Aptarimas:Pro Memoria

Iš Alpinizmo vikis.
Pereiti į navigaciją Jump to search

Apjungimui - nekrologai perkelti iš straipsnio Kalnuose žuvusių alpinistų kapai:

Aurelija Mozūraitytė[keisti]

Aurelja Mozūraitytė

AUR13.jpg 2011 m. lapkričio 11 d. vakare auto įvykyje žuvo žinoma alpinistė Aurelija Mozūraitytė. Gimusi 1942 m.rugsėjo 21 d. Džiugų km. Jurbarko rajone, jau 6 metukų lankė kaimo pradinę mokyklą, toliau mokėsi Jurbarke ir Raseiniuose, o 1959 m. baigė Skirsnemunės vidurinę mokyklą. Toliau studijavo Vilniaus valstybinio universiteto chemijos fakultete, kurį baigė 1964 m. Pagal paskyrimą darbinę veiklą pradėjo Jonavos azotinių trąšų gamykloje. 1966 m. grįžo į Vilnių ir dirbo gamykloje "Švyturys" vaistų sintezės laboratorijoje - ceche inžiniere-chemike, vėliau - meistre, cecho viršininke. 1998 m. likvidavus cechą, dirbo prie Chemijos instituto UAB "Vilniaus galvaninė chemija", gaminančiai galvaninius priedus, baro viršininko pavaduotoja, o nuo 2008 m. iki lemtingos dienos - Energetikos ir technikos muziejuje. Geros savo mokslų draugės ir alpinistės Laimos Siaurukaitės pavyzdžiu 1971 m. ji pradėjo lankytis alpinistų treniruotėse, o 1972 m. pirmą kartą išvyko į Kaukazo kalnus, "Cėjaus" alpinistinę stovyklą. Toliau visas laisvalaikis buvo atiduotas kalnams: pastovios treniruotės ir kasmetinės išvykos į kalnus greitai kėlė jos alpinistinę kvalifikaciją. Ypač jai sekėsi laipiojimas uolomis. Ji - 1974 ir 1976 m. laipiojimo uolomis Lietuvos čempionato, vykstančio ant uolų Bauskėje (Latvija) vicečempionė, Lietuvos rinktinės sudėtyje dalyvavo Baltijos šalių varžybose. 1974 m. ji dalyvauja kopimuose Fanų kalnuose (Uzbekija); ji liko neabejinga šiems kalnams ir laipiojo ten keletą sezonų. 1978 m. ji įveikė pirmąją "penkiukę": Diamaro v. (4000 m.) Š-V kontroforsu 5A sunkumo kategorijos maršrutu ir kartu su Vytautu Marazu, Juozu Daugvila ir Pauliumi Konce tapo Lietuvos SSD "Žalgiris" pirmenybių nugalėtoja. 1979 m ji dalyvauja ekspedicijoje į Tian Šanio kalnus. Altyn Arašano slėnio rajone. Kartu su grupe (J.Daugvila, P.Koncė, K.Karčiauskas, V.Šaduikis) buvo įkopta į bevardes viršūnes ir pavadintos M. Mažvydo ir Vilniaus Universiteto (švenčiančio 400 metų sukaktį) vardais. Ekspediciją apvainikavo sudėtingas įkopimas į Žalgirio v. Š-V kontroforsu, 5B sunkumo kategorijos maršrutu (Grupė: J.Daugvila, J.Jurgelionis, A.Mozūraitytė, V.Šaduikis, O.Tamulėnaitė ir latvis Aldis Migla). Šis įkopimas pelnė Lietuvos ir Baltijos šalių čempionatų medalius ir dar nepakartotas iki šiol. 1979 m. rudenį Lietuvos alpinizmo federacijos ataskaitinėje konferencijoje Aurelija išrenkama federacijos prezidiumo atsakinga sekretore ir pakartotinai renkama iki 1993 m. Jai tenka didžiulis visuomeninis krūvis tvarkant federacijos reikalus jos klestėjimo metais. Kartu ir toliau aktyviai dalyvauja ekspedicijose: 1980 m. Fanų kalnuose, Zindono rajone, 1981 m -prie Ušbos (Gruzija). Ji pasiekia garsiąsias Šcheldos ir Ušbos viršūnes. 1983 m. ji dalyvavo pirmoje Lietuvos alpinistų išvykoje į Alpių kalnus: laipioja Julijos alpėse (Jugoslavija), sieniniu maršrutu įkopia į Triglavą (kartu kopė R.Neverauskas, V.Šaduikis, L.Tučiūtė). Atsisakiusi aktyvios sportinės veiklos Aurelija ir toliau aktyviai dalyvavo alpinistinėje veikloje: teisėjavo Lietuvos ir Baltijos šalių čempionatuose, ruošdavo ir dalyvaudavo Baltijos šalių alpinistų veteranų susitikimuose, buvo Lietuvos alpinistų veteranų klubo "Senjoras" valdybos nare. Esant progai ji keliaudavo į kalnus. 1996 m. įkopė į Monblaną ir po to dar ne kartą lankė Alpių kalnus. Paskutinis apsilankymas, pereitais 2010 metais, rašytojo Balio Sruogos keliais aplankyti Jungfrau rajono kalnai. Aureliją Mozūraitytę pažįsta ir gerbia ne tik Lietuvos , bet ir visi Baltijos šalių vyresniosios kartos alpinistai. Ji visada buvo darbšti, pareiginga, taktiška, santūri, mandagi, kukli ir linksma - sunku išvardyti visas jos gerąsias savybes, kurias gerai žino alpinistai, buvę su ja kalnuose. Aurelijos bendravimo su žmonėmis šilumą patyrusiems visada truks jos rūpesčio, dėmesio, jaukumo...

Mes visi artėjam po truputį
Amžinybės link - artyn, artyn...
Nors labai norėtųs dar pabūti,
Laikas lekia, skrieja vis greityn...

Lietuvos alpinistų klubo "Senjoras" nariai

Aurelijos Mozūraitytės metinės ir paminklo šventinimas:

Elena Šaduikienė[keisti]

1940-10-29 --- 2012-10-01

El2B.jpg

PRO MEMORIA

Atneškit tylią maldą Aukščiausiajam danguj

Kad mano sielą Jis priglaustų

Tyliai pabūkit su manim tą paskutinį kartą.

Krintant nuostabaus rudenio spalvingiems lapams, apšviestiems spindinčios saulutės, ruduo išsivedė į Amžiną tylą Eleną Šaduikienę - mylimą žmoną, rūpestingą motiną, močiutę glaudusią prie savęs anūkus. Netekome žmogaus, kuri atėjo į gyvenimą kilniam moters tikslui: apglėbti savo šiluma gerumu ir rūpesčiu gyvenimo kelyje sutiktus žmones.

Elenos Šaduikienės gyvenimo kelio pradžia Ramygaloje, kaip ir daugelio pokario metų vaikų buvo nerami ir sunki. Vidurinė mokykla, Kauno politechnikumas, o baiguse dirbo projektavimo srityje, mokėsi KPI.Persikėlusi į Vilnių dirbo Miestų statybos projektavimo institute, vėliau Kaimo statybos Projektavimo institute. 1961 m. atėjo į Kauno alpinistų kolektyvą. Čia sutiko būsimą vyrą – Vilių Šaduikį, kuris tapo viso likusio gyvenimo kelyje draugu, vyru, vaikų tėvu. Gimus pirmai dukrai, o vėliau – dvynėms, Elena suprato Viliaus aistrą kalnams ir kasmet išlydėdavo vyrą į kalnus. Tikrai ne kiekviena pasiryžtų kad ir trumpam pasilikti viena, kai labai reikalingas šalia brangus žmogus. Elena giliai sieloje žinojo, kad yra dalykų, kurie svarbesni, nei trumpalaikė pergalė. Vilius suprato Elenos Sielos nuostatą ir liko dėkingas, puoselėdamas savo šeimą iki paskutinės minutės.

Sunki liga jau daug metų trukdė pilnaverčiam gyvenimui. Bet Ji sugebėjo prisitaikyti ir pilnavertiškai gyventi. Jos rūpestis buvo ne tik šeima, vaikai ir anūkai. Labai domėjosi moksline, ezoterine literatūra. Draugų tarpe buvo visada įdomi pašnekove, linksma, atjaučianti. Vos prieš porą savaičių Ji nuotaikingai pasakojo savo vasaros įspūdžius alpinistų senjorų būryje keliaujant po Vievio muziejus.

Elena visą gyvenimą dalijo meilę visiems. Buvo kilnumo pavyzdys, gyveno tikėdama savo darbų teisumu. Ją vadino ir vadins pačiais pasaulyje gražiausiais vardais: Mylimąja, Mama, Močiute. Elena išėjo.... Tegu velionės prasmingi darbai, nesavanaudiška meilė žmonėms išlieka ją pažinojusių atmintyje. Nuoširdžią užuojautą reiškiame vyrui Viliui, dukroms ir anūkams, bei draugams ir artimiesiems.

Alpinistai senjorai

Šaduikienė35.jpg

Prie Elenos Šaduikienės kapo.

ZElena.jpg ZElena9.jpg

Augustas Kubilius[keisti]

1933 - 2014 rait

Kubiliaus nekrologas.jpeg

Ona Šimaitytė Račkauskienė[keisti]

In memoriam. Dailininkė Ona Šimaitytė-Račkauskienė (1943 09 10 – 2014 11 28)

Simaityte.jpg

Eidama 72-uosius gyvenimo metus staiga mirė dailininkė grafikė Ona Šimaitytė-Račkauskienė.

Dailininkė gimė 1943 m. rugsėjo 10 d. Vanagiškiuose (Panevėžio r.). Su gimtaisiais namais atsisveikino būdama šešiolikos – mokslo troškimas nuvedė į Kauną, čia ji baigė Kauno meno mokyklą. Meno studijas tęsė Vilniuje ir 1972 m. baigė Vilniaus valstybinį dailės institutą, įgijusi grafikės specialybę. Parodose dalyvavo nuo 1972 m., Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 1980 m. Ilgą laiką gyveno Vilniuje, nuo 1992 m. – Klaipėdoje, pastaruosius keletą metų gyveno Agluonėnuose (Klaipėdos r.). Dailininkė iliustravo knygas, kūrė lėles, estampus, ekslibrius, monotipijas. Dalyvavo įvairiose parodose Lietuvoje ir užsienyje, surengė ne vieną personalinę darbų parodą. Jos sukuri ekslibrisai konkursuose pelnė daugybę apdovanojimų. Savo kūryboje ji įprasmino savo gimtąjį Panevėžio kraštą, daug dėmesio skyrė Paįstriui ir jo žmonėms. Savo gimtinės ilgėjosi visą gyvenimą, gal dėl to savyje išsaugojo aukštaitišką panevėžiškių tarmę. „Savo ilgesį kaimui išreiškiu piešdama rievėtą seną pakelės medį, šieno kupetą, lauko gėlę, paukštį, užžėlusį takelį, žvakelės šviesą, angelėlį... Visa tai atsinešiau iš tėviškės laukų, tai atgimsta estampuose bei ekslibrisuose.“ Neliko ji kūryboje skolinga ir vyro Romualdo Račkausko gimtajam Klaipėdos kraštui – susikaupė didžiulė šūsnis meno kūrinių, skirtų šio krašto žmonėms, pamario gamtai ir tradicijoms. Kūrybiniame kelyje Ona Šimaitytė išbandė save ir kaip fotografė, ir kaip poetė. Be plačios kūrybinės veiklos ji turėjo ir kitą pomėgį – buvo aistringa alpinistė, kandidatė į sporto meistrus.

Dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė apie O. Šimaitytės-Račkausienės kūrybą sako: „Lietuvos istorija, kultūros paveldas, lietuvių liaudies kūrybos – tautosakos, mitologijos, meno klodai sudaro O. Šimaitytės-Račkauskienės kūrinių idėjinį ir vaizdinį pagrindą. Jos grafikos motyvai paprasti: paukštis, medis, lizdas, knyga, liaudiška skulptūrėlė, pamario krikštas, kelias... Tradicinis motyvas grafikės kūriniuose kūrybiškai interpretuojamas, o jo paprastume regime iš tėvų gautą, iš tėviškės laukų atsineštą ir miesto civilizacijos apsuptyje išlaikytą esminių vertybių suvokimą. Emocionaliems O. Šimaitytės-Račkauskienės kūriniams būdinga subtili tonų gradacija, smulkus štrichas, netikėti rakursai ir sugretinimai, juose atsiskleidžia ir kūrėjos asmenybė, ir laikotarpio meniniai siekiai.“

Bibliotekoje dailininkės atminimą saugos Retų knygų ir rankraščių skyriuje ilgą laiką jos pačios nuolat pildytas Onos Šimaitytės-Račkauskienės rankraščių fondas F45, kuriame – virš dviejų šimtų nuo 1975 metų iki pat 2014-ųjų jos kūrybinę veiklą liudijančių autentiškų dokumentų. Tai mūsų bibliotekai ir jos Rankraščių skyriui, Juozo Miltinio palikimo studijų centrui sukurti ekslibrisai; įvairiems asmenims skirti ekslibrisai, kurių nemaža dalis pelnę įvairius apdovanojimus konkursuose: Juozo Zikaro, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Jono Vileišio, Juozo Miltinio, Vytauto Baliūno ir kitų; estampai, monotipijos, parodų katalogai su O. Šimaitytės-Račkauskienės autografais; nemažai fotografijų – portretinių, šeimos, parodų atidarymų, su dailininkais bei kitais asmenimis.

Ona Šimaitytė-Račkauskienė mirė 2014 m. lapkričio 28 d., gruodžio 1 d. amžino poilsio atgulė Agluonėnų kapinėse.

Artūras Bazys[keisti]

Artūras Bazys (1963.07.29 – 2016.01.03)

Lietuvos alpinistų bendruomenę ištiko skaudi nelaimė: netikėta sniego lavina nunešė į nebūtį puikų žmogų, alpinistą, draugą ir bičiulį. Artūras Bazys niekuomet nebegrįš į taip mylėtus kalnus, nebedžiugins naujais įdomiais įkopimais ir nuoširdžiu bendravimu. Skaudi netektis verčia sustoti ir apmąstyti bei suvokti ko netekom.

Artūras Bazys gimė Šiauliuose 1963 m. liepos 29 d. 1971-76 m. mokėsi Marijampolėje, J. Jablonskio vid. mokykloje, o 1981 m. – baigė Ukmergės 4-ją vid. mokyklą. Toliau – studijos KPI Radiotechnikos fakultete. Nuo 1987 m dirbo Vidaus reikalų ministerijos sistemoje, o dabar - garbingame VRM Kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojo poste.

Kalnus Artūras pamėgo dar jaunystėje, kai keliaudamas su tėvais juos pamatė pirmą kartą. Nuo studentiškų metų susitikdavo su jais beveik kas vasarą. Ypač puikiai jis kopdavo uolomis. Techniškai ir racionaliai mokėjo įveikti klastingas ledo kuluarus, uolų sienas . Įgimtas Artūro ramumas, vidinės pusiausvyros jėga, koordinacija padėdavo jam ir jo bendražygiams sudėtingiausiose situacijose. Kalnai dosniai dovanojo Artūrui dvasinį džiaugsmą ir sportinius titulus. Pradedant 1994 m.(įkopimas į Šcharą, Kaukaze), jis daugkartinis Lietuvos alpinizmo čempionato nugalėtojas ir prizininkas. 2008 m.už įkopimus Alpėse (laimėjo uolinių ir techninių įkopimų klasėse) buvo pripažintas geriausiu Lietuvos alpinistu ir jo vardas išgraviruotas ant pereinamo garbingo prizo. 1999 m. (su įkopimu į Denali Aliaskoje) ir 2009 m. (su įkopimu Grandes Jorases Alpėse) jis tapo Baltijos šalių čempionu. Dar 2007 m Artūras su bendraminčiais įkūrė Jungtinį alpinistų klubą (JAK); jis buvo pagrindinis instruktorius, ugdė jaunus alpinistus, vedė juos į kalnus. Artūras ne tik sportavo. Jis buvo visiems pavyzdys darbe, labai atsakinguose Vidaus reikalų ministerijos postuose. Dar studentaudamas Artūras sukūrė šeimą, kartu su Živile kopė į kalnus. Gražioje šeimoje užaugo jaunos atžalos: dukra Rugilė (1989), sūnus Kristijonas (1994). Ypač drąsus yra Artūro prieš metus incijuotas projektas „Šiaurinės Alpių sienos“, kur numatyta: Jungtinio alpinistų klubo komanda per maždaug 1,5-2 metus sieks įkopti į šešias Alpių viršukalnes: Cima Grande di Lavaredo (Italija), Eiger (Šveicarija), Grandes Jorasses (Prancūzija), Matterhorn (Šveicarija), Petit Dru (Prancūzija), Piz Badile (Italija) šiauriniais jų šlaitais. 2015 m. jau įveiktos garsios Eigerio ir Piz Badile sienos. Dabar Artūras ruošėsi kopimui įspūdingąja Matterhorno šiaurine siena. Pasiruošimui jis su draugais išvyko į pamėgtą Monblano masyvą. Šį kartą susitikimas su kalnais Artūrui buvo lemtingas…

Skaudu ir liūdna atsisveikinti su draugu. Bet Tavęs, Artūrai, mes nepamiršime. Tavo vardą mes visuomet tarsime su pagarba ir meile. Tu buvai mūsų lyderis, tikras alpinistas ir draugas, ir mes didžiuojamės, kad galime sakyti, jog esame Tavo bendražygiai.

Plačiau apie Artūrą: http://alpinizmo.vikis.lt/wiki/index.php/Art%C5%ABras_Bazys#.C4.AEkopimai

Vytautas Viršilas[keisti]

Eidamas 87-sius metus mirė Lietuvos alpinistų patriarchas, ilgametis Lietuvos alpinizmo federacijos pirmininkas Vytautas Viršilas. Jis nuo pirmųjų organizuoto alpinizmo gyvavimo metų buvo jos vedlys, jo pastangų dėka alpinizmas Lietuvoje įgavo visuotinį pripažinimą.

Vytautas Viršilas gimė 1930-02-16 Sedoje. Mokėsi Utenos, Aluntos, Pabradės ir Kauno mokyklose. 1944 m. įstojo į Kauno aukštesniąją technikos mokyklą. Ją baigė 1948 m. Gavo susisiekimo techniko vardą. Tais pačiais metais įstojo į Kauno universiteto statybos fakultetą. 1953 m., baigęs Kauno Politechnikos instituto Hidrotechnikos fakultetą, įgijo kelių inžinieriaus specialybę. Dirbo projektinėse organizacijose: projektavo kelius, gatves, geležinkelius, tiltus ir viadukus. 1965 m. buvo pakviestas dėstyti į Kauno politechnikos institutą. Dėstė medžiagų atsparumą ir statybinę mechaniką. Su bendraautoriais parašė “Medžiagų atsparumo uždavinyną” (1985 ir 2000 m.). Technikos mokslų daktaro disertaciją apgynė 1973 m., docento vardą gavo 1977 m. Atgimimo metu dalyvavo Sąjūdžio veikloje, 1991 – 1998 m. tarnavo savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje. Ilgą laiką jis tyrinėjo, projektavo ir bandė tiltus. 1998 m. išleido albumą „Lietuvos tiltai“.

1959 m. Vytautas su Zita Saldauskaite sukūrė alpinistinę šeimą, užaugino sūnų Gediminą ir dukrą Kristiną.

Sportuoti Vytautas pradėjo studijų metais. 1952 – 1957 m. buvo Respublikos Lengvosios atletikos rinktinės narys, Lietuvos trišuolio čempionas.

Laipioti į kalnus Vytautas pradėjo 1958 m., dalyvaudamas I Baltijos šalių alpiniadoje. 1959 – 1967 m. ir 1976 – 1979 m. buvo Lietuvos Alpinizmo federacijos pirmininkas. Vadovavo alpinistinėms ekspedicijoms (Alpiniadoms): Karakole (Kirgizija) 1969 m. (Čia jo pastangų dėka atsirado Žalgirio viršūnė), Pietvakarių Pamyre (Tadžikija), 1974 m. Ilgą laiką buvo Alpinizmo federacijos teisėjų kolegijos pirmininkas. Rengė laipiojimo uolomis ir alpinizmo čempionatus, rašė nuostatus, teisėjavo varžyboms tiek Lietuvoje, tiek tarptautinėse: Baltijos šalių ir Sovietų Sąjungos čempionatuose. Jis daug prisidėjo, kad būtų pirmieji leidiniai apie kalnus: “Kalnai lieka rymoti” (1970), “Kalnų takais” (1981), “Everesto glėbyje” (1992).

Alpinistų bendruomenė nuoširdžiai užjaučia žmoną Zitą, vaikus su anūkais, artimuosius ir visus jį pažinojususius. Tegu velionio prasmingi darbai, nesavanaudiška meilė žmonėms ir sugebėjimas siekti tikslo bei meilė Tėvynei Lietuvai liks pavyzdžiu mums visiems.

Parengė Vilius Šaduikis

Kristina Racevičiūtė[keisti]

2016 m. rugsėjo 22 d. naktį netekome Lietuvos alpinizmo sporto veteranės Kristinos Racevičiūtės, kurios sportinis kelias prasidėjo 1958 m. Centriniame Kaukaze, Pirmojoje Pabaltijo alpiniadoje, įkopiant į Elbruso Rytinę (5621 m) viršūnę.

Kristina Racevičiūtė gimė 1936 m. gegužės 21 d. Kaune, čia mokėsi Ketvirtojoje vidurinėje mokykloje, o 1959 m. baigė Vilniaus universitetą, kuriame Istorijos Filologijos fakultete, studijavo rusų literatūros specialybę. 1959 – 1961 m. ji dirbo Dotnuvoje, vidurinės mokyklos mokytoja, o 1961 -1964 m. gilino savo žinias Vilniaus universiteto aspirantūroje. 1964 – 2001 m. – Šiaulių Pedagoginio instituto (Univesiteto) dėstytoja, docentė. 1984 m. Maskvoje apsigynė disertaciją “Žmogaus vaizdavimo principai trečiojo dešimtmečio rusų tarybinėje prozoje (psichologinio charakterio struktūra)” ir yra Lietuvos filologijos mokslų daktarė. 1986 -1989 m. laikotarpiu Kristina dėstė A. Puškino rusų kalbos instituto filiale Varšuvoje. Yra paskelbusi pluoštą mokslinių straipsnių, pranešimų, aktyviai dalyvavusi įvairiose mokslinėse konferencijose.

Kristina yra įveikusi nemažą kiekį kalnų viršūnių Kaukaze aplink Baksano, Dombajaus, Uzunkolo slėnius, taip pat Ala Arčios bei Karakolo rajonuose Tianšanyje.

Parengė Augis Gučas

Stasys Miglinas[keisti]

Foto R.Augūno, 1971

Netekome veteranų kartos alpinisto Stasio Miglino. Jis gimė 1930 m. balandžio 4 d. Alytuje. 1954 m. baigė Kauno Politechnikos institutą ir įgijo hidrotechnikos statybos inžinieriaus specialybę. Dirbo statybos valdybose, Miestų statybos projektavimo institute, specializavosi konstravimo srityje. Atkalus ir ištvermingas greitai įsiliejo į alpinistų bendruomenę. Taip pat garsėjo slidžių bei dviračių trasose. Ekspedicijose ir įkopimuose pasižymėjo ne tik ištverme, bet ir ramumu, draugiškumu, vidiniu susikaupimu, jautriai priimdavo kalnų didybę. Dalyvavo komandose, kurios pirmą kartą 1964 m. įkopė ir viršūnėms suteikė Lietuvai reikšmingus Čiurlionio, Donelaičio ir Lietuvos vardus. 1965 m. dalyvavo vienoje iš pirmųjų lietuvių ekspedicijų į Pamyrą kopiant į Avicenos v. Nuo 1961 m. pradėjęs alpinistinę karjerą, keturis kartus įkopimais tapo Lietuvos čempionu, taip pat Baltios šalių čempionu ir Lietuvos čempionato prizininku. Galėjo didžiuotis ir minėtomis viršūnėmis, ir įkopimais į Pamyro Ušbos v. , Čeget Tau Čana v. Kaukaze, Džigito v. Tian Šanyje, ir dar eile nepaprastų įkopimų. Darbas ir atkaklumas padėjo greitai pasveikti po sudėtingos traumos Pamyro ledynuose.

Mirė 2018 sausio 28 d. Vilniuje., dar nesulaukęs savo 88 metų. Reiškiame gilią užuojautą Jo žmonai Aldonai, sūnums Mariui ir Gediminui, visiems artimiesiems. Lieka rymoti pirmųjų įkopėjų įvardintos Lietuvai svarbios viršūnės, lieka ir mūsų šviesūs prisiminimai ...

Paruošė A.Š.

St Mig.jpg

Juozapas Algimantas Krikštopaitis[keisti]

Palydėjus amžinybėn alpinizmo veteraną Juozą Algimantą Krikštopaitį

Rudeniui besibaigiant klastinga liga nusinešė žymaus mokslo istoriko ir filosofo, publicisto profesoriaus hab. dr. Juozapo Algimanto Krikštopaičio (1931-03-13–2018-11-10) gyvybę. Tai skaudi netektis ne tik Lietuvos mokslo ir kultūros bendruomenei, bet ir alpinistų šeimai. J.A. Krikštopaitį į magišką kalnų pasaulį paviliojo pirmųjų mūsų alpinistų pasakojimai. 1958 metais jis – jau Baltijos šalių alpiniados dalyvis. Šia baltų vienybės idėja profesorius grindė ir savo veiklą mokslo sferose, atstovaudamas Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendriją jungtinėje Baltijos šalių asociacijoje. Beje, tai buvo pirmoji organizacija, dar 1988 m. pareiškusi atsiskyrimą nuo Sovietų imperijos struktūrų.

Grįžęs iš alpinistinių žygių, J.A. Krikštopaitis savo įspūdžiais ėmė ne tik dalintis su draugais, bet ir juos aprašinėti. Lengva plunksna ir labai įtaigiai parašytos jo knygelės: 1960 m. - „Snieguotosios viršūnės“, 1962 m. - „Didžiuoju Pamyro traktu“. Pasklidę nemenku tiražu, šie iliustruoti leidiniai ne vieną jaunuolį paskatino susidomėti kalnais. Gal tokio postūmio ir tereikėjo, nes kaip bebūtų paradoksalu, lygumų krašto vaikams yra būdingas plačių erdvių siekis. Ir dar vienas svarbus aspektas, užkoduotas J.A. Krikštopaičio tekstuose: didingieji kalnai suteikia dvasinės laisvės pojūtį! Štai kodėl mūsų alpinistų pirmą kartą įkopiamos viršūnės buvo įvardijamos lietuviškais vardais, brangiais kaip tėvynės ir tautiniai simboliai. Pamyre debesimis apsigaubusios viršukalnės – M.K.Čiurlionis (5794 m.), Donelaitis (5839 m.), Lietuva (6080 m.), Vilnius (4120 m.), Maironis (5155 m.), Darius ir Girėnas (5998 m.), Karalius Mindaugas (5887 m.), Vytautas (5586 m.), Rasos (5381 m.);Tian Šanyje – Žalgiris (4850 m.), M.Mažvydas (4565 m.), Nemunas (4650 m.), Lietuvos vardo tūkstantmetis (4711 m.) ir kitos. Tad visiškai aišku, kad alpinizmas – ne vien sportas, jis turi labai stiprų dvasinį matmenį. Alpinizmo veteranas J.A. Krikštopaitis, pirmojo Lietuvos jūrų kapitono ir lietuviškų mokyklų mokytojos sūnus, net ir gūdžiu sovietmečiu pernelyg neslėpė savo patriotinių nuostatų. Tokia laikysena buvo ir drąsi, ir stiprinanti tarp draugų tautinę savimonę, viltis dėl Lietuvos ateities...1964 m. J.A.Krikštopaitis dalyvavo pirmojoje aukštuminėje ekspedicijoje Pamyre, nuo tada tapdamas neformaliu lietuviškojo alpinizmo metraštininku. Nei vienas žymesnis įkopimas ar jo aptarimas, nuotraukų paroda, knygos sutikimas nelikdavo jo nepastebėtas. Alpinizmo tematika profesorius parašė keletą dešimčių straipsnių, publikuodamas juos populiariausiuose leidiniuose. Juose atsiskleidžia, kodėl kalnuose išgyvenami visai nauji estetiniai potyriai, patiriamas dvasinis katarsis nuskaidrėjant egzistencinėms mintims.

Neapleido profesoriaus ir kelionių potraukis, žinia, jau nebe sportiniais tikslais, bet pažintiniais ar moksliniais. Jo keliauta stebėti Fedčenkos ledyno darinių Pamyre, elnių augintojų nganasanų tautelės gyvensenos Taimyre, šiaurės paukščių „turgų“ Barenco jūros salelėse. Tai atokvėpiui nuo labai intensyvios ir produktyvios mokslo tiriamosios, organizacinės ir edukacinės veiklos Kultūros tyrimų institute bei respublikos universitetuose. Atgavus nepriklausomybę, profesoriaus maršrutai nusidriekė per visą Žemės rutulį, nešant žinias apie Lietuvą, jos istoriją ir mokslą. J.A. Krikštopaitis savo giliomis įžvalgomis nubrėžė sąsajas tarp tiksliųjų ir gamtos mokslų bei humanitarikos; o jų prasmė ir svarba kaskart vis labiau ryškėja. Net ir sulaukęs garbaus amžiaus, profesorius gyvai atsiliepdavo į svarbiausius valstybės politinius bei kultūrinius įvykius; palaikydavo prasmingas visuomenines iniciatyvas; jo išmintingas žodis neabejotinai turėjo didelės įtakos visuomenės nuostatų formavimuisi.

Prof. Libertas Klimka

Algirdas Briedis[keisti]

Eidamas 84-sius metus mirė vienas iš Lietuvos alpinizmo patriarchų, ilgametis mūsų alpinistų rinktinės dalyvis ir gydytojas ALGIRDAS BRIEDIS. Jis buvo aktyvus pirmųjų elspedicijų ir alpiniadų 1965, 1967, 1968, 1969, 1971, 1974, 1979 dalyvis.

Algirdas Briedis ( 1938 m. gruodžio 19 d. – 2022 m. spalio 2 d.) alpinistas, sporto gydytojas, Šiaulių miesto politinis ir visuomenės veikėjas,. Jis 1961 m. baigė Kauno medicinos institutą, buvo Šiaulių sporto medicinos dispanserio vyr. gydytojas, Sporto medicinos centro vyr. gydytojas, Respublikinės Šiaulių ligoninės - ortopedas traumatologas.

Briedis yra įkopęs į Lenino (1965; 7134 m), Teke Toro (1968; 4480 m), Gedimino Akstino (4250 m), Lietuvos alpinistų (4050) ir pirmaįkopimas į Žalgirio v. (visas - 1969; 4850 m), aukščiausią Sovietų Sąjungoje –Komunizmo v. (1971; 7495 m), Kilimandžaro (1995,5895 m) ir Monblano ( 1995; 4810 m) viršukalnes. Triskart Lietuvos alpinizmo čempionas. Su bendražygiais 1971 m.pirmą kartą alpinizmo istorijoje įkopė į Elbrusą žiemos sąlygomis ir nusileido slidėmis. „Studijuodamas susipažinau su mūsų alpinizmo sporto pirmtakais. Su Vytautu Vosyliumi kartu studijavome Kauno medicinos institute. Jis iš Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) grįžo tiesiai į penktą kursą, o aš buvau pirmame. Tad mes su juo susitikome slidinėjimo rinktinėje. Būtent jis pakvietė užsiimti alpinizmu ir tai buvo mano pirmieji žingsniai. 1957 m. Kaune įkūrėme pirmąją Lietuvoje alpinizmo sekciją. Tada prasidėjo visi žygiai“, – pasakojo apie save Algirdas. Jo keliai kalnuose prasidėjo 1960 m. kartu su žmona Laimute, kuri taip pat kartu studijavo mediciną.

Algirdas yra 1988 m. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) atkūrimo dalyvis, LTOK Šiaulių tarybos pirmininkas. 1997 m. Lietuvos olimpinės akademijos Šiaulių filialo vadovas. 1988–1991 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis, 1990–1995 m. Šiaulių savivaldybės tarybos deputatas. Lietuvos gydytojų sąjungos narys.

Alpinistų bendruomenė nuoširdžiai užjaučia žmoną Laimutę, dukrą su anūkais Rūta ir Algirdu, artimuosius ir visus jį pažinojususius. Tegu velionio prasmingi darbai, nesavanaudiška meilė žmonėms ir sugebėjimas siekti tikslo bei meilė Tėvynei Lietuvai liks pavyzdžiu mums visiems.

Parengė Vilius Šaduikis