„Brolių Bajorų viršūnė ir Vytauto viršūnė“: Skirtumas tarp puslapių

Iš Alpinizmo vikis.
(Skirtumai tarp puslapių)
Pereiti į navigaciją Jump to search
>Šaduikis
No edit summary
 
>JarasOK
(Perkeliu iš „Kalnai pavadinti lietuviškai“)
 
1 eilutė: 1 eilutė:
[[Vaizdas:Broliu_Bajoru.JPG|350px|right] [[Vaizdas:Jūratė.jpg|thumb|Jūratė]]
:Vieta – Pietvakarių Pamyras, Šachdaros/Vachansko kalnagūbris
][[Vaizdas:Stasys.jpg|200px|thumb|Stasys Navickas]]
:Aukštis – 5586m
[[Vaizdas:Algis_Gudelis.jpg|150px|thumb|Algis Gudelis]]
:Viršūnės pavadinimo kilmės istorinės aplinkybės, žinios apie pavadinimą – viršūnė pavadinta Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto vardu
[[Vaizdas:Rimvydas_Simutis,_dalyvis.JPG|150px|thumb|Rimvydas Simutis]]
:Pirmojo įkopimo data  – 1984-08-16. 14val.
[[Vaizdas:Bronius_(2).JPG|200px|thumb|Bronius Varsackas]]
:Įkopimo maršrutas: Pietryčių šlaitu (rebro), 3B sunkumo kategorija
[[Vaizdas:V.Paulikas.JPG|150px|thumb|Vidmantas Paulikas]]
:Įkopimo charakteristika:
maršruto ilgis – 1200m
aukščių skirtumas – 580m
vidutinis įkopimo statumas – 45-50 laipsnių
Įkalta kablių: ledo – 15
Įkopimo dienų skaičius – 1
Įkopimo valandų skaičius – 7
Laikas: išėjimo iš bazinės stovyklos -1984-08-15.
įkopimo  į viršūnę – 1984-08-16.
sugrįžimo į bazinę stovyklą – 1984-08-16.  
Pirmojo įkopimo dalyviai:
Eugenijus Klikūnas 1960, vadovas
Zenonas Grigas dalyvis


:Vieta – Pietvakarių [[Pamyras]], Šachdaros/Vachano kalnagūbris
Dėl viršūnės pavadinimo:
:Aukštis – 5596m
Viršūnei tokį pavadinimą suteikti pasiūlė ekspedicijos dalyviai ekspedicijos metu. Pirmaįkopėjai su tokiu siūlomu viršūnės pavadinimu mielai sutiko. Visi ekspedicijos dalyviai buvo Lietuvos istorijos žinovai ir garbintojai, tai Vytauto vardas viršūnei buvo siūlomas vienbalsiai. Šiek tiek buvo abejonių, kaip į tai reaguos Lietuvos sporto komiteto atstovai grįžus į Lietuvą. Bet grįžus jokių reikšmingesnių pastabų nebuvo sulaukta, o Maskvoje apie Vytautą tikriausiai alpinizmo veikėjai nelabai ką žinojo.  
:Viršūnės pavadinimo kilmė – Viršūnė pavadinta Lietuvos alpinistams broliams Bajorams atminti. [[Eugenijus Bajoras]] žuvo 1982 m. liepos 17 d., kopdamas į Korženevskajos viršūnę. [[Romualdas Bajoras]] mirė 1980 m. vasario 17 d.
:Pirmojo įkopimo data – 1984-08-12 d. 17 val.
:Įkopimo maršrutas – Šiaurine ketera, 4B sunkumo kategorija


==Įkopimo charakteristika==
Įkopimo aprašymas:
:maršruto ilgis – 1340m (IV ir V sunkumo kategorijos dalys – 250m)
Iš bazinės stovyklos prie Vnukuto ir Čondžirav upių santakos iki nakvynės vietos reikia eiti 3-3,5val. kalnų taku. Nuo nakvynės vietos iki maršruto pradžios 2-2,5 val. kelio. Pirmiausia reikia pakilti ant didelio moreninio šlaito, kuris veda link ledyno. Po to eiti ledyno viduriu prie Pietryčių šlaito pradžios. Ledynas – atviras,be ledo plyšių. Reikia eiti šlaito viduriu, nes kairėje pusėje – stačios uolos, o dešinėje yra ledo plyšių. Pirmąją šlaito dalį kerta pusės metro bergšrundas. Šios dalies statumas 45-50 laipsnių. Visą šią maršruto dalį reikia eiti ant priekinių „kačių dantų“. Šlaitas ledinis. Saugai reikia naudoti ledo kablius. Antrosios šlaito dalies pradžioje yra didelis ledo plyšys, kurį reikia apeiti kairės pusės per sniego tiltą. Toliau eiti 30 laipsnių statumo sniego  šlaitu į dešinę ir aukštyn, kur matosi išėjimas į viršūnę tarp didelio sniego karnyzo kairėje pusėje ir ledo plyšio dešinėje pusėje. Viršūnė tai didelis sniego plato: 300m pločio ir apie 2km ilgio. Aukščiausia plato vieta yra maždaug viduryje, nelabai ryškiai išreikšta. Ji yra maždaug 1km atstumu nuo pakilimo vietos ant plato. Pakilimui nuo ledyno iki viršūnės reikės sugaišti 4 valandas. Nusileidimas pakilimo keliu.
:vidutinis įkopimo statumas (IV ir V s.k. dalys) 70 laipsnių
:Įkalta kablių: uolų - 17, ledo – 14.
:Įkopimo dienų skaičius 3.
:Įkopimo valandų skaičius - 9.
:Nakvynių  skaičius 2 (viena 5250m aukštyje, kita 5526m aukštyje).
:Laikas: išėjimo bazinės stovyklos – 1984-08-11 d. įkopimo į viršūnę – 1984-08-12 d. sugrįžimo į bazinę stovyklą 1984-08-13 d.


==Pirmojo įkopimo dalyviai==
[[Kategorija:Kalnas pavadintas lietuviškai|18 lietuviškas kalnas]]
:[[Jūratė Bajorienė Valiukaitė]], 1955, vadovė
:[[Stanislovas Navickas]], 1951, dalyvis
:[[Algis Gudelis]], 1953, dalyvis
:[[Rimvydas Simutis]], 1953, dalyvis
:[[Bronius Varsackis]], 1958, dalyvis
:[[Vidmantas Paulikas]], 1963, dalyvis
 
==Dėl viršūnės pavadinimo==
1975-1982 metais Kauno ir Lietuvos alpinizmo sporte ryškiai išsiskyrė broliai [[Eugenijus Bajoras|Eugenijaus]] ir [[Romualdas Bajoras|Romualdas]] Bajorai.
Tuo metu jie buvo Kauno jaunų alpinistų siela.
Tai buvo puikūs alpinistai, uolų laipiotojai, jaunų alpinistų ugdytojai.
 
Tragiška lemtis pasisuko taip, kad 1980 m. staiga mirė Romualdas, o 1982 m. kopdamas į Korženevskajos viršūnę [[Pamyras|Pamyre]] lavinoje žuvo Eugenijus.
Puikių draugų atminimui jų vardu nuspręsta pavadinti uolinę gražuolę viršūnę Vnukuto slėnyje.
[[image:PamyrPV.gif|400px|thumb|left|Vrangos slėnio schema su lietuviškom viršūnėm]]
 
==Įkopimo aprašymas==
Nuo bazinės stovyklos, kuri yra Vnukuto ir Čondžirav upių santakoje, link viršūnės reikia eiti dešiniuoju Čondžirav upės krantu.
Nuo bazinės stovyklos iki ledyno – 4-4,5val.
Toliau eiti ledynu į kairę link keteros panašios į tvorą.
Nuobirynais pakylame ant keteros, panašios į tvorą.
Prieš išeinant į keterą – signalinis turas.
Nuo signalinio turo eiti ant uolų  – 5300m.
Praėjus 80-100m žemyn – patogi aikštelė nakvynei.
Toliau, praėjus 150m sudūlėjusiomis uolomis, prieiti prie 35 laipsnių statumo 130m ilgio šlaito.
Šlaitą reikia įveikti naudojant saugai ledo kablius. Toliau – uolų sienelė – 6m (IV+ s.k. 75laipsnių stat.).
Praėjus 40m ketera – nusileidus žemyn diulferiu (80m 80laipsnių) – prieinam prie 35 laipsnių statumo sniego-ledo šlaito, kurio ilgis 80m.
Toliau – nusileidimas šlaitu (saugai naudoti kablius) iki Pagrindinio balno.
Apačioje gali būti ledo! Nuo signalinio turi iki Pagrindinio balno – 4val.
Nuo balno, praėjus 40m, prieinam prie 40m sienelės (IV s.k., 60 laipsnių), kurią praeiname dešiniąja puse.
Toliau eiti sudūlėjusiomis uolomis ketera į viršų.
Praėjus 100m prieinam prie antrosios 40m sienelės (III s.k., 30 laipsnių), kurią praeinam tiesiai į viršų (byra akmenys!).
Praėjus 100m ketera, prieinam sudėtingiausią vietą – Juodąją sieną – 40m aukščio (V s.k., 80 laipsnių) su dviem plyšiais.
Sieną reikia praeiti dešiniuoju plyšiu (saugai naudoti kablius).
Rekomenduojama pirmajam eiti be kuprinės.
Praėjus 40m ketera – nusileidimas [[diulferis|diulferiu]] (10m, 85 laipsniai).
Toliau apeinam uolų pirštą iš dešinės ir dešiniąja viršūnės keteros puse išeinam į viršūnę 5596m.
Nuo signalinio turo iki viršūnės 9 valandos kelio.
Nusileidimas – pakilimo keliu (4B s.k.) ir toliau kuluaru žemyn Pietryčių kryptimi.
Nusileidimas nuo viršūnės iki bazinės stovyklos – 6 valandos kelio.
[[Vaizdas:Broliai_Bajorai.jpg|800px|thumb|left|Broliai Bajorai]]
 
[[Vaizdas:Br.Bajorai.jpg|500px]]
[[Vaizdas:Br.Bajorai-2.jpg|500px]]
 
 
[[Kategorija:Kalnas pavadintas lietuviškai|17 lietuviškas kalnas]]
[[Kategorija:Viršūnė]]
[[Kategorija:Viršūnė]]

10:43, 12 kovo 2012 versija

Vieta – Pietvakarių Pamyras, Šachdaros/Vachansko kalnagūbris
Aukštis – 5586m
Viršūnės pavadinimo kilmės istorinės aplinkybės, žinios apie pavadinimą – viršūnė pavadinta Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto vardu
Pirmojo įkopimo data – 1984-08-16. 14val.
Įkopimo maršrutas: Pietryčių šlaitu (rebro), 3B sunkumo kategorija
Įkopimo charakteristika:

maršruto ilgis – 1200m aukščių skirtumas – 580m vidutinis įkopimo statumas – 45-50 laipsnių Įkalta kablių: ledo – 15 Įkopimo dienų skaičius – 1 Įkopimo valandų skaičius – 7 Laikas: išėjimo iš bazinės stovyklos -1984-08-15. įkopimo į viršūnę – 1984-08-16. sugrįžimo į bazinę stovyklą – 1984-08-16. Pirmojo įkopimo dalyviai: Eugenijus Klikūnas 1960, vadovas Zenonas Grigas dalyvis

Dėl viršūnės pavadinimo: Viršūnei tokį pavadinimą suteikti pasiūlė ekspedicijos dalyviai ekspedicijos metu. Pirmaįkopėjai su tokiu siūlomu viršūnės pavadinimu mielai sutiko. Visi ekspedicijos dalyviai buvo Lietuvos istorijos žinovai ir garbintojai, tai Vytauto vardas viršūnei buvo siūlomas vienbalsiai. Šiek tiek buvo abejonių, kaip į tai reaguos Lietuvos sporto komiteto atstovai grįžus į Lietuvą. Bet grįžus jokių reikšmingesnių pastabų nebuvo sulaukta, o Maskvoje apie Vytautą tikriausiai alpinizmo veikėjai nelabai ką žinojo.

Įkopimo aprašymas: Iš bazinės stovyklos prie Vnukuto ir Čondžirav upių santakos iki nakvynės vietos reikia eiti 3-3,5val. kalnų taku. Nuo nakvynės vietos iki maršruto pradžios – 2-2,5 val. kelio. Pirmiausia reikia pakilti ant didelio moreninio šlaito, kuris veda link ledyno. Po to eiti ledyno viduriu prie Pietryčių šlaito pradžios. Ledynas – atviras,be ledo plyšių. Reikia eiti šlaito viduriu, nes kairėje pusėje – stačios uolos, o dešinėje – yra ledo plyšių. Pirmąją šlaito dalį kerta pusės metro bergšrundas. Šios dalies statumas – 45-50 laipsnių. Visą šią maršruto dalį reikia eiti ant priekinių „kačių dantų“. Šlaitas – ledinis. Saugai reikia naudoti ledo kablius. Antrosios šlaito dalies pradžioje yra didelis ledo plyšys, kurį reikia apeiti iš kairės pusės per sniego tiltą. Toliau eiti 30 laipsnių statumo sniego šlaitu į dešinę ir aukštyn, kur matosi išėjimas į viršūnę tarp didelio sniego karnyzo kairėje pusėje ir ledo plyšio dešinėje pusėje. Viršūnė – tai didelis sniego plato: 300m pločio ir apie 2km ilgio. Aukščiausia plato vieta yra maždaug viduryje, nelabai ryškiai išreikšta. Ji yra maždaug 1km atstumu nuo pakilimo vietos ant plato. Pakilimui nuo ledyno iki viršūnės reikės sugaišti 4 valandas. Nusileidimas – pakilimo keliu.