k. įkopimo maršrutais. 1983 metų sezonas po praėjusio sezono nesėkmių buvo žymiai ramesnis. Pažymėtina tik pavasarinė jaunimo išvyka į Kaukazo Avadkaros rajoną (vadovas J.Jurgelionis) be ryškesnių įkopimų. Vasarą su kolektyviniais kelialapiais Ala Too stovykloje Karakalo slėnyje dirbo dvi sportinės grupės. Geriausias tų metų įkopimas buvo 5B s.k. maršrutas Džigito šiaurine siena.(pakartotas 1969 m. įkopimas). Sezono pabaigoje buvo suorganizuota pirmoji Lietuvos alpinistų grupės išvyka į Vakarus - atsakomasis vizitas į Julijos Alpes Slovėnijoje. Prieš tai mūsų alpinistams buvo leista pasikviesti slovėnus į Centrinį Kaukazą. Mūsų komandai vadovavo R.Augūnas. Dalyviai: A.Briedis, P.Koncė, R.Misiukevičius, A.Mozūraitytė, R.Neverauskas, V.Stepulis, V.Šaduikis, L.Tučiūtė, V.Venckus. Mūsiškiai įkopė į aukščiausią Slovėnijos kalną - Triglavą ir, įveikę 4A s.k. maršrutą į M.Moistrovkos viršūnę, baigė išvyką prie Adrijos jūros. 1984 m. A.Gudelis vadovavo dviem ekspedicijoms. Pirmoji, kurioje dalyvavo 30 žmonių (6 instruktoriai ir 24 dalyviai), Fanų kalnų Siamos tarpeklyje, buvo ypač sėkminga. Esant palankiam orui, kiekvienas alpinistas įkopė į 8 viršūnes, 10 dalyvių įvykdė aukštesniojo atskyrio reikalavimus. Į antrąją ekspediciją 27 jos dalyviai išvyko prastos nuotaikos, nesulaukę konteinerio su maisto produktais ir papildomu inventoriumi. Nežiūrint to, ekspedicija sėkmingai darbavosi Pamyro Šachdaros kalnagūbrio Vnukuto slėnyje, Iškašimo raj. Į bazinę stovyklą buvo pakylama iš Vrango kišlako - tai apie 30 km nuo Liangaro ir Zungo kišlakų, kurių apylinkėse Lietuvos alpinistai darbavosi 1964, 1970 ir 1974 metais. Ekspedicijos metu buvo įveikta 20 sudėtingų maršrutų, iš jų į 12 įkopta pirmą kartą ir 9 viršūnės gavo lietuviškus vardus (apie jas žr. šio portalo str. apie lietuviškas viršūnes), dar trys viršūnės pavadintos vietiniais vardais. Tai Vrangas (5350 m), Vnukutas (5223 m) ir Meidanas (5112 m). Tikras naujų viršūnių lietus! Tą vasarą stipri mūsų alpinistų grupė kopė M.Iskanderio viršūnės rajone, kur dvi grupės, vadovaujamos Š.Koso ir Z.Blažaičio, įveikė 5B s.k. maršrutus į Iskanderio ir Mažojo Iskanderio viršūnes. ,,Nemuno‘‘ alpinistai,vadovaujami V.Bitino, šią vasarą kopė Tian Šanio Karakolo tarpeklyje. Jų aukščiausi pasiekimai - trys 5A s.k. maršrutai (t.sk. į Džigitą). 1985 m. geriausieji mūsų uolų specialistai stovyklavo Centrinio Kaukazo Bezingi rajone. Čia šalia kitų sudėtingais 5B s.k. maršrutais buvo įkopta į Kaštan Tau (5151 m), Uises Tau (4427 m) ir Mižirgi (4927 m). Sezoną apvainikavo įkopimas į Krumkolo viršūnę (4676 m) Šiaurine ketera 6 s.k. maršrutu, kurį, anot įkopimo dalyvių, jo vadovas A.Gudelis mintimis dešimtis kartų praėjo dar Kaune, todėl kalnuose įveikė jį lengvai ir techniškai. Šis įkopimas buvo pripažintas geriausiu Lietuvoje ir Pabaltijyje. Tą pačią vasarą jaunimas - 25 dalyviai - vadovaujami Eigenijaus Klikūno, organizavo sėkmingą ekspediciją į Matčos rajoną Pamyro Alajuje. Net 6 alpinistų grupės įveikė 5B s.k. maršrutus, o geriausieji iš jų Lietuvos pirmenybėse nusileido tik Krumkolą įveikusiai komandai. Tai Mušketovo (vadovas J.Muliuolis) ir S.Andrejevo (vadovas K.Baleišis) viršūnes įveikusios grupės, užėmę II ir III vietas. 1986 metų sezonas įdomus visų pirma buvo tuo, kad geriausią sezono įkopimą atliko instruktoriai, išnaudodami savo laisvą pamainą. Z.Blažaitis, E.Pundzius, V.Paplauskas ir V.Simutis 6 s.k. maršrutu įkopė į Čatyno viršūnę šiaurine siena per rombą ir Pabaltijo pirmenybėse buvo antri. Ta pati komanda buvo antra ir Lietuvos pirmenybėse, įkopdama Šeuroiskio šiaurinės sienos bastionu 5B s.k.. Lietuvos pirmenybėse nugalėjo K.Baleišio vadovaujama komanda, Bezingi rajone įveikusi Mižvigi viršūnę 5B s.k. šiauriniu kantu. Trečiąją vietą Lietuvos pirmenybėse užėmė dvejetas - R.Simutis ir V.Ūsas, rekordiniu greičiu įkopę į Ulu Karos viršūnę vakarų sienos centru. 682 m aukščio skirtumų sieną jie įveikė per 6 valandas. Tokią kopimo spartą jiems padėjo pasiekti tai, kad apsaugai vietoj kablių, kuriems įkalti ir iškalti sugaištama daug laiko, jie naudojo kaištukus ir ekscentrikus. 1985-ųjų sezonas pažymėtinas dar ir tuo, kad jame kaip savarankiška komanda debiutavo respublikos alpinisčių komanda. J.Burokaitės vadovaujama komanda (Rūta Kripaitytė, Gaila Neverauskienė ir Vitalija Simutienė) įkopė į Čeget Tau rytine siena 4A s.k. maršrutu. Prieš išeinant į maršrutą, joms teko įveikti daugybę diplomatinių vingių ir visapusiškų išbandymų kontroliniuose kopimuose. Fanų kalnuose šią vasarą sėkmingai darbavosi V.Bitino vadovaujami nemuniečiai, įveikę tris 5B s.k. maršrutus. 1987 m. Lietuvos alpinistai pagaliau buvo pakviesti dalyvauti Sąjungos pirmenybėse uolų klasėje tarp 8 stipriausių komandų (iki 4250 m). Be šios, dar buvo varžomasi techninėje (virš 4250 m), aukštuminėje (virš 6700 m) ir traversų klasėse. Pirmenybių eiga ir rezultatai nušviesti atskirame straipsnyje. Čia paminėsime tik tiek, kad A.Gudelio organizuota ir treniruojama komanda - V.Paplauskas, E.Pundzius, R. ir V.Simučiai bei V.Ūsas - užėmė ketvirtą vietą, įkopdami į Jarydago viršūnę (3760 m) Dagestane, tuo pačiu nugalėdami ir Lietuvos pirmenybėse. Sėkmingi buvo šie metai ir Lietuvos moterų komandai. Įveikusi du 4 kategorijos maršrutus į Ulu-Tau viršūnę, komanda (J.Burokaitė, E.Čerkesaitė, R.Kripaitytė ir V.Simutienė) įveikė Tiutiu pietinę sieną 5A s.k. maršrutu. Neoficialiais duomenimis, šis įkopimas įvertintas trečiąja vieta Sąjungos pirmenybėse. 1988 metų vasara Lietuvos alpinistams buvo labai sėkminga Kaukaze. Į Čatyno viršūnę 6 s.k. maršrutu įkopė V.Paplausko vadovaujama komanda, tapusi Pabaltijo čempione. Lietuvos čempionate nugalėtoja tapo V.Dabulskio vadovaujama komanda, įveikusi Dych Tau viršūnę 5B s.k. maršrutu. Lietuvos moterų komanda įkopė į Džailyko viršūnę 5A s.k. maršrutu. Sezonas buvo turtingas ir tuo, kad sporto meistro normatyvus įveikė A.Gudelis, R.Simutis ir V.Pundziuvienė. 1989 m. kovo mėn. iš JAV atėjo A.Bertulio laiškas, kviečiantis 6 Lietuvos alpinistus palaipioti Kaskadų kalnuose netoli Sietlo miesto. Trenerių tarybos pirmininkas A.Gudelis į komandą pakvietė K.Baleišį, J.Daugvilą, D.Makauską, R.Simutį ir V.Šaduikį. Skubiai buvo suruošta treniruočių stovykla Kryme. Deja, čia balandžio 29 d., lipdamas sudėtingu maršrutu, žuvo A.Gudelis. Komandai vadovauti teko V.Šaduikiui. Įveikusi daugybę kliūčių, rugpjūčio pirmomis dienomis atvyko į Sietlą ir išskubėjo į kalnus. Drauge su amerikiečiais buvo įkopta į Mount Rimer (4392 m), North Early Winter Spirer (2316 m), Mount Stuart (2650 m) ir Mount Shuksas viršūnes. Po įkopimų mūsų alpinistai lankėsi Čikagoje, Vašingtone bei Niujorke, visur Amerikos lietuvių labai svetingai priimami. Šią vasarą Lietuvos alpinistų rinktinė vėl dalyvavo Sąjungos pirmenybėse uolų klasėje, kurios vyko Pamyre prie Asano kalno. Mūsų komanda - S.Baltuška ir A.Lukšas, įveikę ŠV sieną 6 s.k. maršrutu, užėmė trečiąją vietą. Tą patį maršrutą taip pat įveikė N.Korolkovas ir V.Paplauskas. Tą pačią vasarą įvyko dar viena ekspedicija į Komunizmo viršūnės rajoną (vadovas M.Strumskis). Iš pradžių 16 ekspedicijos dalyvių (tarp jų ir K.Statkauskytė) įkopė į Korženevskajos viršūnę (7105 m). Komunizmo viršūnę (7495 m) šiauriniu šlaitu nuo Valterio ledyno 5A s.k. maršrutu pasiekė K.Blažaitis, A.Kairys, S.Mojsenko, N.Korolkovas, V.Paplauskas, V.Vitkauskas, A.Subata. Beje, neapsieita ir be naujų aukų: rugpjūčio 15d., kopdamas į Ajutoro viršūnę, žuvo panevėžietis Rustenis Varneckas. 1990 m. įkopimų sezonas Pamyro kalnuose prasidėjo tragiškai: žemės drebėjimo sukeltos griūtys Lenino viršūnės šlaituose palaidojo 43 alpinistus. Tarp jų buvo ir klaipėdietis S.Mojsenka. Gelbėjimo darbuose dalyvavę V.Vitkauskas ir J.Pleskus vėliau sėkmingai įkopė į viršūnę. Po poros savaičių viršūnę įveikė ir kita lietuvių grupė: V.Jakovlevas, R.Kripaitytė, A.Skėraitytė ir M.Strumskis. Abi grupės tapo respublikos pirmenybių prizininkėmis. Gi pagrindinis mūsų alpinistų objektas tais metais buvo Chan-Tengri viršūnė Tian Šanyje, kurios papėdėje įsikūrė bendra Lietuvos-Amerikos alpinistų ekspedicija (vadovas A.Lukšas). Joje dalyvavo: D.Makauskas, V.Bagdonas, V.Paulikas, J.Pleskus, E.Pundzius, V.Ūsas, K.Baleišis, J.Daugvila, S.Navickas, A.Varanka (Lietuva), A.Bertulis, E.Kasiulis, B.Reinys (JAV), E.Ragauskas (Australija). Vienuolika ekspedicijos dalyvių viršūnę pasiekė 5B s.k. maršrutu. Kiek anksčiau viršūnę pasiekė labai blogu oru kopęs su kita ekspedicija atvykęs V.Vitkauskas, šiuo įkopimu pelnęs Lietuvos čempionate I vietą. Iš kitų sezono įkopimų reikia pažymėti V.Jakovlevo solinį įkopimą į Komunizmo viršūnę šiauriniu šlaitu nuo Valterio ledyno 5A s.k. maršrutu. Sėkmingą sezoną, deja, aptemdė D.Makausko žūtis Himalajuose. Po įkopimo į Dhaulagiri viršūnę (8222 m) jis į stovyklą negrįžo. Apie tai bus parašyta vėliau atskirame straipsnyje. Visą 1979-1990 metų laikotarpį Respublikos Alpinizmo federacijos prezidiumui vadovavo vilnietis Vilius Šaduikis. Per minimą laikotarpį išėjo 10 rotaprintinio informacinio leidinio numerių. Vertinant atskirų sekcijų darbą, tenka labai teigiamai vertinti Kauno, Panevėžio ,,Nemuno‘‘ bei Vilniaus sekcijas. Kaune 1979 m. buvo įkurtas pirmasis alpinistų klubas Lietuvoje. Pirmuoju jo visuomeniniu direktoriumi buvo E.Bajoras, Vilniuje alpinistų klubas buvo įkurtas 1985 m. Pirmuoju jo vadovu tapo A.Avulis. 1988 m. Vilniuje įkurtam Respublikiniam alpinistų klubui vadovavo K.Baleišis. 1988 m. Vilniaus ir Kauno alpinistų klubai pradėjo dirbti ūkiskaitiniais pagrindais. Tų pačių metų pabaigoje susikūrė pirmieji alpinistine veikla užsiimantys klubai: ,,Viršūnė‘‘ Kaune ir ,,Uola‘‘ Panevėžyje. Be sportinių įkopimų, respublikos alpinistų veikloje buvo ir įdomių pažinčių. Štai 1988 m. Lietuvoje lankėsi ir apie savo pasiekimus pasakojo pasaulinio garso lenkų alpinistai Vanda Rutkevič ir Ježis Kukočka. Įdomu tai, kad Vandos motina - lietuvė, žemaitė iš Plungės, o į Lenkiją Vanda išvažiavo jau būdama trijų metukų. Tuo pat metu Lietuvoje lankėsi ir apie savo veiklą pasakojo įžymus JAV alpinistas Aleksas Bertulis, vėliau pakvietęs mūsiškių grupę kopti į Kaskadų kalnuose JAV. Tačiau bene labiausiai pasisekė V.Šaduikiui, D.Makauskui ir R.Neverauskui, kurie buvo pakviesti dalyvauti Sąjungos alpinistų žvalgybiniame žygyje besiruošiant kopti į Kančendžangos viršūnę. Ir nors jie pakilo tik į 5500 m aukštį, tai buvo pirmieji Lietuvos alpinistų žingsniai Himalajuose. Kartu dalyvavo ir gerai pažįstamas latvių alpinistas Aivaras Bojars. Ir kaip tik tada kilo mintis ieškoti kelių į Himalajų viršūnes, o gal į patį Everestą.

Apie Vandos Rutkevič apsilankymą Lietuvoje:

Psichologinis alpinisto portretas: kokią vietą jų pasaulėžiūroje užima mirtis

Inga Saukienė, www.DELFI.lt 2013 m. birželio 26 d.

Visą Lietuvą sukrėtusi alpinisto Ernesto Markšaičio žūtis Pakistano kalnuose ne tik priartino prie mūsų terorizmo grėsmę, bet ir privertė susimąstyti, kodėl šie žmonės renkasi tokią gyvybei rizikingą veiklą. Ar jie šiek tiek nenormalūs, pamišę dėl adrenalino, nesugeba džiaugtis paprastais kasdieniškais dalykais? Pagal psichologų nupieštą psichologinį alpinisto portretą, nenormalūs greičiau visi likę, kurie net neįsivaizduoja, ko netenka.

Jei patikėtume, kad atsitiktinumų nėra?

Psichoterapeutės Daivos Balčiūnienės manymu, yra nemažai žmonių, kurie mėgsta kokį nors ekstremalų sportą ir gyvenimo būdą. Žiūrint iš egzistencinės pusės, tai duoda stipresnį gyvenimo pojūtį. Kai tu įveiki dideles kliūtis, balansuoji ant gyvenimo ir mirties ribos, pradedi labiau vertinti įprasto gyvenimo smulkmenas, jame atsiranda ryškesnių spalvų.

„Žmonės dažnai sako, kad būdami kalnuose jie apie nieką negalvoja. Tai tam tikra meditacijos forma, kai tu statai vieną koją, po to – kitą, ir tai svarbiausia. Visi pojūčiai labai išsigrynina – tu tik judi, matai, kvėpuoji. Šio proceso metu, kaip sako patys žmonės, labai apsivaloma, teigė pašnekovė.

Kodėl vieni žmonės renkasi rizikingas veiklas, o kiti – ne? Pasak D. Balčiūnienės, taip yra todėl, kad žmonės skirtingi. Kažkam užtenka nuvažiuoti prie ežero, pasimaudyti, ir jo gyvenimas jau įgaus spalvų, o kažkam būtinas ekstremalumas. Atlikti tyrimai rodo, kad žmonių biocheminė struktūra gali būti skirtinga, kai kuriems žmonėms iš tiesų reikia šiek tiek daugiau adrenalino, kad jie pajustų ryškesnius pojūčius.

Psichologė Daiva Balčiūnienė © Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras „Kai žmogus gauna šio adrenalino – tai nebūtinai kopimas į kalnus, gali būti šuolis žemyn su guma ar dar kažkas, – atsiranda pakitusi sąmonės būsena. Tai panašu į įsimylėjimą, apsvaigimą nuo alkoholio ar narkotikų. Ir kai žmogus vieną kartą patiria tokią pakitusią sąmonės būseną, paprastai jam norisi ją pakartoti. Tai nėra fiziologinė priklausomybė, bet psichologinė – taip. Taip pat turi įtakos ir auklėjimas – gal žmogų nuo vaikystės tėvai vežiodavosi į aktyvias veiklas, jis jautė ten tvyrojusį bendrumo jausmą, todėl vėliau renkasi kažkurią iš ekstremalių veiklų. Taigi dalis žmonių buvo visada labai aktyvūs, energingi, jų pasirinkimas jau nulemtas jų temperamento. Tačiau dalis žmonių kaip tik buvo galbūt silpnesni ar turėjo sveikatos problemų ir jie kaip tik atrado būdą įveikti save, sustiprėti, įsijungti į bendruomenę, kurioje tave priima tokį, koks esi. Žinau merginą, kuri, turėdama širdies problemų, ryžosi kopti į kalnus. Ir kol kas ji tai daro visai sėkmingai. Visgi vieni žmonės užsikabina, o kiti sako – „ačiū ne“. Tai priklauso nuo asmenybės tipo, noro gyventi komfortiškai arba ne ir daugybės kitų dalykų“, - svarstė psichoterapeutė.

D. Balčiūnienei bene didžiausią įspūdį faktas, kad nuo teroristų žuvęs lietuvių alpinisto E. Markšaitis šių metų pradžioje jau buvo atsidūręs gyvybei pavojingoje situacijoje Prancūzijos Alpėse. Tuokart, prasidėjus audrai, pasiglemžusiai du jo kolegas, nuo kalno jį nukėlė gelbėtojai.

„Kaip tik šiuo metu skaičiau psichologą K. G. Jungą, kuris linkęs manyti, kad atsitiktinumų nėra, nes į pasaulį žvelgia transcendentiškiau. Todėl man labai įdomu, kad išsigelbėjęs tuomet ji vis dėlto žuvo dabar. Beje, tai atsitiko visiškai saugioje aplinkoje, bazinėje stovykloje“ - sakė pašnekovė.

Išvykdami į kalnus stengiasi nepalikti nepadarytų darbų ir neaiškumų santykiuose

Psichologė Genovaitė Petronienė – pati kalnų entuziastė, todėl su ne vienu kalnų turistu ir alpinistu yra susidūrusi tiesiogiai.

„Man susidarė įspūdis, kad tai konkretūs žmonės, nelinkę kalbėti apie jausmus, gilintis į juos, įsijautrinti, mieliau apeina emocinę sferą, bet yra labai darbštūs, organizuoti, praktiški, neatitrūkę nuo žemės. Kas man labai patinka, jie labai idėjiški ir ambicingi, visada pasiryžę siekti kokio nors šviesaus tikslo, labai vertina išbandymus, įsitikinę, kad žmogus per juos sustiprėja. Pasak jų, kalnuose tiek visko daug ir taip kitaip nei kasdienybėje, kad jie tave tarsi perkrauna – kaip kompiuterį. Alpinizmas – ilgai trunkantis sportas, tuo jis skiriasi nuo kitų ekstremalių veiklų. Trumpiausiai kopimas vyksta dvi savaites ir šis dviejų savaičių poveikis tolesniam gyvenimui yra toks didelis, kad prie šios adrenalino dozės priprantama. Visos gyvenimo problemos, grįžus iš kalnų, atrodo menkos, gyventi tampa paprasčiau, lengviau priimti teisingiausius sprendimus, žmogus sustiprėja“, - aiškino psichologė.

Psichologė Genovaitė Petronienė © "Šeimininkės" nuotr. Pasak pašnekovės, alpinistai – paprastai labai draugiški žmonės. Jie labai gerai sutaria tarpusavyje, padeda vienas kitam, nėra egoistiški, nesunkiai randa kalbą su visai nepažįstamais žmonėmis. Taip pat jiems būtina stipri valia. Mat alpinizmas – truputį mazochistinis sportas ir kartais labai sunku pasakyti, kur yra valia ir išbandymas, o kur jau prasideda mazochizmas. Kita vertus, su alpinistais gali bet kur važiuoti, bet ką valgyti, bet kur atsigulti, kadangi jie nekelia didelių reikalavimų, jiems tikrai nereikia penkių žvaigždučių viešbučių. Jie taip pripratę prie gamtos, jaučiasi jos dalimi, kad yra tarsi laukiniai. Tai labai vyriški žmonės – tiek vyrai, tiek moterys.

„Iš tiesų, jiems reikia adrenalino – didelio, sunkiai pasiekiamo tikslo, nuotykių, pavojaus. Tačiau jiems užtenka drąsos priimti šį iššūkį. Mat kalnuose reikia daryti daug greitų sprendimų, o tam reikia ryžto – čia negali ilgai dvejoti ir abejoti, nes tuomet tikrai mirsi. Tačiau nepasakyčiau, kad tai žmonės, kuriems gyvenime taip negera, kad jie eitų mirties ieškoti. Į mirtį jie žvelgia su pagarba ir kuo vyresnis alpinistas, tuo labiau bijo mirties, nes yra jau visko matęs. Todėl prieš išvykdami į kalnus alpinistai visada stengiasi susitvarkyti santykius ir visa kita. Jie visi žino, kad gali mirti ir maksimaliai ruošiasi, kad to nenutiktų: sportuoja, pasirūpina visu reikiamu inventoriumi. Taigi jie žino, kad ruošiasi vykti į labai pavojingą vietą, bet labai atsakingai ruošiasi, kad nieko nenutiktų. Tik jauniausieji dar tikisi, kad jiems tiesiog nusišypsos sėkmė, tikisi „praslysti“, kol patys tiesiogiai nesusiduria su mirtimi. Aišku, visi tikisi, kad jiems pasiseks, net jei tą kalną daugiau žmonių neįveikia nei įveikia. Kiekvienas mano esantis geriau pasiruošęs, geriau viską apgalvojęs, suplanavęs“, - pasakojo G. Petronienė.

Į mirtį alpinistai žvelgia su pagarba

Jei kas nors iš jų žūsta, kiti labai aiškinasi, kodėl taip nutiko, analizuoja, kokios klaidos buvo padarytos, ir mokosi iš jų. Pavyzdžiui, galbūt vadovas visus paleido grįžti po vieną, kai dangus ėmė niauktis. Tačiau yra ir mistinio požiūrio į mirtį. Visi žino, kad kalnuose gali susidurti su netikėtumu, todėl manoma: kaip tu gyvenai iki šiol, taip tau kalnuose ir gali baigtis. Tai tarsi pasitikrinimas, ar tu vertas tolesnio gyvenimo. Būtent todėl, pasak pašnekovės, prieš vykdami į kalnus gyvenimo atžvilgiu jie nusiteikę jautriau, o grįžę – dar labiau. Jie labai brangina gyvenimą. Kita vertus, yra ir tokių maniakų, kurie neturi šeimų, gyvena tik kalnais ir laikosi principo – jei darbas trukdo kalnams, mesk darbą. Tačiau tokių marginalų čia visgi mažai. Dauguma alpinistų – daug gyvenime pasiekę visuomenės šviesuoliai. Dažniausia jų profesija – mokslininkai.

„Jei kuris nors atsiduria situacijoje, kurioje vos nežuvo, neretai sustoja ir į kalnus bent jau kurį laiką neina. Alpinistai dažniausiai nėra tikintys žmonės, jie labai logiški ir kaip tik spjauna į gąsdinimus likimu, tačiau kalnai – tokia vieta, kuri paveikia net kiečiausią ateistą. Taigi mistikos pasaulėžiūroje atsiranda, todėl dauguma vos nežuvusių alpinistų nusprendžia likimo dar kartą negundyti. Praeina nemažai laiko, kol jie vėl ryžtasi kopti į kalnus. Aišku, tai paveikia ne visus“, - teigė psichologė.

Kam nekyla nė minties eiti į teatrą, euforiją gali sukelti net gera knyga

Psichologė Laima Bulotaitė taip patsutiko, kad kiekvienas žmogus turi savo sujaudinimo laipsnį. Kadmes gerai jaustumės, turime būti truputį susijaudinę. Vieniemsjaudulio reikia daugiau, kitiems – mažiau. Tie, kurie renkasialpinizmą, lenktynes, šokinėjimą nuo tramplyno ar dar ką nors,jiems sužadinimo lygis, kad gerai jaustųsi, reikalingas didesnis.

Laima Bulotaitė © Asmeninio archyvo nuotr. „Kita vertus, tiek alpinistai, tieklenktynininkai sako, kad jie nerizikuoja ir daro tai ne dėlvirpuliuko. Jei būtų bent realesnė rizika, esą to nedarytų. Matjie yra profesionalai. Jei į kalnus koptų paprastas žmogus, jislabai rizikuotų. Tačiau alpinistas nuolat treniruojasi, lavina savoištvermę, reikiamą įrangą. Taip jie riziką sumažina ikiminimumo. Tikimybė, kad kažkas atsitiks, yra ne didesnė nei mumskasdien sėdint automobilyje. O kodėl juos traukia kalnai? Aš patiniekada nebuvau kalnuose, nežinau, ką reiškia pajusti tyrą orą,gamtos didybę, atsiverti naujiems pojūčiams, suprasti, koks patsesi menkas. Apie tokią patirtį kalba patys alpinistai. Jei bentkartą tai pajunti, ko gera, tai užkrečia. Tačiau žmonės, kurieneina į kalnus, renkasi kažką kitką, kas jiems taip pat yraiššūkis, naujovė ir t. t. Pavyzdžiui, yra žmonių, kurieniekada nevaikšto į parodas ar teatrą. O kitam užtenka pabūtiteatre, kad pajustų gyvenimo grožį“, - svarstė pašnekovė.

Pasak psichologės, visi šiepasirinkimai – nei geresni, nei blogesni. Tie, kuriems net mintisnekyla eiti į kalnus, turi kitų pomėgių, kuriais patenkina minėtąsusijaudinimo, virpuliuko, poreikį. Pavyzdžiui, yra žmonių, kuriesako, kad perskaitę gerą knygą tarsi pabūna joje ir sužino daugdaugiau nei keliautų pats. „Iš esmės, tai, ką pasirenkame,labai dažnai yra atsitiktinumas – parodo draugai, tėvai. Aš,pavyzdžiui, nepažįstu nė vieno alpinisto. Jei turėčiau tokiųdraugų, gal jie mane irgi nutemptų į kalnus“, - teigė L.Bulotai

Tragiškai žuvusio alpinisto tėvas: norėčiau pažiūrėti šaudžiusiems į akis

Deimantė Zailskaitė

Prieš metus Pakistane Nanga Parbato bazinėje stovykloje teroristai užpuolė ir nužudė dešimt alpinistų. Tarp aukų – ir lietuvis Ernestas Markšaitis. Birželio 22-ąją sukanka metai nuo tragiško įvykio. Vienturtį sūnų palaidoję Hamletas ir Vera Markšaičiai prisipažįsta, kad po kraupaus nutikimo jų gyvenime atsivėrė didžiulė tuštuma. Sutuoktiniai ne kartą bandė perkalbėti sūnų nuo kalnų, tačiau šis neklausė. Be kalnų Ernestas negalėjo gyventi.

Ne vienas perspėjimas

Markšaičiai prisimena, kad Ernestas nuo mažumės nenustygdavo vietoje. Vėliau jis išmėgino įvairias ekstremalias sritis: užsiiminėjo karatė, mokėsi sklandyti, galiausiai susižavėjo kalnais ir netgi tapo aukštalipiu darbininku.

„Dieve mano, aš ne kartą prašiau, kad jis palauktų, kol aš išeisiu iš šio pasaulio, tada tegul lipa į bet kurią viršūnę ir nuo jos nors ir šoka, – sako sūnaus netekęs tėvas. - Neramu būdavo, kai jis ruošdavosi į kalnus. Dažnai susimąstau, kodėl tokie jauni, gražūs ir stiprūs žmonės eina į kalnus. Gana daug jų kalnai ir pasiima. 2012 metais Pakistane Ernestas ir pats vos nežuvo: jį su palapine nešė sniego lavina ir sustojo, kai iki bedugnės buvo likę 5 metrai. Visi įrankiai, batai buvo iškritę iš palapinės. Jis be batų leidosi žemyn, kol sutiko pagalbą iškvietusius alpinistus. Lyg ir daug perspėjimų yra buvę...“

Ernestas, kuriam gegužės 3 d. būtų suėję 45-eri, su artimaisiais nebuvo linkęs dalintis artėjančio žygio planais. Tėvai sužinodavo tuomet, kai jau būdavo grįžęs iš kalnų. „Grįžęs kompiuteryje jis kartais rodydavo nuotraukas, bet aš stengdavausi vaizduoti, kad man nelabai įdomu, norėdamas šiek tiek numušti jo entuziazmą. Ypač nenorėjau, kad sūnus keliautų į Pakistaną - visgi tai labai pavojingas kraštas“ - pasakoja H.Markšaitis.

Norėtų pažiūrėti į akis

Bet visgi kas Ernestą taip traukė į Pakistaną, kad jis net mokėsi vietinės kalbos? „Turbūt likimas traukė. Ypač traukė K2* viršūnė, kalnas – žudikas, į kurį svajojo įkopti,“ - sako tėvas. Jis pasakoja, kad kalnais susižavėjęs Ernestas buvo pasiruošęs visiems gyvenimo atvejams: savo buvusiai žmonai, su kuria užaugino dvi dukras, jis buvo palikęs laišką, kaip elgtis nelaimės atveju. „Norėčiau pažiūrėti šaudžiusiems žmonėms į akis. Jei kariauji, kariauk su ginkluotu priešu. Man nesuprantama, kaip galima iššaudyti taikius žmones, ypač alpinistus“, – su karteliu kalbėjo H.Markšaitis. Dėl įvykusios nelaimės alpinisto tėvai nekaltina kalnų. „Ne kalnai pasiėmė Ernestą, – atsidūsta ponia Vera. – Stengiuosi negalvoti, kad jis yra kapuose. Galvoju apie šitą Ernestą“, - V.Markšaitienė pirštu beda į ant sienos kabančią fotografiją, kur sūnus įamžintas kalnuose.

Patirtis

Ernesto tėvelių skausmas pažįstamas Vladui Vitkauskui. Vienas žinomiausių Lietuvos alpinistų taip pat palaidojo kalnuose žuvusį sūnų. Tačiau net ir tokia skaudi patirtis alpinizmo aso neatgrasė nuo kalnų:

- Aš jau gerokai prieš Everestą - kalnuose irgi panašios nelaimės atveju, - supratau, kad ne tiek svarbu, kiek mes pragyvename metų. Tikrosios vertybės ne skaičiais matuojamos, o kokybe. Mano sūnaus gyvenimas, kad ir trumpas, buvo prasmingas, labai gražus ir šviesus.

Į kalnus išėjau susirūpinęs sveikata. Apie viršūnes nedrįsau svajoti, nors mane traukė ir kelionės, ir egzotiški kraštai, ir kalnai. Pirmoji kelionė buvo į Tian Šanio kalnus. Ten atsigavau – geriau, stipriau pasijaučiau ir sugebėjau prisitaikyti. Aišku, mane apėmė ir dieviški jausmai – ten ir kalnai, ir dangus, ir įdomumai didžiausi. Ne veltui ir knygą pavadinau „Everestas – manoji lemtis“. Bet kad tą suvokčiau, reikėjo kalnuose ilgokai pagyventi.

Tarp kitko:

2004 m. leisdamasis nuo Chan Tengri dingo Viktoras Povelauskas, savarankiškas kopimas. 2009 m. leisdamasis nuo Monblano žuvo Vytautas Dominas, savarankiškas kopimas. 2010 m. treniruotėje šalia Maly Kezmarsky viršūnės Tatruose žuvo Vaidotas Vitkauskas. 2012 m. Kaukazo kalnuose dingo Tomas Talijūnas, po įkopimo į Tetnuldos viršūnę, kopė vienas. 2013 m. žuvo Vadim Sedenko, Aurimas Uleckas, žiemos sąlygomis kopdami į Les Droites (4001 m.) Alpėse.

Interviu

Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologės psichoterapeutės Daivos Balčiūnienės klausėme, kodėl kai kurie žmonės nenustygsta vietoje ir nuolat vaikšto aštriais skustuvo ašmenimis, balansuodami ant gyvenimo ir mirties ribos:

- Kodėl vieniems kaip oro reikia ekstremalių pojūčių, o kitiems - ne?

- Viena priežasčių, kodėl žmogus links į ekstremalią veiklą, gali būti tiesiog įgimti ypatumai. Kita priežastis – apskritai žmogaus polinkis tapti priklausomam nuo pakitusių sąmonės būsenų. Su ekstremalios veiklos sukeliamais pojūčiais yra taip: įtampą, baimę, stresą keičia atsipalaidavimas, ramybė, išsekimas, kuris leidžia palyginti, pajusti, įvertinti skirtumą, pasimėgauti suglebimu.Su tuo siejasi ir psichologiniai dalykai. Pavyzdžiui, berniukas (gali būti ir mergaitė), kuris nėra baisiai nenustygstantis, nori pabandyti „prasinešti“ motociklu, tačiau bijo. Tai gali būti motyvas nugalėti baimę, neapsijuokti prieš kitus, nepasirodyti bailiu, įrodyti sau, kad aš galiu. Kai tai padaro, užplūdusi džiaugsmo banga tampa „užmokesčiu“, paskatinimu, formuojasi ryšys tarp baimės–įtampos ir malonumo.

- Kaip žinoti, kad jau yra peržengiama pavojinga riba?

- Panašiai kaip su narkotikais, kad patirtum malonumą, reikia vis didesnės dozės. Ir čia jau gali būti peržengta riba. Kai žmogus nebeatsižvelgia į kitų poreikius, o tik į savo, kai ekstremali veikla tampa savitikslė, kai balansuojama ant gyvenimo ir mirties ribos. Vienas motyvų, kodėl žmonės tai daro, beje, ir yra noras pajusti, kad gyvena. Kai rutina atsibosta, jie vaikšto skustuvo ašmenimis, kad labiau vertintų paprastus rytus savo lovoje, karštą vandenį, šilumą, maistą. Motyvas įveikti save dažnai būdingas žmonėms, kurie vaikystėje sirgo, buvo laikomi silpnais, kuriems buvo sakoma, kad nedarytų to ar ano. Tada jie bando įrodyti, kad gali.

- Ar į jus pagalbos kreipiasi žmonės, suvokdami, kad trokšdami aštrių pojūčių rizikuoja savo gyvybe ir šeimos gerove?

- Mano praktikoje yra buvę atvejų, kai kreipėsi žmonės dėl savotiškai nesuderinamo dalyko. Kaip toliau užsiimti ekstremaliu sportu, bet taip nebebijoti. Tai atsitinka po traumų, po draugų žūčių, kai atsiranda baimė. Taip pat kreipiasi artimieji ar artimųjų paraginti. Artimieji nebegali pakęsti nuolatinės įtampos, kai mylimas žmogus nuolat rizikuoja. Vieno patarimo nėra, žmogui tenka pačiam apsispręsti, ką daryti. Psichologo darbas padėti jam suvokti dabartinius prioritetus ir jausmus. Tai, pasikartosiu, labai panašu į priklausomybių gydymą. Kol žmogaus gydytis prašo artimieji, paprastai, rezultato nebūna.

ANT PASAULIO STOGO

Data: 2014-11-10 Autorius: Gerimantas Statinis

Pamyras – Pasaulio stogu vadinami kalnai, kurie remiasi į Hindukušo, Karakorumo, Kun Lunio ir Tian Šanio kalnynus. Kalnų Badachšano autonominė provincija, kurioje stūkso šie kalnai, priklauso Tadžikistanui – buvusiai sovietinei respublikai. Tai pasienis su Afganistanu, be to čia ir modžahedai, talibai bei narkotikų srautai, kuriuos valdyti nori visi, kas netingi… Patekti į šį Dievo užmirštą užkampį galima tik per Pamyro traktą, kuris nuo sostinės Dušanbė nusidriekia arti 1000 km ir, norint ji įveikti, reikia visureigiu keliauti ne mažiau kaip dvi paras.

Po Sovietų Sąjungos griūties 1992–1997 m. Tadžikistane prasidėjo pilietinis karas, nuvertęs komunistinę valdžią ir leidęs susikurti Tadžikijos demokratinei ir Islamo atgimimo partijoms, kurios vėliau ir tapo pagrindine opozicija valdantiesiems. Pamyro kalnuose gyvenantys pamyriečiai savęs tadžikais nelaiko, todėl Kalnų Badachšanas buvo pareiškęs norą nuo Tadžikijos atsiskirti. Kovose su rusų pasieniečiais, kurie saugojo Tadžikistano-Afganistano sieną, prisijungė afganų modžahedai. Šie nuo seno su rusais turėjo savų sąskaitų. Buvo mestos didelės Rusijos karinės pajėgos, kurios kovotojus išstūmė į Afganistaną. Dabar šiame rajone ramu, sieną saugo tadžikų pasieniečiai, tačiau rusų daliniai čia pasiliko. Vis dėlto šis regionas tiek gamtiniu, tiek politiniu atžvilgiu išlieka keliautojams nesaugus.

Šių metų rugpjūčio mėnesį į šiuos kalnus išvyko ekspedicija „Pamyras‘14“. Lietuvos keliautojų sąjungos organizuotoje ekspedicijoje dalyvavo 57 alpinistų ir žygeivių grupė, kuri šitaip pažymėjo šiemet sukankantį 50 – ies metų jubiliejų, kai Pietvakarių Pamyre buvo pavadintos trys naujos viršukalnės – Lietuvos, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Kristijono Donelaičio. Ekspedicijos vadovas Algimantas Jucevičius džiaugėsi, kad su tokiu gausiu kalniečių būriu kartu keliavo ir pirmosios ekspedicijos dalyvis, alpinistas veteranas Vilius Šaduikis.

Dar 1964 m. pirmosios ekspedicijos dalyviams vykstant Pamyro traktu, muzikas Aleksandras Jurgelionis pasiūlė: „Būtų gerai, kad pavyktų įkopti į Lietuvos, į dar kokią bevardę ir ją pavadinti Čiurlionio vardu, o jei pavyktų į dar vieną, tai galėtume ją pavadinti Donelaičiu.“ Kiti ekspedicijos dalyviai šiai minčiai pritarė. Taip atsitiko, kad pirma įkopta viršūnė buvo bevardė, bet jos aukštis siekė tik 5794 m. Alpinistai neabejodami jai suteikė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardą. Tą pačią dieną jie tęsė žygį ketera į gretimą 5837 m aukščio viršūnę ir ją pavadino Kristijono Donelaičio vardu.

Iki bazinės stovyklos kopiame dvi dienas, antrosios pabaigoje judame lyg zombiai – per trumpą laiką pasikelti iki 4600 m aukščio be aklimatizacijos gana sunkoka – skauda galvą ir trūksta oro. Apima visiškas silpnumas, abuojumas, sunku ne tik judėti, bet ir mąstyti. Bazinėje stovykloje sutinkame anksčiau atvykusią alpinisto Sauliaus Viliaus grupę, jie išžygiuoja kopti į M. K. Čiurlionio viršūnę. Pasakoja, kad tik po savaitės aklimatizacijos jie pasijuto geriau. Aukštuminė liga pakerta ne vieną seną kalnietį, jeigu jis per staigiai užkopė aukštai ir nenusileido į apačią. Dienomis, judant, užsiimant savais darbais, bloga savijauta užsimiršdavo, tačiau naktimis prasidėdavo košmarai. Tik viena mintis, kad tai laikina, nes panašiai kalnuose būdavo ir anksčiau, leidžia organizmui tas kančias pakelti. Svarbu dienomis negulėti, o kilti ir leistis žemyn, žygiuoti ir šitaip aklimatizuotis. Kuomet visiškai sustreikuoja skrandis ir imi viduriuoti, nepadeda nei ankstesnės pratybos, nei valios pastangos.

Sėdžiu ant didelio akmens ir bandau savo kelionės dienoraštyje piešti prieš akis stūksančias Hindukušo viršukalnes. Jos yra už Afganistano teritorijos, o šiai valstybei siauras, 354 km ilgio ruožas, vadinamas Vakhano koridoriumi, buvo priskirtas 1895 m. kaip buferinė zona, atskirianti Rusijos ir Britų imperijas. Taigi Hindukušo septyniatūkstantinės viršūnės yra jau Pakistane. Nors įsitikinau, kad nesu dailininkas, tačiau žinau, kad tas piešinys man sukels kur kas daugiau autentiškesnių prisiminimų, negu kokybiškiausia foto nuotrauka. Vos už 30 km – Pakistanas, kur prieš metus per teroristinį išpuolį žuvo lietuvis alpinistas Ernestas Markšaitis. Visa tai nesuteikia optimizmo…

Ledynas nėra status, tačiau virš 5 km aukščio savijauta su kiekvienu žingsniu į viršų darosi trapesnė. Draugai, kurie šiuose kalnuose nebe pirmą kartą, guodžia, kad M. K. Čiurlionio viršūnė jau matosi – ji graži, nes statoka, išdidžiai iškėlusi galvą, dairosi, kas čia tokie ateina į svečius. Kiekvienas kalnas yra tarsi mistinė būtybė – jeigu nenori įsileisti nekviestųjų, ji ir neįsileidžia. Juntama stipri energetika, veikianti mūsų giliausias pasąmonės kerteles. Mintys turi būti švarios ir teigiamos, visa tai kalniečiai žino ir tuo dauguma viduje tiki. Į viršūnę eini lyg išpažinties, lyg piligrimas mini į Santjago de Compostela ilgiausią kelią. Gal tas sakralumas ir yra jaudinantis ir nebepaleidžiantis visą likusį gyvenimą. Kaip ten bebūtų, tai yra stipru ir aš kopiu virve aukštyn paskutinius metrus… Štai visa mūsų grupė M. K. Čiurlionio viršūnėje 5820 m (anksčiau buvo manoma, kad 5794 m). Rimantė iš džiaugsmo net apsiašaroja – žinau tą jausmą, man tai yra atsitikę praeitais metais Monblane. Racijos pagalba susisiekiame su kita grupe, jie sako, kad nuo K. Donelaičio 5780 m (manoma, kad buvo 5837 m) viršūnės mato mus ir mojuoja… Tai smagumėlis, mus skiria tik kokie 2–3 km tiesia linija, ir dvi lietuvių grupės vienu metu sulipo į dviejų Lietuvos didžiavyrių vardais pavadintas viršukalnes! Gaila, kad M. K. Čiurlionis nesukūrė kalnams skirto kūrinio, nors Kaukazo kalnuose jis buvo!

Po nusileidimo iš viršūnės naktį miegu ramiai, jau geriau negu prieš penkias dienas, žinau, vėl bus sunku, tačiau juk ne pirmą kartą kopiu į viršūnę – ištversiu. Galvoje sukasi mintys apie ankstesnius žygius, svarstau, kuris buvo sunkiausias. Kiekvienas iš jų – su savais ypatumais: viena viršūnė techniškai sunkiau įveikiama, kitoje daug pavojų, o trečia, rodos, ir neaukšta, tačiau visiškai atimanti jėgas. Ketvirta valanda ryto, dar tamsu, o mes jau vorele judame į kitą viršūnę. Ši ekspedicija svarbi visiems Lietuvos kalniečiams, nes tai dar vienas lietuviškas akcentas Centrinėje Azijoje. 1964 metais, kai devintukas pirmaįkopėjų lipo į Lietuvos viršūnę, man tebuvo vos 4 metai. Šiandien su mumis keliauja Vilius Šaduikis, vienintelis iš anos veteranų komandos, jam – 74-eri, tačiau jis kartu kopia į K. Donelaičio viršūnę. Džiugu, kad galiu būti šalia lietuvių alpinizmo mohikano, kuris nemano, kad amžius yra kliūtis būti kalnuose.

Ant batų – nagės arba katės, kurios savo aštriais nagais neleidžia alpinistų kojoms slysti ant ledyno. Reikia tik tvirtai jas įkirsti į ledą ir, svarbiausia, neskubėti. Kuo statesnis šlaitas, tuo atidžiau reikia kopti. Jeigu nėra virvės, tuomet ledkirtis tampa tavo saugumo garantu. Taip pat svarbu dažnai nesidairyti į viršų, tuomet gali apimti erdvės fobija, kuomet atstumas pasirodo nerealus ir todėl neįveikiamas. Tuomet žmogų apima panika ir noras pasiduoti. Reikia save įtikinti, kad tau teliko nueiti tik 100 metrų ir vėliau sustoti pailsėti. Kuomet įveiki tokią atkarpą, bandai dar vieną ir taip po truputį, metras po metro, artėji prie viršūnės! Būna, kuomet, rodos, jėgų nebelieka visai, tačiau tai saviapgaulė – organizmas nori poilsio ir verčia smegenis šitaip galvoti, tokiu atveju nugali ryžtas. Vidinė energija priverčia raumenis net spazmiškai judėti, todėl daugeliu atveju kalnuose ne fizinė jėga ima viršų – stebuklus daro valia…

Pagaliau mes šalia ženklo, žyminčio K. Donelaičio viršūnę (5780 m), tačiau tai dar ne aukščiausia jos vieta. Sukandęs dantis, iš visų jėgų kopiu ledo ir sniego kepure aukštyn. Jau atrodo, viršūnė čia pat, deja, dar tenka kilti į viršų. Žvelgiu į apačią – vaizdas primena serialą „Gyvi numirėliai“ – visi lyg robotai ropoja į tikslą. Koks didelis žmogaus ryžtas nugalėti savo silpnumą ir baimę, ne kalnus, tačiau jau minėtą fobiją. Tuo pačiu tai ir patriotizmo mokykla, juk kopiame ne į F. Engelso, kuri stūkso greta, viršūnę, o į šiemet 300 metų jubiliejų švenčiančio Kristijono Donelaičio vardu pavadintą kalną. „Jau saulelė atkopdama budino svietą ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės…“, – bendrakeleivė Rima deklamuoja K. Donelaičio eilėraštį, o saulė išties krypsta vakarop – ilgokai užtruko mūsų kopimas, reikia skubėti žemyn, nes kalnuose greitai temsta.

Jau nusileidus nuo virvių ant ledyno, supratome, kad su šviesa grįžti į stovyklą nespėsime, skubėti nebėra kur, nebeturime ir jėgų. Ledynu grįžti, rodos, bus paprasta, tačiau mums kelią pastoja dideli plyšiai, tenka vėl kilti į viršų, ieškant apėjimo. Kas dieną atrodė vienaip, sutemose pasirodo kur kas sudėtingiau negu įsivaizdavome. Griuvinėjame, nors ir einame su lazdomis, nes dėl nuovargio nebelaiko kojos. Dažnai ilsimės, įsijungiame žibintus, tačiau mūsų laukia dar vienas sunkus išbandymas – „gyvų“ akmenų šlaitas, kuriame ant judančių akmenų paliekame paskutines jėgas, o iki stovyklos dar kokios keturios valandos ėjimo. Viena laimė, kad visą laiką judame žemyn, todėl save raminu – nuo savo svorio kaip nors parriedėsiu į apačią, nors ir tamsoje…

Kuomet būna sunku, tuomet reikia prisiminti kažką labai gero, šilto, jaukaus ir tai tave paguodžia, sušildo… Viltis, kad, pasiekus stovyklą, tavęs laukia karšta arbata, palapinė ir šiltas miegmaišis, priverčia atsargiai judėti į priekį. Kai naktį stovykloje išlįsdavau iš palapinės gamtiniais reikalais, šviesdavo mėnulis ir aplink galima buvo matyti be žibinto. Tačiau vos sutemus kalnus apglėbia visiška tamsa, nors į akį durk… Gal po vidurnakčio ir pasirodys pilnatis, ir tuomet bus aiškiau, kur eiti, tačiau iki tol ne kartą pasiklystame, atsitrenkdami į aklinas sienas. Kuomet aptinkame, regis, pažįstamą vietą, nudžiungame – iki stovyklos tik pora valandų ėjimo. Bet ir čia kortas sumaišo tamsa – įsitikiname, kad stovyklą tamsoje galime praeiti, nes atstumas tarpeklyje gana nemažas. Viliamės, kad stovykloje draugai, nesulaukę mūsų, išstatys švyturėlius – ženklą rasti kelią namo.

Valandą prieš vidurnaktį stovyklą pasiekėme laimingai. Ačiū už tai draugams, kurie ne tik išėjo mūsų pasitikti, tačiau nešėsi ir termosus su karšta arbata. Kiekvieną kartą, eidamas į kalnus, žinau – tai man atgaila, išrišimas ir atgaiva. Nors kiekvienam skirtingai, tačiau esmė išlieka ta pati. „Kalnai keri, traukia… Tik kalnuose supranti, ko esi vertas, kiek gali. Kalnai išgrynina sielą, pakeičia vertės matą. Grįždama į kalnus, visada pasitikrinu save: kiek sąžinė gryna, kiek pagarba, padorumas vertas, kokia draugystės kaina… Kalnai – mano stiprybė“, – rašė dienoraštyje kolegė Rimantė iš Klaipėdos. Kita bendražygė iš Anykščių, Kovo 11-osios Akto signatarė Irena Andrukaitienė savo mintis išdėstė šitaip: „Klausimas vienas – kaip žmonės, grįžę iš kalnų į žemę, geba pasinaudoti ta patirtimi, įgyta kalnuose, ta galimybe keistis? Kalnai išryškina mūsų esmę. O kiek ją, išgrynintą, gebame išlaikyti žemėje?… Gal dėl to, kad kasdienybė anksčiau ar vėliau ją užgožia, todėl ir vėl skubame į kalnus. Į švarią, gryną ir tikrą erdvę“.

Panevėžio alpinizmui - 50

PANEVĖŽIO ALPINIZMAS 1969-2019 METAIS

Alpinizmas – tai sporto šaka, kai fizinių pastangų dėka siekiama įkopti į kalnų viršūnes. Lietuvoje organizuoto alpinizmo pradžia laikoma 1957 metai. Mūsų mieste šio sporto pradžia yra 1969 metų kovo 14 diena, kai gydytoja Rūta Valentaitė sukvietė kalnų entuziastus ir prie miesto sporto komiteto įkūrė alpinizmo sekciją. Būdama alpiniste, ji suprato, jog norint vykti į kalnus, reikia ruoštis fiziškai ir turėti tam tikrų techninių žinių, tad nuo pirmų dienų prasidėjo treniruočių procesas. Neilgai trukus įvyko ir pirmosios fizinio pasiruošimo varžybos Trakuose. Pradėta ruoštis laipiojimo uolomis respublikos čempionatui Bauskėje. Pirmas susitikimas su uolomis pavyko visai neblogai. Toliau sekė alpinistinės technikos varžybos. 1969 liepos - rugpjūčio mėnesiais 9 entuziastai jau išvyko į Kaukazo alpinistines stovyklas. Sugrįžę dalijosi įspūdžiais apie kalnus ir apie tai, ko labiausiai reikia alpinistui, kad galėtų siekti tolesnio meistriškumo. Spalio mėnesį įvyksta ataskaitinis sekcijos susirinkimas. Išrenkama taryba, kurios pirmininku tampa Algis Antanaitis. Gavus palaikymą sporto draugijos „,Žalgiris“ miesto taryboje, skiriama sporto salė treniruotėms. Treniruotes veda Angelė Vidugirytė.1970 metų laipiojimo uolomis čempionate ji tampa nugalėtoja ir pakviečiama dalyvauti Pabaltijo šalių laipiojimo uolomis pirmenybėse.

1970 metų spalio mėnesį ataskaitiniame susirinkime išrenkama nauja miesto alpinizmo sekcijos taryba, o jos pirmininke ,,Ekrano gamyklos inžinierė Angelė Vidugirytė. Jos dėka gaunamas palaikymas iš įmonės vadovybės vystyti šią sporto šaką. Taip atsiranda ,,Ekrano alpinistų klubas.

1971 metais į kalnus išvyksta 13 sportininkų, iš jų 11 nuvyksta į Tian Šanio kalnuose esančią alpinistinę stovyklą ,,Ala Arča”. Po pamainos, suderinus su stovyklos vadovybe, nuvykstama į Karakolo slėnį tikslu užkopti į Akstino ir Lietuvos alpinistų vardo viršūnes, tačiau sugenda oras ir planų tenka atsisakyti. 1971 metų ataskaitiniame susirinkime išrenkama nauja taryba, kurios pirmininku tampa Albinas Svirskis. Jis Panevėžio alpinistams vadovauja iki 1974 metų. Jo vadovavimo laikotarpiu nuo1973 metų miesto vaikų turistinėje-ekskursinėje bazėje pradeda veikti būsimųjų alpinistų grupės. Treneriais dirba jau pakankamą patyrimą kalnuose turintys miesto alpinizmo sekcijos nariai. Kiekvienais metais į kalnus išvyksta virš 20 Panevėžio sekcijos narių, kurie kopia į įvairaus lygio viršūnes, kelia kvalifikaciją, vykdo sportinių atskyrių normatyvus. 1972 metais Julija Vidugirytė-Janušauskienė šalies laipiojimo uolomis čempionate laimi sidabro apdovanojimą, o 1973 metais ji jau čempionė. Per šį laikotarpį panevėžiečiai dalyvauja visose respublikos alpinizmo federacijos varžybose ir renginiuose.

1974 metų ataskaitiniame susirinkime miesto alpinistams vadovauti išrenkamas Stasys Stryla. Pradėjus veikti ,,Ekrano“ gamyklos sporto kompleksui, miesto alpinistai čia tampa pilnateisiais nariais. Paruošiama siena laipiojimo uolomis treniruotėms. Ekraniečiai alpinistai varžybose ir čempionatuose tarp kolektyvų visada yra tarp stipriausiųjų. Nuo 1976 metų panevėžiečiai laipiotojai uolomis visada yra tarp prizininkų individualiose rungtyse, o tarp miestų ir kolektyvų vyksta kova su Vilniaus ir Kauno komandomis. 1975 metais A.Svirskis tampa pirmasis panevėžietis, Lietuvos alpinizmo čempionate laimėjęs pirmąją vietą. Nuo 1979 m. rudens iki 1983 metų miesto alpinistams vadovauja Laima Tučiūtė Vološkevičienė. Pilna energijos jauna specialistė puikiai apjungia vyresnius ir pradedančiuosius – lygiagrečiai ji sėkmingai augina jaunuosius alpinistus. Sveika konkurencija, asmeninis pavyzdys kelia sportuojančiųjų lygį. Treniruočių procesą pradeda vesti Edvardas Pundzius. Jo atsakingumas, entuziazmas ir aukšta kvalifikacija duoda gražius rezultatus. Ši darbą jis vykdo iki 1988 metų.

1983 metų rudenį miesto alpinizmo federacijos vairą perima Albinas Vološkevičius. Jis miesto federacijai vadovauja iki 1988 m. Albino taktas ir kruopštumas duoda puikius rezultatus – miesto sportininkai pasiekia puikių rezultatų įkopimuose, respublikos ir Baltijos šalių pirmenybėse. 1989 metais alpinizmo entuziastas panevėžietis Saulius Baltuška įkuria Panevėžio alpinistų klubą. Šio statuso pasikeitimas alpinistams suteikia platesnes galimybes realizuotis. Atliekami ypač sudėtingi įkopimai, laisviau pasirenkami kalnų rajonai. Kiekvienais metais vykdomi žiemos įkopimai Slovakijos Aukštųjų Tatrųkalnuose. 2000 metais dvylikos sportininkų grupė atlieka keturių viršūnių traversą Alpių kalnuose, įkopdami į aukščiausią Alpių Monblano (MontBlanc) viršūnę.

Alpinistų tradicijos sėkmingai tęsiamos šeimose: į kalnus kartu su tėvais vyksta Pundzių, Vološkevičių ir kitų šeimų vaikai. Labiausiai pažymėtini Akvilė ir Lukas Vološkevičiai, kurie 2009 m. K. Baleišio grupės sudėtyje Tian Šanio kalnuose įkopia į bevardes viršūnes, joms suteikiant lietuviškus vardus, kurių vienas ypač brangus Lietuvai: alpinistų žemėlapiuose atsiranda Lietuvos tūkstantmečio vardo viršūnė. Labai svarbūs Panevėžiui 2018 metai: alpinizmo entuziastai Vaclovas Paplauskas ir Saulius Jurevičius vėl organizuoja ekspediciją į Kirgizijos Respublikos Tian Šanio kalnus. Grupė alpinistų įkopia į bevardę 4516 m viršūnę, suteikdami jai Panevėžio vardą. Tos pačios ekspedicijos metu Laima Vološkevičienė ir Vilius Šaduikis suteikia Lietuvos ir Kirgizijos draugystės vardą iki šiolei buvusiai bevardei viršūnei – kaip svarbų akcentą šių šalių bendradarbiavimui. Malonu pažymėti, kad Panevėžio verslo atstovai AB ,,Panevėžio energija“, AB ,,Lietkabelis“, Gikniaus įmonė, "Kaukas“, I.Kriščiūno firma "Igis“, UAB "Aukštybė“ paremia alpinistų žygius.

Šiuo metu Asociacijai „Panevėžio alpinistai“ vadovauja Saulius Jurevičius, kuris puikiai sutaria su visų kartų alpinistais ir tęsia tradicijas. Jam talkina Stasys Stryla, Vaclovas Paplauskas, Albinas Vološkevičius, Raimundas Abramavičius. Asociacija vienija virš 20 aktyvių, keliaujančių į kalnus narių.

PANEVĖŽIO ALPINISTŲ SPORTO PASIEKIMAI

LIETUVOS LAIPIOJIMO UOLOMIS ČEMPIONATAI

1 vieta: iškovota 26 kartus. 2 vieta: iškovota 19 kartų. 3 vieta: iškovota 15kartų.

Daugiausia kartų laipiojimo uolomis sporte respublikos čempionais yra tapę:

o Valerija Šimonytė-Pundziuvienė– 8 kartus, o Laimutė Tučiutė-Vološkevičienė– 4 kartus, o Edvardas Pundzius– 6 kartus, o Juozas Pakeltis– 2 kartus, o Angelė Vidugirytė-Rapševičienė– 1 kartą, o Julija Vidugirytė-Janušauskienė– 1 kartą, o Raimondas Raišelis– 2 kartus, o Albinas Vološkevičius– 1 kartą, o Gintaras Zavadskis– 1 kartą.

LIETUVOS ALPINIZMO ČEMPIONATAI

1 vieta– 22 kartus. 2 vieta– 17 kartų. 3 vieta– 24 kartus.

Čempionais daugiausia kartų yra tapę:

Vaclovas Paplauskas – 5 kartus: o 1981 m.uolų kl. Dalaro v.(Kaukazas, 3979 m) 5B, o 1982 m. Brolių Kadamcevų v. (Pamyras,4670 m)5B, o 1987 m. Jarydago v.(Kaukazas,4100 m) 5B, o 1988 m.Čatynas (Kaukazas,4368m) 6 s.k., o 1989 m.Asano v.(Pamyras 4230 m) 6 s. k. Edvardas Pundzius – 4 kartus: o 1981 m. uolų kl. Dalaro v.(Kaukazas, 3979 m) 5B, o 1984 m. Iskanderas (Pamyras,5120 m) 5B, o 1987 m.Jarydago v. (Kaukazas,4100 m)5B, o 1988 m.Čatynas(Kaukazas, 4368 m) 6 s.k. Rūta Kripaitytė– 4 kartus: o 1987 m. B klasėje Lacgosv.(Kaukazas, 3995 m) 4B, o 1989 m. mišrioje klasėje Ajutiorov.(TianŠanis, 4382 m) 4B, o 1995 m.Makinlis (Aliaska, 6194 m), o 1998 m.Akonkagvos v.( Andų kalnai, 6962 m). Albinas Vološkevičius– 2 kartus: o 1983 m. mišri kl. Ajutioras (TianŠanis, 4382 m) 4B, o 1986 m. Mižirgi (Kaukazas, 4938 m.) 5B. Stasys Stryla– 2 kartus: o 1978 m. Čapdaros v. (Fanų k., 5297 m) 5B, o 1979 m.Bodchanos v.(Fanų k., 5304 m) 5B. Eugenija Čerkesaitė - 2 kartus: o 1987 m. ,,B“ klasėje Lacgos v.(Kaukazas, 995m.) 4B, o 1989 m. mišrioje klasėje Ajutioro v.(TianŠanis, 4382 m) 4B. Albinas Svirskis – 2 kartus: o 1975m.Džailyko v.(Kaukazas, 4533m) 4B, o 1979 m. Bodchanos v. (Fanų k., 5304 m) 5B. Valerija Pundziuvienė– 1 kartą: o 1988 m. Čatyno v.(Kaukazas,4368 m) 6 s.k. Saulius Baltuška – 1 kartą: o 1989m. Asano v.(Pamyras, 4230 m.) 6 s. k.

ĮDOMŪS FAKTAI

Sunkiausiais, 6 kategorijos sudėtingumo maršrutais yra įkopę: Vaclovas Paplauskas– 2 kartus, Edvardas Pundzius, Valerija Pundziuvienė, Saulius Baltuška po 1 kartą.

Baltijos šalių čempionais yra tapę: Albinas Svirskis, Vaclovas Paplauskas, Edvardas Pundzius, Valerija Pundziuvienė, Saulius Baltuška. 1992 Lietuvos-JAV ekspedicijos į Everestą sudėtyje dalyvavo V.Paplauskas, V.Pundziuvienė, E.Pundzius.

2017 m. šeimyninė ekspedicija į Everesto bazinę stovyklą Nepale: Albinas ir Laimutė Vološkevičiai, Lukas Vološkevičius. Įkopta į Kalapataro viršūnę, 5545 m.

Alpinizmo instruktoriais alpinistinėse stovyklose dirbo: V.Paplauskas, L.Vološkevičienė, V.Pundziuvienė, E.Pundzius, E.Čerkesaitė, A.Svirskis, A.Vološkevičius, A.Nakvosaitė.

Už aukštus rezultatus instruktoriai V.Pundziuvienė, E.Pundzius, V.Paplauskas pakviesti dirbti instruktorių mokyklos dėstytojais. Sporto meistrų reikalavimus alpinizmo sporte yra įvykdę: V.Pundziuvienė, E.Pundzius, V.Paplauskas. Kandidatų į sporto meistrus alpinizmo sporte yra įvykdę: A.Svirskis, L.Tučiūtė Vološkevičienė, A.Vološkevičius, S.Stryla, o laipiojimo uolomis sporte – J.Pakeltis, L.Tučiūtė Vološkevičienė, E.Pundzius, V.Pundziuvienė, R.Raišelis. Panevėžio alpinizmo federacija vadovavo 10-čiai Lietuvos ir Pabaltijo laipiojimo uolomis čempionatų. 1986 metais panevėžiečių iniciatyva Pabaltijo laipiojimo čempionatas surengtas Karelijos uolose, o 1989 metais respublikos laipiojimo uolomis finalinė dalis Karpatų kalnuose. S.Strylai suteiktas respublikinės kategorijos teisėjo vardas.

Kalnai visada žavėjo žmones savo grožiu ir viliojo išbandyti savo galimybes sunkiuose žygiuose aukštų viršūnių link. Džiaugiamės, jog 50 metų bėgyje panevėžiečiai nenutrūkstamai keliavo į kalnus ir tikime, jog ši tradicija bus tęsiama. Juk sunku rasti geresnį būdą pabėgti nuo kasdienybės, paliekant žemiškus rūpesčius apačioje, ir pabūti arčiau Dangaus...

Parengė Stasys Stryla

Lietuvos alpinizmo asociacijos vadovai

Lietuvos alpinizmo asociacijos (federacijos) prezidentai (pirmininkai)

1. 1957-10-27–1959-06-16 – Gediminas Akstinas
2. 1959-06-16–1959 08 02 – Vytautas Vosylius
3. 1959–1963-1967 – Vytautas Viršilas
4. 1967–1971 – Jaroslavas Okulič-Kazarinas
5. 1971–1976 – Kazys Monstvilas
6. 1976–1979 – Vytautas Viršilas
7. 1979–1983-1987-1991-1993 – Vilius Šaduikis
8. 1993–1996 – Kęstutis Baleišis
9. 1996–1999 – Vladas Vitkauskas
10. 1999–2001 – Vaidas Barkevičius
11. 2001–2005 – Algimantas Asevičius
12. 2005–2007 – Marius Pulkauninkas
13. 2007–2009 – Saulius Vilius
14. 2009–2012 – Saulius Barauskas
15. 2012-2016 – Saulius Damulevičius
16. 2016-2018 - Vilma Tūbutytė
17. 2018- Kęstutis Skrupskelis