1984-II

Iš Alpinizmo vikis.
Pereiti į navigaciją Jump to search

Ekspedicijos vadovas -Algis Gudelis. Dalyvavo: Liucijus Ambraška, Aleksandras Asavkinas, Arvydas Avulis, Jūratė Bajorienė Valiukaitė, Kęstutis Baleišis, Audrius Bloškys, Laimutis Buika, Judita Burokaitė, Vitalija Čižinauskaitė Simutienė, Vaidotas Dabulskis, Zenonas Grigas, Augis Klikūnas, Edvardas Kliokys, S. Kotova, Rūta Kripaitytė, Vidmantas Mačernis, Stasys Navickas, Vidmantas Paulikas, Jonas Pleskus, Zigmas Staponas, Stasys Stryla, Olegas Ūsikas, Bronius Varsackis, Gintautas Volungevičius.

Vadovo Algio Gudelio pilna ataskaita: Vaizdas:1984ekspedicija.pdf

Rajonas – Pietvakarių Pamyras, Šachdaros kalnagūbris, Vnukuto slėnis (Tadžikija, Kalnų Badachšano sritis, Vrango kišlakas). Trukmė – 25 dienos. Dalyvavo 27 žmonės (6 instruktoriai, 20 dalyvių, 1 fotografas- radistas). Ekspedicijos metu atlikta 20 įkopimų, tame skaičiuje įveikta 15 naujų maršrutų. Visa eilė viršūnių pavadintos lietuviškais vardais:

                   - Lituanikos viršūnė                                 6004 m.
                   - Dariaus ir Girėno viršūnė                          6000 m.
                   - Kauno politechnikos instituto viršūnė              5879 m.
                   - Baršausko viršūnė                                  5649 m.
                   - Šiaulių viršūnė                                    5616 m.
                   - Brolių Bajorų viršūnė                              5596 m.
                   - Vytauto viršūnė                                    5586 m.
                   - Mildos viršūnė                                     5378 m.
                   - Audros viršūnė                                     5449 m.

Šios ataskaitos tikslas – informacijos pateikimas, tad susilaikydamas nuo platesnės analizės, aš pasistengsiu išdėstyti faktus ir pateikti tiktai galutines išvadas ir rekomendacijas: 1. Ekspedicijoje dalyvavo 9 trečio atskyrio sportininkai, kurie per 19 dienų, atlikę po 10 įkopimų, įvykdė II atskyrio reikalavimus. Trumpai tariant, jaunieji alpinistai įvykdė dviejų metų programą. Labai rimtai pasiruošusiems sportininkams (pvz: J. Pleskui, Z. Grigui) šitoks forsuotas darbas buvo labia naudingas. Tačiau silpniau pasiruošusiems bet koks forsavimas neišeina į naudą, mokymosi procese lieka spragų, neišsivysto tinkamas požiūris į alpinizmo sportą, psichologinį ir techninį pasirengimą. Forsavimą reikia labia gerai apgalvoti ir taikyti diferencijuotai. 2. Ilga renginio trukmė (apie 60 dienų) išvargina dar neužgrūdintus alpinistus. Esant dideliam žmonių skaičiui, ekspedicijos pabaigoje iškyla psichologinio pobūdžio sunkumų. 3. Organizaciniu požiūriu I-ji dalis vyko labia sklandžiai ir galėtų būti geros organizacijos, suderinamumo etalonu. Po jos sekė 5-6 dienų poilsis, kuris buvo būtinas prieš išvykstant į II-ą dalį. Tuo metu iškilo didžiulė problema: į Dušanbė neatvyko iš Lietuvos siųstas konteineris su maisto produktais ir papildomu inventoriumi. Dėl to reikėjo skubiai rasti būdų kompensuoti netektį. Maisto produktų, tinkamų alpinistams, ilgam laikymui bei transportavimui Dušanbėje beveik nebuvo. Teko išvykti į alpinistų dar nelankytą, neįsisavintą rajoną iš anksto žinant, jog teks badauti. Gal būt, nevertėtų labia pervertinti maitinimo problemos, tačiau šiuo atveju ji buvo apsprendžiantysis veiksnys. Sportininkai, jau 30 dienų praleidę žygiuose ir atlikę po 9-10 įkopimų, dirbdami varginantį darbą 4000-5500 metrų aukštyje turi gerai valgyti. Mes tuo tarpu turėjome tik “esnaką, vietinės gamybos paplotėlius, sviestą (kuris sugedo dar neįpusėjus renginiui), makaronus ir pieno miltus. Pastaruosius pirkome Vrango kišlake. Pieno miltai pagaminti 1977 metais, t. y. prieš 7 metus, o jų galiojimo laikas 6 mėnesiai. Nepaisant šios svarbios aplinkybės, ekspedicijos nariai dirbo labai intensyviai. Buvo atsisakyta sudėtingų 5-6 sunkumo kategorijos įkopimų, nes negavus naujų, kokybiškų virvių, turėjome tenkintis senomis ir sudėvėtomis virvėmis, daug kartų naudotais kabliais. Įkopimai buvo atliekami iš tarpinių stovyklų. Bazėje, įkurtoje 3250 metrų aukštyje, likdavo tiktai du ar trys žmonės. Reikėjo surasti treniruotinių užsiėmimų vietas, numatyti ir įvertinti kopimo objektus, o taip pat nusileidimo kelius. Įkopimų skaičius buvo ribijamas – tą apsprendė rajono specifika, inventories. Maistas, o taip pat saugumo užtikrinimo problema. Pažymėtina, kad 1984 metais Pietvakarių Pamyre buvo kap reta blogas oras. Pasitaikė atvejų, kuomet dėl sniego audros, arba pūgos komandos turėjo sugrįžti atgal, neatlikdamos įkopimų. Daugiausia įkopimų – 7 – atliko A. Gudelis, po 6 įkopimus – R. Simutis, J. Bajorienė ir kiti. Kaip jau minėta, ekspedicija įvykdė visus numatytus uždavinius. Svarbiausias pasiekimas, be abejonės, lietuviškais vardais pavadintos viršūnės. Pažymėtina, kad bevardžių šešis kilometrus siekiančių viršūnių Tarybų Sąjungoje praktiškai jau neliko. Juo labiau tokių gražių, atskirai esančių arba vyraujančių kalnagūbryje. Visos naujos lietuviškos viršūnės gražios iš visų pusių. Jaunimas užsigrūdino, įgijo ekspedicinės patirties irtai gali būti naudinga ateityje organizuojant naujus alpinistinius renginius. Pažymėsiu: abiejų ekspedicijų metu apsieita be nelaimingų atsitikimų, traumų, alpinizmo taisyklių pažeidimų. Ekspedicijos vadovas: Algis Gudelis (parašas) 1984 m. rugsėjo 29 d.”

Nuotraukos:

Panorama1984.jpg Lituanika-2.jpg Br.Bajorai.jpg KPI.jpg Barsauskas-2.jpg Audra-1.jpg Milda2.jpg [[Vaizdas:Šiauliai.jpg|800px]

1984 m. EKSPEDICIJOS ĮKOPIMAI

1.Viršūnės pavadinimas:Lituanikos v. Pietvakarių Pamyras, Šachdaros/Vachansko kalnagūbris,6004 m.

Viršūnė pavadinta lėktuvo, kuriuo Lietuvos lakūnai Darius ir Girėnas 1933m.perskrido Atlantą, vardu.

1984m.rugpiūčio 5d. Pirmaįkopimas.

Įkopimo maršrutas: nuo ledyno Čondžirav, šiaurine ketera. 4B sunkumo kategorija.

Įkopimo charakteristika:

maršruto ilgis – 400m, aukščių skirtumas – 400m, vidutinis įkopimo statumas – 70 laipsnių, Įkalta kablių: uolų kablių ir kaiščių – 21, ledo kablių - 22; Nakvynių skaičius – viena,ant perėjos 5750m.; Įkopimo dienų skaičius – dvi; Išėjimas iš bazinės stovyklos: rugpiūčio 4d. 15val. Ant viršūnės: rugpiūčio 5d.16val. Sugrįžimas į bazinę stovyklą: rugpiūčio 6d.20val.

Pirmojo įkopimo dalyviai – komanda “Politechnika”:

Bronius Varsackis 1958, vadovas

Stanislovas Navickas 1951, dalyvis

Judita Burokaitė 1960, dalyvė

Rimvydas Simutis 1953, dalyvis

Algis Gudelis 1953, dalyvis


Dėl pavadinimo

Viršūnės pavadinimas buvo numatytas 1983 metų žvalgybinio žygio po naują rajoną metu. 1983 m. (Dalyviai, A. Gudelis, R. Simutis). Tais metais Lietuvoje buvo minimas Dariaus ir Girėno skrydžio su Lituanika per Atlantą penkiasdešimtmetis. Lietuvos alpinistams Dariaus ir Girėno skrydžio motyvai buvo labai artimi, todėl 1984 ekspedicijos dalyviai vieningai palaikė įdėją, kad gražiausios ekspedicijos metu įveiktos viršūnės būtų pavadintos Lituanikos ir Dariaus ir Girėno vardu. Ekspedicijos dalyviai puikiai suprato, kad vėliau bus labai sunku atlikti pirmąįkopimą į viršūnę, kurios aukštis daugiau kaip 6000 m. ir pavadinti ją lietuvišku vardu. Pasaulyje vis mažiau bevardžių šešiatūkstantininkų.


Įkopimo aprašymas:

Iš bazinės stovyklos prie Vnukuto ir Čondžirav upių santakos kelias prie stovyklavietės link viršūnės eina dešiniuoju upės Čondžirav krantu link 5750m aukščio perėjos.Maršrutas prasideda nuo Čondžirav ledyno. Pirmoje pakilimo į perėją dalyje yra pavojingi ledo plyšiai/ledokritis.Ledokritis apeinamas iš kairės į dešinę link 5750m perėjos.Šiek tiek aukščiau,uolų salelėje,rekomenduojama nakvynė.Nuo bazinės stovyklos iki nakvynės – 6 valandos. Toliau maršrutas eina traversu snieguotu 50 laipsnių statumo šlaitu 150m. į dešinę.Prieiname 7 m. ledo sienelę, bergšrundas. Praėjus ledo sienelę,išėjimas ant 50 laipsnių sniego-ledo šlaito,kuris tęsiasi 200m ir išveda ant suirusių uolų, /15m, IV sunkumo kategorijos/.Toliau eiti prie ryžos spalvos uolų piršto(žandarmo), kuris apeinamas iš kairės per uolų lentynėles /25m, IV+ sunkumo kategorijos, 70 laipsnių statumo/.Toliau išėjimas į apledėjusias uolų lentynėles vidiniame kampe. Vidinis kampas /40m, 70 laipsnių statumo,V sunkumo kategorijos/ praeinamas uolų lentynėlėmis.Po vidinio kampo prasideda uolų lentynėlės / 40m, 50 laipsnių statumo, III+ sunkumo kategorija/. Toliau praėjimas lentynėlėmis prie neryškiai išreikšto vidinio kampo / 40m, 75 laipsnio statumo, V sunkumo kategorija/. Po jų praėjimas prie sienelės su plyšiais / 40m, 75 laipsnių statumo, V sunkumo kategorija/. Praėjus sienelę, prasideda išėjimas į keterą prieš viršūnę. Ketera / 120m, 30 laipsnio statumo, III sunkumo kategorija/ eiti link sniego kupolo prieš viršūnę /15m, 30 laipsnių statumo, II sunkumo kategorija/. Praėjimas kupolu į 6004m aukščio viršūnę. Kontrolinis turas yra uolų salelėje, šiek tiek žemiau viršūnės.

Saugojimo būdai: sniego-ledo dalyje per ledkirčius, uolų dalyse – uolų kabliai ir kaiščiai.Viso panaudota 22 ledo kabliai ir 21 uolų kabliai ir kaiščiai.

Nusileidimas per nesudėtingą apie 3A sunkumo kategorijos keterą į vakarus nuo viršūnės.

Visas maršrutas iki bazinės stovyklos tęsiasi 10 valandų.


2.Viršūnės pavadinimas - Vytauto v.

Vieta – Pietvakarių Pamyras, Šachdaros/Vachansko kalnagūbris; Aukštis – 5586 m Viršūnės pavadinimo kilmės istorinės aplinkybės, žinios apie pavadinimą:

Viršūnė pavadinta Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto vardu.

Pirmojo įkopimo data – 1984 08 16d. 14val.; Įkopimo maršrutas: Pietryčių šlaitu (rebro), 3B sunkumo kategorija;

Įkopimo charakteristika:

Maršruto ilgis – 1200 m.; aukščių skirtumas – 580m.;vidutinis įkopimo statumas – 45-50 laipsnių; Įkalta kablių: ledo – 15; Įkopimo dienų skaičius – 1; Įkopimo valandų skaičius – 7;

Laikas: išėjimo iš bazinės stovyklos -1984 08 15d. įkopimo į viršūnę – 1984 08 16d. sugrįžimo į bazinę stovyklą – 1984 08 16d.

Pirmojo įkopimo dalyviai:

Eugenijus Klikūnas 1960, vadovas Zenonas Grigas dalyvis


Dėl viršūnės pavadinimo:

Viršūnei tokį pavadinimą suteikti pasiūlė ekspedicijos dalyviai ekspedicijos metu. Pirmaįkopėjai su tokiu siūlomu viršūnės pavadinimu mielai sutiko. Visi ekspedicijos dalyviai buvo Lietuvos istorijos žinovai ir garbintojai, tai Vytauto vardas viršūnei buvo siūlomas vienbalsiai. Šiek tiek buvo abejonių, kaip į tai reaguos Lietuvos sporto komiteto atstovai grįžus į Lietuvą. Bet grįžus jokių reikšmingesnių pastabų nebuvo sulaukta, o Maskvoje apie Vytautą tikriausiai alpinizmo veikėjai nelabai ką žinojo.


Įkopimo aprašymas:

Iš bazinės stovyklos prie Vnukuto ir Čondžirav upių santakos iki nakvynės vietos reikia eiti 3-3,5val. kalnų taku. Nuo nakvynės vietos iki maršruto pradžios – 2-2,5val. kelio. Pirmiausia reikia pakilti ant didelio moreninio šlaito,kuris veda link ledyno. Po to eiti ledyno viduriu prie Pietryčių šlaito pradžios. Ledynas – atviras,be ledo plyšių. Reikia eiti šlaito viduriu, nes kairėje pusėje – stačios uolos, o dešinėje – yra ledo plyšių. Pirmąją šlaito dalį kerta pusės metro bergšrundas. Šios dalies statumas – 45-50 laipsnių. Visą šią maršruto dalį reikia eiti ant priekinių „kačių dantų“. Šlaitas – ledinis. Saugai reikia naudoti ledo kablius. Antrosios šlaito dalies pradžioje yra didelis ledo plyšys, kurį reikia apeiti iš kairės pusės per sniego tiltą. Toliau eiti 30 laipsnių statumo sniego šlaitu į dešinę ir aukštyn, kur matosi išėjimas į viršūnę tarp didelio sniego karnyzo kairėje pusėje ir ledo plyšio dešinėje pusėje. Viršūnė – tai didelis sniego plato: 300m pločio ir apie 2km ilgio. Aukščiausia plato vieta yra maždaug viduryje, nelabai ryškiai išreikšta. Ji yra maždaug 1km atstumu nuo pakilimo vietos ant plato. Pakilimui nuo ledyno iki viršūnės reikės sugaišti 4 valandas.

Nusileidimas – pakilimo keliu.

3.Viršūnės pavadinimas – KPI (Kauno Politechnikos Institutas).

Vieta – Pietvakarių Pamyras, Šachdaros/Vachansko kalnagūbris;Aukštis – 5879 m.;

Viršūnės pavadinimo kilmės istorinės aplinkybės, žinios apie pavadinimą:

Viršūnė pavadinta Kauno politechnikos instituto vardu; Pirmojo įkopimo data - 1984 08 06 d.; Įkopimo maršrutas: Vakarų kontrforsu, 2B sunkumo kategorija;

Įkopimo charakteristika:

Maršruto ilgis – 2200 m.; Aukščių skirtumas – 780m.; Vidutinis įkopimo statumas – 30 laipsnių; Įkalta kablių: ledo – 6 ; Įkopimo dienų skaičius – 1; Įkopimo valandų skaičius – 5 val.; Laikas: išėjimo iš bazinės stovyklos – 1984 08 05 d.; įkopimo į viršūnę – 1984 08 06 d.; sugrįžimo į bazinę stovyklą – 1984 08 06 d.

Pirmojo įkopimo dalyviai:

Jūratė Bajorienė 1955, vadovas; Stasys Navickas 1951, dalyvis; Audrius Bloškys 1959 , dalyvis; Olegas Ūsikas dalyvis;


Dėl viršūnės pavadinimo:

Didelė dalis ekspedicijos dalyvių buvo KPI darbuotojai, studentai arba KPI auklėtiniai.1980-1984 metai KPI alpinizmo sportui skyrė nemažai dėmesio ir lėšų. KPI taip pat prisidėjo finansiškai prie šios ekspedicijos organizavimo. Jau išvykstant į ekspediciją buvo galvojama vieną viršūnę pavadinti KPI vardu. Su tuo mielai sutiko ir pirmaįkopėjai.


Įkopimo aprašymas

Iš bazinės stovyklos, kuri yra Vnukuto ir Čondžirav upių santakoje, reikia eiti link viršūnės dešiniuoju Čondžirav upės krantu. Nuo bazinės stovyklos iki Čondžirav ledyno – 3,5 val.Toliau eiti ledynu iki šoninės morenos apie 2,5 val. Nuo bazinės stovyklos iki nakvynių vietos apie 6 val.kelio. Iš nakvynių vietos link viršūnės reikia eiti ledynu Rygos perėjos (5650m) link. Ledyno viduryje – pavojingi ledo plyšiai. Ledokritis apeinamas iš kairės į dešinę. Ledynu reikia eiti su “katėmis”. Praėjus ledokritį, pasukti į kairę uolų link. Prieš išeinant nuo ledyno link uolų yra nukreipiantysis turas. Toliau eiti per sudūlėjusiais uolas 800-1000m ir išeiti prie 10m uolų sienelės. Sienelę reikia įveikti vidiniu kampu ( 5-6m). Toliau per sudūlėjusias uolas prieiti kontrolinį turą. Nuo kontrolinio turo eiti link sniego šlaito. Praėjus 40m sniego šlaitu prieinam prie 30-35 laipsnių statumo ir 60m ilgio ledo šlaito. Šią maršruto dalį reikia įveikti, naudojant Ledo kablius saugai. Toliau išeinam į keterą, kuri veda į viršūnę. Dešinėje pagal judėjimo kryptį pusėje – pavojingi ledo karnyzai. Kontrolinis turas – šiek tiek toliau nuo pačios viršūnės, ant uolų.

Nusileidimas nuo viršūnės Pietiniu šlaitu, link Rygos perėjos. Toliau reikia leistis pakilimo taku. Nusileidimas nuo viršūnės iki nakvynių vietos apie 1,5val.



4.Viršūnės pavadinimas – Brolių Bajorų v.

Vieta – Pietvakarių Pamyras, Šachdaros/Vachansko kalnagūbris; Aukštis – 5596 m.; Viršūnės pavadinimo kilmės istorinės aplinkybės, žinios apie pavadinimą:

Viršūnė pavadinta Lietuvos alpinistams Eugenijui ir Romui Bajorams atminti. E.Bajoras žuvo 1982 m. liepos 17 d ,kopdamas į Korženevskajos viršūnę. R.Bajoras mirė 1980 m.vasario 17 d.

Pirmojo įkopimo data – 1984 08 12 d. 17val.; Įkopimo maršrutas – Šiaurine ketera, 4B sunkumo kategorija;

Įkopimo charakteristika: maršruto ilgis – 1340m (IV ir V sunkumo kategorijos dalys – 250m); vidutinis įkopimo statumas(IV ir V s.k. dalys) – 70 laipsnių; Įkalta kablių: uolų - 17; ledo – 14;

Įkopimo dienų skaičius – 3; Įkopimo valandų skaičius - 9; Nakvynių skaičius – 2 (viena 5250 m aukštyje, kita 5526 m aukštyje) Laikas: išėjimo iš bazinės stovyklos – 1984 08 11d. įkopimo į viršūnę – 1984 08 12d. sugrįžimo į bazinę stovyklą – 1984 08 13d.

Pirmojo įkopimo dalyviai:

Jūratė Bajorienė 1955, vadovas

Stanislovas Navickas 1951, dalyvis

Algis Gudelis 1953, dalyvis

Rimvydas Simutis 1953, dalyvis

Bronius Varsackis 1958, dalyvis

Vidmantas Paulikas 1963, dalyvis


Dėl viršūnės pavadinimo:

1975-1982 metais Kauno ir Lietuvos alpinizo sporte ryškiai išsiskyrė broliai Eugenijaus ir Romualdas Bajorai. Tuo metu jie buvo Kauno jaunų alpinistų siela. Tai buvo puikūs alpinistai, uolų laipiotojai, jaunų alpinistų ugdytojai. Tragiška lemtis pasisuko taip, kad 1980 m. staiga mirė Romualdas, o 1982 m. kopdamas į Korženevskajos viršūnę Pamyre lavinoje žuvo Eugenijus. Puikių draugų atminimui jų vardu nuspręsta pavadinti uolinę gražuolę viršūnę Vnukuto slėnyje.


Įkopimo aprašymas

Nuo bazinės stovyklos, kuri yra Vnukuto ir Čondžirav upių santakoje, link viršūnės reikia eiti dešiniuoju Čondžirav upės krantu. Nuo bazinės stovyklos iki ledyno – 4-4,5val. Toliau eiti ledynu į kairę link keteros panašios į tvorą. Nuobirynais pakylame ant keteros, panašios į tvorą. Prieš išeinant į keterą – signalinis turas. Nuo signalinio turo eiti ant uolų – 5300m. Praėjus 80-100m žemyn – patogi aikštelė nakvynei. Toliau, praėjus 150m sudūlėjusiomis uolomis, prieiti prie 35 laipsnių statumo 130m ilgio šlaito. Šlaitą reikia įveikti, naudojant saugai ledo kablius. Toliau – uolų sienelė – 6m (IV+ s.k. 75laipsnių stat.) Praėjus 40m ketera – nusileidus žemyn diulferiu (80m 80laipsnių) – prieinam prie 35 laipsnių statumo sniego-ledo šlaito, kurio ilgis 80m. Toliau – nusileidimas šlaitu (saugai naudoti kablius) iki Pagrindinio balno.Apačioje gali būti ledo! Nuo signalinio turi iki Pagrindinio balno – 4val. Nuo balno, praėjus 40m, prieinam prie 40m sienelės (IV s.k., 60 laipsnių), kurią praeiname dešiniąja puse. Toliau eiti sudūlėjusiomis uolomis ketera į viršų. Praėjus 100m prieinam prie antrosios 40m sienelės (III s.k., 30 laipsnių), kurią praeinam tiesiai į viršų (byra akmenys!). Praėjus 100m ketera, prieinam sudėtingiausią vietą – Juodąją sieną – 40m aukščio (V s.k., 80 laipsnių) su dviem plyšiais. Sieną reikia praeiti dešiniuoju plyšiu (saugai naudoti kablius). Rekomenduojama pirmajam eiti be kuprinės. Praėjus 40m ketera – nusileidimas diulferiu (10m, 85 laipsniai). Toliau apeinam uolų pirštą iš dešinės ir dešiniąja viršūnės keteros puse išeinam į viršūnę 5596m. Nuo signalinio turo iki viršūnės 9 valandos kelio.

Nusileidimas – pakilimo keliu (4B s.k.) ir toliau kuluaru žemyn Pietryčių kryptimi. Nusileidimas nuo viršūnės iki bazinės stovyklos – 6valandos kelio.

5.Viršūnės pavadinimas – Šiaulių v.

Vieta – Pietvakarių Pamyras, Šachdaros/Vnukuto kalnagūbris; Aukštis – 5616 m.;

Viršūnės pavadinimo kilmės istorinės aplinkybės, žinios apie pavadinimą: Viršūnė pavadinta Šiaulių miesto vardu (artėjančio 750 metų jubiliejaus proga. Šiaulių miesto įkūrimo data 1236 m .)

Pirmojo įkopimo data – 1984 08 15d.; Įkopimo maršrutas: Pietinės keteros traversas, 3A s.k.;

Įkopimo charakteristika: maršruto ilgis – 600 m.; aukščių skirtumas – 300 m.; vidutinis įkopimo statumas – 50 laipsnių; Įkalta kablių: uolų – 10 vnt.; Įkopimo dienų skaičius – 1 d.; Įkopimo valandų skaičius – 11 val.; Laikas: išėjimo iš bazinės stovyklos – 1984 08 14 d.; įkopimo į viršūnę – 1984 08 15 d. sugrįžimo į bazinę stovyklą – 1984 08 15 d.

Pirmojo įkopimo dalyviai:

Audrius Bloškys 1959, vadovas

Rimvydas Simutis 1953, dalyvis

Jonas Pleskus 1955, dalyvis

Rūta Kripaitytė dalyvis


Dėl viršūnės pavadinimo:

Ekspedicijos dalyvių tarpe buvo keletas šiauliečių, Šiaulių miesto patriotų. 1984 metais daug dėmesio buvo skiriama artėjančioms Saulės mūšio 750 metinėms (1236 m.) todėl šiauliečių pasiūlymų neįkopta viršūnė Vnukuto kalnagūbryje pavadinta Šiaulių vardu.


Įkopimo aprašymas

Iš nakvynių vietos (“Edelveisų pievelės”) reikia eiti link ledyno nuobirynais. Galima eiti šalia upelio. Nuo pievelės iki ledyno – 1.5val. kelio.Ledynu reikia išeiti ant Lietuvos alpinistų perėjos. Nuo pradžios ledyno iki perėjos – 1,5val. Eiti ledynu reikia atsargiai, nes yra ledo plyšių. Nuo perėjos kilti į viršų sudūlėjusiomis uolomis. Ketera – aštri, stipriai išraižyt a. Uolų lentynėlėmis ir nedidelėmis uolų sienelėmis išeiti prie nedidelio trapecijos formos uolų iškyšulio. Jį praeiti tiesiai. Po to eiti 120m sudūlėjusiom uolų lentynėlėm ir sienelėm. Prieš išeinant į balną tarp trapecijos formos uolų iškyšulio ir Pietinės viršūnės reikia įveikti 3m sienelę. Toliau sudūlėjusiom uolom kilti į viršų iki 10m aukščio vidinio kampo. Įveikiant vidinį kampą reikia naudoti saugai kablius. Prieš išeinant ant Pietinės viršūnės reikia pralipti 3m sienelę. Ant Pietinės viršūnės yra kontrolinis turas. Nuo perėjos iki pietinės viršūnės – 3val. kelio. Sudėtingiausia maršruto dalis – tai nusileidimas ir pakilimas nuo keteros, kuri yra tarp Pietinės ir Šiaurinės viršūnių. Uolos čia – sudūlėjusios. Pavojingas ir nusileidimas kuluarais – saugai reikia naudoti kablius. Nuo Pietinės viršūnės reikia leistis apie 50m vertikaliai žemyn. Toliau apie 160m traversuojam ir įveikiam kuluarus. Apeinam juodą uolų pirštą ir per 20metrų vidinį kampą išlipam ant keteros. Keteros sudūlėjusiom uolom reikia kilti į viršų, įveikti 20m sienelę ir išeiti ant pagrindinės viršūnės Šiauliai. Nusileidimas ir pakilimas nuo Pietinės viršūnės – apie 2valandos. Nuo Pagrindinės viršūnės reikia leistis į rytus ledynu.Einant ledynu reikia laikytis dešinės pusės. Išeiti prie rytinės keteros ir leistis kuluaru žemyn link ledyno. Nusileidimas nuo viršūnės iki Edelveisų pievelės - 3val. kelio.


6.Viršūnės pavadinimas – Pietinė Šiaulių v.

Vieta – Pietvakarių Pamyras, Šachdaros/Vachansko kalnagūbris; Aukštis – 5580 m.; Pirmojo įkopimo data – 1984 08 17d. Įkopimo maršrutas – Pietine ketera, 2B sunkumo kategorija;

Įkopimo charakteristika: maršruto ilgis – 1200 m.; aukščių skirtumas – 300 m.; vidutinis statumas – 45 laipsniai; Įkalta kablių: uolų – 1; Įkopimo dienų skaičius – 1; Įkopimo valandų skaičius – 9;

Pirmojo įkopimo dalyviai:

Stanislovas Navickas 1951, vadovas

Gediminas Rauba

Įkopimo aprašymas

Iš nakvynių vietos(“Edelveisų pievelės”) reikia eiti link ledyno nuobirynais. Galima eiti šalia upelio. Nuo nakvynių vietos iki ledyno – 1,5val. kelio. Ledynu reikia išeiti ant Lietuvos alpinistų perėjos. Nuo pradžios ledyno iki perėjos – 1,5val. kelio. Nuo perėjos eiti ketera į dešinę, į viršų 400m sudūlėjusiomis uolomis iki nedidelio kontrforso. Išlipti ant kontrforso 8m aukščio vidiniu kampu. Toliau per sudūlėjusias uolas prieti pirmą didelį uolų pirštą, kurį reikia apeiti iš dešinės (pro baltą uolų juostą). Toliau per 20m uolų sienelę išlipti ant keteros.Ketera labai išraižyta. Po 50 metrų prieiti mažą uolų pirštą, kurį reikia apeiti lentynėle iš kairės. Toliau eiti ketera iki 15m uolų piršto sienelės. Sienelę reikia įveikti per plyšį, saugai naudojant uolų kablį arba uolų kaištį. Nuo uolų piršto reikia nusileisti. Toliau eiti kairiąją keteros puse, uolų lentynėlėmis išeiti ant keteros peties (150m). Nereikia eiti į dešinę ant sniego, nes ten pavojingi sniego karnyzai! Toliau per plačios keteros nuobirynus išeiti prie balto uolų piršto, kuris yra prieš viršūnę.Uolų pirštą reikia apeiti iš dešinės pusės per uolų lentynėlę link kuluaro, kuris yra tarp viršūnės ir balto uolų piršto. Atsargiai – ant lentynėlės labai smulkūs nuobirynai! Saugotis galima tik per keterą. Toliau judėti kairiąja kuluaro puse link „balnelio“ tarp uolų piršto ir viršūnės (50m). Nuo „balnelio“ eiti į dešinę ir išlipti ant Pietinės Šiaulių viršūnės (60m). Pakilimas nuo perėjos iki viršūnės užtrunka 3-4 valandas.

Nusileisti nuo viršūnės – pakilimo taku.


7.Viršūnės pavadinimas – Audra

Vieta – Pietvakarių Pamyras, Šachdaros/Vachansko kalnagūbris; Aukštis – 5449 m.; Pirmojo įkopimo data – 1984 08; Įkopimo maršrutas – Pietine ketera, 1B sunkumo kategorija;

Įkopimo charakteristika: maršruto ilgis – 800 m.; aukščių skirtumas – 600 m; vidutinis įkopimo statumas – 45 laipsniai; Įkopimo dienų skaičius – 1; Įkopimo valandų skaičius – 3,5;

Pirmojo įkopimo dalyviai:

Bronius Varsackis 1958, vadovas

Judita Burokaitė 1960, dalyvis

Audrius Bloškys 1959, dalyvis

Zigmas Staponas 1958, dalyvis


Viršūnės pavadinimą suteikė pirmaįkopėjai, tikslesnių motyvų nežinau.


Įkopimo aprašymas

Iš bazinės stovyklos prie Vnukuto ir Čondžirav upių santakos link viršūnės reikia eiti pradžioje kairiuoju, o po to dešiniuoju Vnukuto upės krantu. Po 2val. ėjimo praeiname košą kairiajame upės krante. Po 1val. kelio prieinam gražią pievelę, kuri yra ledyno papėdėje. Nuo pievelės eiti į kairę, kur didelio kuluaro nuobirynais prasideda maršrutas. Kuluaru reikia kilti į viršų iki šviesiai rausvų uolų. Jos sudūlėję, lengvai įveikiamos. Išėjus ant keteros judėti toliau iki 7m uolų sienelės. Sienelę įveikti vidiniu kampu ir toliau judėti ketera iki viršūnės (40m). Maršrutas įveikiamas per 3.5 valandas.

Nusileisti nuo viršūnės – pakilimo taku.


8.Viršūnės pavadinimas – Vytauto ir Mildos viršūnių traversas.

Vieta – Pietvakarių Pamyras, Šachdaros/Vachansko kalnagūbris;

Aukštis – 5586 m. (Vytauto v.), 5378 m. (Mildos v.)

Pirmojo įkopimo data – 1984 08 18d.

Įkopimo maršrutas – Šiaurės -Rytų šlaitu(rebro), traversas, 3B sunkumo kategorija

Įkopimo charakteristika:

maršruto ilgis – apie 4000 m.; aukščių skirtumas – 780 m.; vidutinis įkopimo statumas – 35 laipsniai; Įkalta kablių : ledo – 25; Įkopimo dienų skaičius – viena; Įkopimo valandų skaičius – 5;

Pirmojo įkopimo dalyviai:

Algis Gudelis 1953

Jonas Pleskus 1956


Viršūnės pavadinimą suteikė pirmaįkopėjai, tikslesnių motyvų nežinau.

Įkopimo aprašymas:

Iš nakvynių vietos Edelveisų pievelėje (4400m) eiti iki ledyno pradžios – 1-1,5val.Priėjus ledyną reikia užsidėti „kates“, nes šlaito statumas – 20-25 laipsniai. Ledynu eiti iki šiaurės –rytų šlaito(rebro), kuris veda į viršūnę – apie 40min. Šiaurės- rytų sniego šlaitas – platus, jo kairėje pusėje – stačios uolos, o dešinėje – ledo sienos. Pradžioje 500-600m ledo šlaito statumas ne didesnis kaip 30 laipsnių. Juo judėti galima abiems ryšio dalyviams kartu, saugai naudojant ledo kablius. Toliau, praėjus ledo plyšį (bergšrundą), šlaito statumas padidėja iki 45-50 laipsnių. Šią maršruto dalį reikia praeiti po vieną, saugai naudojant ledo kablius. Praėjus šią maršruto dalį, šlaito statumas sumažėja iki 20 laipsnių (300-350m). Reikia išeiti šiek tiek aukščiau perėjos tarp Vytauto(5586m) ir Akademiko Baršausko (5649m) viršūnių. Šioje vietoje reikia pasukti į kairę. Toliau eiti per plato iki viršūnės apie 800m. Ant viršūnės turo nėra, nes viršūnė – tai didžiulis sniego laukas.

Nuo Vytauto(5586m) viršūnės iki Mildos viršūnės(5378m) reikia eiti per sniegą ir ledą apie 2500m. Tarp viršūnių yra „balnas“ su ledo plyšiais.

Nusileidimas – pakilimo taku. Nusileisti galima per 2 valandas. Grupė, turinti gerą aklimatizaciją, gali pakilti iki viršūnės per 5 valandas.