Kastis Zubovas

Iš Alpinizmo vikis.
10:20, 3 birželio 2015 versija, sukurta >Šaduikis
Pereiti į navigaciją Jump to search

KONSTANTINAS (KASTYTIS) ZUBOVAS 1940-09-29 – 1971-07-02, ARCHITEKTAS, ALPINISTAS.

Kastis1967.jpg

Zubovas Konstantinas Kastytis (artimųjų, draugų vadinamas Kasčiu) gimė 1940-09-29 Kaune, rašytojos Danutės Čiurlionytės – Zubovienės ir architekto Vladimiro (Vladžio) Zubovo šeimoje. Mokėsi (1947 – 1951) J. Jablonskio pradžios mokykloje, 1958 m. baigęs Kauno vid. meno mokyklą, įstojo į Kauno Politechnikos Instituto (dabar KTU) Statybos fakulteto architektūros specialybę. 1963 m. vedė Teodorą Laimą Sidaraitę. 1966-07-31 gimė sūnus Rokas. 1964 m. labai gerai apsigynęs diplominį projektą, paskiriamas architektu į Lietuvos Žemės ūkio projektavimo institutą. Jis laimi keletą vidaus konkursų ir jam pavedami įdomiausi ir atsakingiausi darbai. Suprojektuoja Zarasų ežero saloje kavinę „Karalienės liūnas“, „Užeigą“ prie Rubikių ežero, Liaudies ūkio pasiekimų parodoje sidabro medaliu įvertinamas dviejų butų žvejų gyvenamojo namo Rusnėje projektas. Pagal jo projektus pastatyti trys namai Rusnėje ant Nemuno kranto, Kryžkalnyje - keleivių aptarnavimo kompleksas, Kirgizijoje, kalnuose, Ala Arčos stovykloje sportinio komplekso pastatai, apžvalgos bokštas.

Namų aplinkoje formavosi ryškiausi Kasčio charakterio bruožai. Vaikystėje Kastis su šeima skersai išilgai baidarėmis perplaukė Lietuvos upes, pėsčiomis, su kuprinyte ant pečių, apkeliavo gražiausias, tolimiausias vietas, slidžių maršrutai nuvedė į Kareliją, Karpatus, Lenkiją. Piešė ir liejo akvareles, fotografavo ir filmavo – studijuodamas įsijungė į KPI Film, dirbdamas – LŽUPI Film studijų veiklą.

Įkopimai

1960 m. atėjo į Kauno alpinistų sekciją .

Grupe ant keteros,.jpg

1962 m. Tian Šanis, Gedimino Akstino viršūnė, Lietuvos alpinistų viršūnė, Ž.Diuklo - "4270" v. traversas Lietuvos pirmenybėse III vieta.

1964 m. – Pamyre (Siamo karūna, (4k., trav.), Vorzobo pjuklas, (4k., trav.), Medvežij zamok.

1965 m. Instruktorių mokykla Kaukaze.

1966 m. įkopimai Tatruose, Kaukaze; stažuotė instruktoriaus vardui gauti.

1967 m. – ekspedicija Pamyro kalnuose, įkopimai – Lenino v., 5k. – Pabaltijo pirmenybėse I vieta; Respublikos pirmenybėse I vieta ; Ščerbakovo v.

1968 m. – Tianšanis -alpinizmo instruktoriaus darbas Ala Arčos stovykloje ir įkopimai: Teke Toras v. 3b, Teke Toras v. 4k., Kirovo v. 4k., Ak – Tau v. 4k., Bokso v. 4 k., VI Karūnos bokštas 5k.

1970 m. – įkopimai Tianšanio kalnuose – VI Karūnos bokštas 5k., Svobodnaja Korėja, 5k.; ekspedicija Pietvakarių Pamyre – Čiurlionio viršūnė, Babelio v. 5k., Tetnuldos aukoms atminti v. 5 k. – Respublikos čempionate I vieta , Tadžikistano v. 6 k.

1971 m. – Tianšanis - alpinizmo instruktoriaus darbas Ala Arčos stovykloje, pasiruošimas 1971 ekspedicijai, įkopimai – I Karūnos bokštas (5k.), Kirovo v., Korėjos v.,

Kasčio kapo lankymas.jpg

Žuvo liepos 2 d. kopdamas į V Karūnos bokštą, ilsisi Petrašiūnų kapinėse Kaune.

Literatūra

  • Kalnai lieka rymoti, 1970 m., Mintis, Vilnius, Autorių kolektyvas Sudarė A.Kubilius
  • Kalnų takais, 1981 m., Mintis, Vilnius, Sudarė A.Kubilius
  • Everesto glėbyje , 1992 m., Vyturys, Vilnius, A.Jakštas
  • Nemunas 1980 Nr. 4, J. Vaitkus
  • Sportas 1971 Nr. 80
  • Santara, 96. Pavasaris.25 (Laimonas Tapinas)
  • Santara, 99. Žiema. 31


Draugai apie Kastį

Jaroslavas Okulič-Kazarinas:

Kastį prisimenu kaip draugišką, užsispyrusiai siekiantį tikslo, labai atsidavusį alpinizmui vaikiną. Čia papasakosiu keletą Kasčio alpinistinio gyvenimo akimirkų. Džiaugsiuos, jei čia bus rasta kas nors šią nuomonę paryškinančio. Neprisimenu, kada pirmą kartą sutikau Kastį. Aišku, kad susipažinome Kauno alpinizmo sekcijoje per treniruotes ar varžybas. 1962 m. liepos mėn. kartu buvome Uzunkolo a/s. Tuomet Kastis važiavo į kalnus turėdamas tik alpinisto ženklelį, bet jau iš karto ėmė aktyviai reikštis. Baigiantis pamainai dalyvavo įkopime į Elbrusą, o po to dar važiavo į Tian Šanę kur kopė į pirmąsias lietuviškas viršūnes. Uzunkole aktyvus buvo ir laisvalaikiu. Kai šventėme Gražinos Suraučiūtės gimtadienį, jis labai energingai "kovėsi" dėl šokolado plytelės, kurią gavo visus nugalėjęs. Tais pat metais rudenį važiavome į Pabaltijo alpinistų susitikimą Estijoje Tartu mieste. Prie taurelės, (tiksliau po taurelės) senoje šaltoje pilyje kur vyko susitikimas, Kastis labai energingai įkalbinėjo Uzunkolo stovyklos viršininką P.P.Zacharovą, kad jis kitais metais sudarytų sąlygas įvykdyti pirmą atskyrį. 1964 m. organizuojama Pirma Lietuvos alpinistų aukštuminė ekspedicija į Pietvakarių Pamyrą. Tuomet labai stichiškai, kelionėje tarp Iškašimo ir Liangaro, Alis Jurgelionis pasiūlė, sėkmingo įkopimo į žmogaus nepaliestą viršūnę atveju, ją pavadinti M.K.Čiurlionio vardu. Tuo metu atrodžiusi mažai reali svajonė išsipildė, ir tik gaila, kad ekspedicijoje nedalyvavo Kastis. Kalnų slidinėjimo entuziastų tarpe Kastis taip pat reiškėsi labai aktyviai. Daug kartų važiuoja slidinėti į eKarpatus, kur Vorzobe Lietuvos alpinistai turėjo savo slidinėjimo bazę. Čia kartą kai jau visi buvom prisislidinėję iki soties, Kastis dar liko slidinėti ir parėjo tik kai sulaužė abi slides. Prie Nemunėlio-Radviliškio vyko laipiojimo uolomis varžybos. Joms pasibaigus "poilsiui" nusprendėm naktį lipti į medžius. Kastis lipo vos ne į pačias viršūnes. Pagaliau kažkas ėmė šaukti-Nukrisi, o jis -Nesijaudink, aš su šalmu! Mat tuo metu alpinistai įkopimuose pradėjo naudoti plastikinius statybininkų šalmus. Kitą kartą, prie Dauguvos Olenkalnso apylinkėse laipiojimo uolomis varžybose, draugų palinksminimui nusviedė į upę savo laikrodį. 1967 m. į alpinistų susitikimą prie Jonavos, prieš vykstant į kalnus, atvažiavau motociklu. Kastis, jį pasiskolinęs ir pamatęs azoto trąšų gamyklos statyboje gulintį gal 10 metrų ilgio vamzdį, su visu motociklu pro jį pralindo.

Rimvydas Nogis:

Būdamas jau vilnietis su Kasčiu susipažinau kalnuose 1963 metais, kai kartu su Laima buvau pradendančiųjų grupėje Uzunkole. Kastis atvyko iš užkopimo į Elbrusą. Labai buvo nudegęs, teisingiau apdegęs nuo saulės. 1968 m. žiemą vėl susitikau su Kasčiu, kal šešiese slidinėjome Terskole; vasarą sutikau Kastį su Laima ir Roku alpinistinėje stovykloje „Ala-Arča“.

1970 metais buvau su Kasčiu ekspedicijoje Pietvakarių Pamyre. Paskutinius du įkopimus lipau kartu su Kasčiu. Pirmas - į "Tetniuldo aukoms atminti“ viršūnę. Kopė Kastis, Algirdas, Augustas, Darata ir aš. Ten nieko ypatingo neįvyko. Mačiau Kasčio ramų, šaltą būdą, profesionalų veikimą. Jis visada tausojo jėgas, eikvojo jas racionaliai. Antras įkopimas į Babelio viršūnę, kur Augustas paslydęs pakibo ant virvės. Kopėm keturiese: Augustas, Ervis, Kastis ir aš. Aš penkiukės B maršrute buvau naujokas, nepatyręs dar. Ervis jau patyręs alpinistas. Kastis - profesionalas, be to jau tą sezoną treniravęsis apie mėnesį. Tai buvo paskutinis Kasčio kopimas su lietuviais. Šiame kopime buvo du lemtingi momentai. Pirmas, kal priėjome sieną, kurioje nesilaikė kabliai - trupėjo uoliena. Dvi alpinistų grupės buvo atėjusios iki čia, bet grįžo neįlipusios. Kastis apčiupinėjo sieną. matyt, perprato jos savybes lr pradėjo kalti kablius ir jie laikė. Taip jis užkopė tą 30 metrų sieną iki patogios aikštelės, ir užnešė virvę. Tada kitiems buvo paprasta, tik tiek, kad kuprines reikėjo užtraukti virvėmis. Aš užkopiau virve ir ėmiau kelti kuprines. Kastis, kuris buvo pavargęs nuo pirminio kopimo ir turėjo teisę visiškaI ilsėtis, vistiek padėjo man traukti kuprines. Visi kopėm toliau, gerėjomės gražiomis viršūnėmis: vertikalios sienos. ryškūs geologiniai sluoksniai. Toliau kopdami kylančia lentyna, jos gale,.mes priėjome virš mūsų išsikišusią brylių, virš kurio buvo šlaitas iki viršūnės, aplink vertikaliai žemyn besileidžiančios sienos. Brylių galima buvo paslekti rankomis, bet sunku užsikelti. Kasčio pirmas bandymas užlipti ant bryliaus buvo nesėkmingas, nepakako jėgos. Aš siūliau jam pagalbą: kad jis atsiremtų kojomis į mano nugarą. Bet Kastis atsisakė. Pailsėjęs apie 10 minučių, pats užkopė, įtvirtino virvę ir užtraukė mane. su antrąja virve. Vėl užtraukėm kuprines. Po to užkopė Ervis. Ervis su Kasčiu palypėjo kiek aukščIau ir, atėjus sutartam. laikui, susisiekė per raciją su bazine stovykla. Pranešė, kad viskas vyksta normaliai. Tuo metu avarija jau buvo, įvykusi ... Aš traukiau abi virves prie kurių prisirišęs kopė Augustas. Pajutau, kad virvės nesileidžia ištraukiamos. Gal kur įstrlgo? Susišaukti negallma, nes per brylių garso nesigirdi. Pranešiau esantiems aukščlau. Čia pasireiškė Kasčio greita reakcija ir ryžtas pavojingoje situacijoje. Nors kaip minėjau, jis visada dirbo ramiai, net šaltai. Jis greitai nusileido virve per brylių ir tuoj grįžęs pranešė, kad Augustas kabo virš bedugnės, Reikėjo skubėti. Aš užkopiau truputį aukščiau, pritvirtinau virves už išsikišusios uolos, padariau iš karabinų skryščius, kad galėčiau fiksuoti ištrauktą virvę. O Kastis su Erviu po truputį traukė Augustą per briauną. Atrodė, kad nuo Augusto svorio virvė ilgėja. Nepamenu dabar, kiek ta operacija užtruko - valandą ar dvi; bet tai buvo apvalus valandų skaičlus. Man atrodo, Kasčio ryžtingumas lėmė Augusto iškėlimo sekmę .

Vilius Šaduikis

TOKĮ AŠ JĮ PAŽINOJAU

-Kastis žuvo!? – netikiu savo ausimis. Bet ragelyje Giedrius Bernatonis dar kartą pakartoja tą patį. Jam tik skambino iš Frunzės. Giedrius imasi misijos apie tai pranešti tėvams. Skubiai skambinu draugams. Kišenėje visiems bilietai į Tadžikiją, į Dušanbę. Ten prasidės mūsų ekspedicija į aukščiausią Pamyre – Komunizmo viršūnę. Ekspedicijos visas turtas jau prieš mėnesį iškeliavo konteineryje geležinkeliu. Iki paskutinės detalės aptarti mūsų planai ilgais žiemos vakarais, bendrose treniruotėse. Pagrindinio įkopimo vadovu išsirinkome Konstantiną Zubovą. Mums jis tiesiog Kastis. Visus imponavo ramus, tvirtas jo charakteris ir nepaprasta meilė kalnams. Jis tiesiog veržėsi į kalnus, į sudėtingus įkopimus. Aš ypač džiaugiausi, kad kopsiu vėl su Kasčiu. Mūsų keliai susipynė dar sportinio kelio pradžioje 1962 metais. Tada mes, 5 KPI studentai (kartu buvo Vaidas Palys, Indrė Racevičiūtė ir Diutis Misevičius) , pilni iliuzijų ir romantikos, drąsiai išsiruošėme į savarankišką žygį Tian Šanio kalnuose, Kirgizijoje. Visi grupėje turėjome indėniškus vardus. Kastis buvo - „Ramusis buivolas“, Vaidas – „Stiklinė akis“, Indrė – „Stiprioji širdis“ (jai daktarai dėl širdies nerekomendavo kopti į kalnus), Diutis – „Raudonoji barzda“ ir aš –„Erelio snapas“. Pradėjome nuo netoli Frunzės esančios „Ala-Arčos“ alpinistinės stovyklos. Gal dėl panašios kompleksijos, treniruotinio užsiėmimo metu, alpinizmo instruktorius pasiūlė Kasčiui ir man susirišti viena virve. Bendros treniruotės patiko ir mes kartu laipiojom visą mėnesį, įkopėm į dvylika viršūnių. Pirmas mūsų bendras įkopimas buvo Karūnos viršūnė, ta pati, kuri po devynių metų Kasčiui buvo paskutinė.... Mus imponavo šios viršūnės dydis, jos galingi penki bokštai. Į ją veda labai daug alpinistinių maršrutų: nuo paprasčiausių iki labai sudėtingų, sieninių. Mes ten kaip tik stebėjom alpinistų grupę, vadovaujamą geriausio Gedimino Akstino draugo Alimo Romanovo, kopiančią sieniniu maršrutu. Kasčiui ir man tada atrodė, kad tokie sudėtingi įkopimai – beveik neįgyvendinama svajonė. Alpinistinių įkopimų taisyklės labai griežtos. Kopti sieniniu 5B sunkumo kategorijos maršrutu turi teisę tik pirmo sportinio atskyrio alpinistas, o jį pasiekti reikia „padirbėti“ kalnuose kokias šešias vasaras. Kastis veržėsi į sunkiai prieinamas viršūnes. Net einant nesudėtingu maršrutu, jis su entuziazmu įveikdavo sudėtingas uolų sienutes, kurias galima apeiti. Jį imponavo kopimas į viršūnę tiesiausiu keliu. Labai laisvi mes pasijutome, kai penkiese nukeliavome į už Isyk Kulio ežero esantį Karakolo slėnį, kuriame neseniai atsirado mūsų trenerio Gedimino Akstino viršūnė. Kastis turėjo savo tėvo dar prieškarinę filmavimo kamerą ir mes pasijutome vos ne kino artistai. Įsimintinas buvo per vieną dieną forsuotas kopimas į dvi –Gedimino Akstino ir Lietuvos alpinistų viršūnes. Teko įveikti traversu gana ilgą kalnų keterą.

Įsimintinas kopimas į „Spartakiados „ viršūnę. Tai mūsų pirmas savarankiškas kiek sudėtingesnis įkopimas. Kadangi draugai po Karakolo iškeliavo namo, o likome tik mudu su Kasčiu, kartu kopė dvi merginos iš Kazanės. Vadovu išsirinkome Kastį. Tik pradėjus kilti į viršų paaiškėjo, kad merginoms labai sunkiai sekasi kopti uolų sienutėmis, prisibijo aukščio. Kastis labai kantriai aiškino kaip ir kur lipti, kiek galėjo joms padėjo. Po truputį merginos atkuto, pradėjo laipioti savarankiškiau. Sėkmingai pasiekėme viršūnę. Nusileidimas ten sudėtingas, plikomis sienomis. Vienintelis sėkmės kelias - leistis virve diulferiu. Atrodo, kad merginoms toks nusileidimas buvo pirmą kartą gyvenime.Kasčio pasiūlymu aš pirmuoju nusileidžiu žemyn apie 30 metrų. Pagal susitarimą , dabar turi nusileisti abi merginos, o paskutiniuoju – Kastis. Įsikalu kablį ir laukiu sekančio. Po ilgos pertraukos aukštai virš galvos pamatau raudonas Kasčio kojines. Jis nusileidžia vos ne pusę virvės, sustoja ir vėl virve užlipa į viršų. Nusileidus paaiškina, kad merginoms pademonstravo nusileidimą virve stačia siena. Pavargę, bet laimingi, grįžome į stovyklą. Kaip įprasta, vadovas atraportavo stovyklos budinčiam, mus sveikina susirinkę alpinistai. Tik sėdus valgyti pastebėjau, kad Kastis laiko šaukštą, lyg jis būtų įkaitintas. Abiejų rankų delnai buvo pūslėti.

Sekančiais metais Kastis išvažiavo mokytis į alpinizmo instruktorių mokyklą, o kartu į kalnus išvykome tik 1967 metais, ekspedicijoje į Komunizmo viršūnę. Įvykus nelaimei su Kazachijos alpinistais, po to sudūžus malūnsparniui, ekspedicija baigėsi. Dauguma išskubėjo namo, o „šaunioji sepyniukė“, kaip mes save vadinome, tame skaičiuje ir mudu su Kasčiu, pasukome pie Lenino viršūnės , kur vyko tarptautinė alpiniada (Grupėje dar buvo Ervis Adomaitis, Algirdas Dembinskas, Augustas Kubilius, Jaras Okulič-Kazarinas ir Jurgis Zamulaitis). Pradžioje viskas sekėsi. Po lengvo aklimatizacinio žygio pradėjome kilti link viršūnės. Jau trečią dieną pasiekėme 6700 metrų aukštį. Viršūnė atrodė čia pat. Vakarieniaujant be gailesčio naikinom maisto atsargas. O ryte pakilo stiprus vėjas , pradėjo siautėti stichija. Liekame sėdėti palapinėse. Sekančią dieną pūga siautėjo toliau. Tik trečioje dienoje oras kiek pagerėjo, o mūsų savijauta – atvirkščiai. Taupydami degalus gerdavome tik po puoduką arbatos. Nuo deguonies stokos ir priverstinio gulėjimo svaigo galva, apleido jėgos. Sunkiai pakėlėme skaudančias galvas, vos įspraudėm kojas į sušalusius batus. Šiaip taip pajudame pirmyn. Tenka minti pėdas per šviežią sniegą. Iki pietų vos ne keturpėsti prišliaužėm prie apledėjusio viršūnės bokšto. Trumpas poilsis. Delsti negalima, nes gręsia šalta nakvynė. Pirmuoju pradeda kopti Kastis. Žinau, kad jam tai pirmas aukštuminis įkopimas. Ar ištvers? Visi mobilizuojame paskutinių jėgų likučius. Po valandėlės mes jau sveikiname vienas kitą viršūnėje. Po sezono, suvedus rezultatus, paiškėjo, kad šis įkopimas buvo įvertintas Lietuvos ir Pabaltijo čempionatų aukso medaliais. Sekančiais 1968 metais nutarėme važiuoti į Kasčio pamėgtą „Ala –Arčos“ rajoną. Čia jis visą vasarą dirbo instruktorium, vedžiojo į kalnus naujokus ir mokė juos alpinizmo abėcėlės. Kartu buvo žmona Laima ir dviejų metukų Rokas. Kalnai jiems tapo antraisias namais. Aš su draugais čia buvome trumpai, įkopėm po 3-4 viršūnes. 1969 metais sulaužyta ranka sutrukdė Kasčiui kartu važiuoti į alpiniadą Karakolo slėnyje, bet sekančiais metais jis sėkmingai dalyvavo ekspedicijoje Pietvakarių Pamyre, įkopė į savo senelio – Čiurlionio viršūnę, patyrė daug nuotykių. Daug gražių svajonių brandinom 1971 metų vasarai. Tai ekspedicija prie Pamyro širdyje esančio Fedčenkos ledyno. Buvo suplanuotas įkopimas sudėtingu sieniniu, aukščiausios sunkumo kategorijos maršrutu. Sėkmės atveju galėjome tikėtis Tarybų Sąjungos pirmenybių medalių ir sidabrinio sporto meistro ženkliuko. Ekspedicijos pradžia numatyta liepos mėnesį, o Kastis, kad geriau pasiruošti ekstremaliam įkopimui, birželio mėnesį išskubėjo į Tian Šanį, kopė į Karūnos viršūnę....

Po kelių savaičių draugai pagerbė Kasčio atminimą tylos minute jau stovėdami ant Komunizmo viršūnės. O tolimoje Kirgizijoje, prie paminklinio akmeninio bokštelio, visų tautų alpinistai padeda gėlių kopėjui nuo Baltijos, apie kurio drąsą ir ryžtą dabar pasakojama legendos.

Nuotraukos

Kastis
Pirmas žvilgsnis į Kastytį - Mamytės glėbyje,o virš jų Močiutė S.Čiurlionienė, sesė Dalytė, Tėvelis, teta Mija Zubovaitė
Zubovų šeima 1940 rugsėjis
Dalytė,Tėvelis, Mamytė, Kastytis
Zubovai:Kastis, Tėvelis, Senelis/Papūnis ir Vyturys
Kastis su močiūte S.Čiurlioniene ir sese Dalyte
Už mūsų Nemuno vingiai, Kastis,Mamytė, Vyturėlis
1955, Druskininkai,prie Čiurlionių namelio,plaukiant baidare iš Gardino į Kauną
1955,plaukiant iš Gardino į Kauną
Kastis, Karpatų toliai, 1959m.
1958, neriam
Kastis,Viktoras,Algis,Gi,Leo Kryme, vasara 1959m.
1959m.,žygis Karpatuose, Kastis Jasinėje
1959m., vasara Užkarpatėje - Kastis,Virgis,Algis,Viktoras
Kalnai vilioja, Kaukazas, 1960
Alp.st.Uzunkolas,Kaukazas,1960
Alp.st.Uzunkolas, Kastis, latviai, Augustas, Augis
Kastis
Penki latviai ir Kastis
Kaukazas
Vaidas ir Kastis
Pasiruošę kopti
Poilsio minutė
Stovykloje, po įkopimo
Ant pamėgto sniego šlaito
Kastis pirmas į Elbrusą,1960m.
Kastis - ar panašus į senelį?
Kastis - sugrįžęs iš ekspedicijos
Sutiko nusileidusį nuo Lenino viršūnės
Kastis
Julius, Kastis, Ervis, Pamyras
Pamyras, ekspedicija baigta
Vilius, Mamatali, Kastis
Kastis instruktorius 1971m.
Kastis Lenkijos Tatruose, 1967m.,
1966,Lenkijos Tatrai,įkopėjai
Kastis su Jagiello,ant Granat Skrainy (2300),1967.02.26 Tatrai
Tatrai,1967m.,
Kastis su Vaidu Paliu,Kaukaze
Sugrįžęs iš kalnų
Kastis su Laima
Kastis su sūneliu Roku
1968,į tėčio glėbį, alp.st.Alaarča
1968,alp.st. Alaarča - palydim ir laukiam
1968,Kirgizija, alp.st.Alaarča, Kastis, Rima, Viktoras
Kirgizija, 1968,Kastis su Roku prie Isyk kulio ežero
Kur šalmas?
Kastis - laimingas tėvelis
Sūnus Rokas a.l. Alaarčoje 1968m.
1968, mažasis alpinistas
Kastis kalnuose
Laiminga šeima
Kirgizija, Alaarča slėnis, Raceko nakvynėse su Laima, 1971
KZ002.jpg
KZ003.jpg
Ekspedicija prie Komunizmo,1967
1970,Kaukazas, Čegetas, drauge
Čegetas, 1970
Krymo uolos,1971
KaZu0013.jpg
Krymo uolos,pasiseks,1971
1971.05. Krymas, Ervis Adomaitis ir Kastis
Slėnis Alaarča,su Kostia Zubarevu,1971
Tianšanis, ledynas po Karūnos bokštais,Kastis su Aliku Čmychovu
1971,Tianšanis,užsnigo,
1971,Tianšanis,Karūnos bokštai
Prieš ledo sieną
Kastis, 1971
Laima Zubovienė, Pamyras, 1974