1982-Pamyras

Iš Alpinizmo vikis.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Ekspedicijos dalyviai:

  1. Algis Gudelis - vadovas.
  2. Ina Migla - išleidžiantysis instruktorius.
  3. Aleksandras Lukošenko - gelbėjimo tarnybos viršininkas.
  4. Viktoras Čapkevičius - gydytojas.
  5. Romualdas Kęstutis Augūnas - fotografas.
  6. Eugenijus Bajoras.
  7. Zigmas Blažaitis.
  8. Rimas Cicėnas.
  9. Vytautas Dumbravas.
  10. Aurelija Mozūraitytė.
  11. Juozas Muliuolis.
  12. Stasys Navickas.
  13. Vaclovas Paplauskas.
  14. Edvardas Pundzius.
  15. Valerija Šimonytė Pundziuvienė.
  16. Rimvydas Simutis.
  17. Valdemaras Venskus.
  18. Kęstutis Virbalis.
  19. Gintautas Volungevičius

Korzen lavina.JPGEkspedicijos tikslas - įkopimai Pamyre į Korženevskaja ir Komunizmo (Ismail Samani) viršūnes. Pirmo įkopimo į Korženevskaja metu lavinoje žuvo Eugenijus Bajoras, dar 7 pateko į laviną. Ekspedicija buvo nutraukta.

Kęstučio Virbalio prisiminimai apie ekspediciją:

Pasiruošimas kelionei į Komunizmo viršūnės rajoną prasidėjo mums pažįstamame Ošo stadione. Pasirodė daug naujų veidų: Rimas Cicėnas, Aurelija Mozūraitytė, Juozas Muliuolis, Valerija Pundziuvienė, Rimvydas Simutis, Valdas Venckus, Gintas Volungevičius. Dviem sunkvežimiais įveikę beveik tris šimtus kilometrų kalnų keliais, pasiekėme Daraut Kurgano gyvenvietę. Ten laukėme malūnsparnio, kuris mus užkeltų į Komunizmo ir Korženevskajos viršūnių papėdę, stovyklavietę prie Moskvino ledyno. Žinojome, kad malūnsparniu pasirūpins Dainius Makauskas. Jis jau daug metų dirbo tarptautinėje alpinistinėje stovykloje gidu. Dainius visuomet mums buvo didelis autoritetas. Liepos 9 d. atskrido taip laukiamas malūnsparnis. Oras buvo puikus, skaisčiai švietė saulė ir skrendant virš kalnų gerai matėsi didingos snieguotos Centrinio Pamyro viršukalnės. Malūnsparnis nusileido prie pat seklaus ežeriūkščio. Nors švietė saulė, bet pūtė ledinis vėjas. Įkūrėme stovyklą, ant didelio akmens iškėlėme Žalgirio vėliavą. Kai prasidėjo aklimatizacijos žygiai, vienu metu blogai pasijuto Gintas ir Vytas. Jiems teko skristi žemyn. Liepos 16 d. į Korženevskajos viršūnę išėjo devynių žmonių grupė: Augis Bajoras, Algis Gudelis, Juozas Muliuolis, Stasys Navickas, Vacys Paplauskas, Valė ir Edis Pundziai, Rimas Simutis ir aš. Nors fizinis pasirengimas buvo geras, aklimatizacija puiki, kojos kažkodėl nenorėjo eiti. Jos buvo tarsi švininės, o nuojauta pranašavo kažką negero. Pernakvoję 5 km aukštyje, pradėjome kilti Romanovo maršrutu (5B). Sudėtingiausia buvo uolinė siena, kurią įveikus teko išsitraukti kuprines. Nakvoti sustojome jau 6 km aukštyje, siauroje vietoje tarp uolų, kur vos galėjome sutalpinti dvi palapines. Liepos 18-osios rytą susirišę virve į viršų pirmieji kopė Rimas ir Algis. Lipome sniegu. Ėjau susirišęs su Stasiu ir Augiu. Iš pradžių visų savijauta buvo nebloga, bet juo aukščiau, juo prasčiau jautėsi Augis. Kai pasiekėme pavojingą sniego šlaitą, Rimas ir Algis pasiūlė atsirišti virves, kad lengviau būtų keistis minant pėdas giliame sniege. Prieš tai Vacys ir Juozas bandė išlipti į uolų keterą. Nepavyko. Mudu su Stasiu siūlėme uolų žandarą apeiti sniegu. Sniego šlaitas, kurio viduryje stovėjau aš ir kurį kiek žemiau kirto Rimas, buvo pavojingas, nors sniegas dar nebuvo atšilęs iki kritinės sukibimo ribos. Taigi lipome aukštyn. Visi pakaitomis trypėme sniege pėdas. Buvo sunku judėti, nes iki juosmens klimpome sniege, jautėsi aukštis. Vienu metu tariau Algiui: – Mes dar niekada gyvenime nebuvome taip aukštai užkopę. – Į priekį minti pėdų lipome ėjo kiekvienas. Štai aš išmyniau apie 50 pėdų ir atsisėdau pailsėti. Pro mane vorele praėjo visa grupė. – Eikite kuo arčiau uolų, –prašė Stasys. Atsistojęs prisijungiau prie paskutiniųjų. Nepermaldaujamai artėjo eilė vėl būti pirmuoju. Štai einu ketvirtas, trečias, antras. Klimpstu. Atrodo, vieni niekai eiti antram arba trečiam, statant kojas į pirmojo išmintas pėdas, bet dabar eidamas trečiuoju, antruoju klimpstu jau išmintose pėdose. Priekyje Valė. Esame beveik viršuje, tuoj tuoj bus ketera, kitoje jos pusėje – karnizai. Tada reikės eiti kairėn, nes ten mažesnis pavojus. Po alinančio darbo stosime pailsėti, virsime arbatą, o gal ir apsinakvosime prie uolų.... Staiga viršuje atskyla sniego šlaitas. Milžiniška sniego masė pradeda lėtai slinkti link mūsų. Jaučiu, kad važiuoju žemyn, o pabėgti nėra kur. Aišku viena – mes lavinoje. Greitis didėja. Aš bandau „plaukti“ – laikytis paviršiuje. Pečius spaudžia kuprinė, prie krūtinės apraišų prikabintas tabaluojasi ledkirtis. Mane tranko, varto, tai pasineriu į gilius sniego sluoksnius, tai vėl išnyru į paviršių. Atrodo, kaip vėliau sakė Stasys, lyg milžiniška nematoma ranka mus varto po sniego jūrą. Galvoje dar šmėkšteli mintis – jei jau žūti, tai greičiau.... Toliau viskas vyko netikėtai. Sniego masė pradėjo trūkčioti, išmesdama mane į paviršių. Staiga laikas ir sniegas sustojo, tyla spengė ausyse. Išlindau iš sniego. Trinu rankas, keista – nesulaužytos, tik kojos truputį sutrenktos, sausgyslės patemptos. Atrodo, esu sveikas“. Labai emocialiai šį momentą aprašė Algis Gudelis savo dienoraštyje: „Koks baltas sniegas... – Augi, Augi!...Augi! – šaukia Rimas. Vienas, du, trys, ...aštuoni. Kažkurio nėra. Išspjaunu gumulą sniego, bandau pajudėti. Vieną ranką užspaudęs kuprinės diržas. Nėra Eugenijaus. Dabar supratau – reikia ieškoti Augio. Kiekviena sekundė gali būti lemiama. Aplinkui sniegas. Baltas, spindintis. Iki šiol jis nebuvo toks baltas. Pro aprūkusius, aprasojusius akinius atrodė pilkas. Pilkas paprastas sniegas, iš kurio vaikai lipdo senį besmegenį. Akiniai dingo kilometriniame mūsų kritimo kelyje. Daug kas liko pakelyje – fotoaparatas, kepurė, ledkirtis. Užeina debesys ir nesimato ribos tarp dangaus ir sniego. Aplink šmėžuoja tamsios draugų figūros. Ieško. Tik Stasys sėdi ant kuprinės. Sėdi glostydamas išlaužtą ranką ir dejuoja....Laikas bėga. Pagaliau – avarinis radijo ryšys. – „Visiems, visiems, visiems! Patekome į laviną. Esame tarp Romanovo ir Ceitlino maršrutų. Visiems, visiems“ – Stasys, sukandęs dantis košia žodžius. Deja, mūsų niekas negirdi. – Aš mačiau Augį lekiant šalia! – sako Vacys. Ledkirčiais badome sniegą. Juos turi ne visi: kas nebuvo pasirišęs – pametė pakeliui. Dabar palapinių lazdomis karštligiškai smaigsto aplink save. Pradedame dirbti metodiškai: zonduojame laviną išsirikiavę eilute. Edis pakyla aukščiau. Ten sniego kalnelis. Staiga, kažką pamatęs, pradeda energingai kapstyti sniegą. Raudonas šalmas! Augis! Pribėgu, be jėgų virstu ant sniego. Pilvu prišliaužiu likusius metrus ir kapstau, kapstau. Apžėlęs barzda mūsų Augio veidas. Susirenka draugai. Jėgų nebeturiu, gaudau orą ir skiemenuodamas šaukiu: – “Kas-tuu-vą….” …Laikau draugo galvą vos tramdydamas ašaras. Dabar negalima verkti. Neturim teisės. Reikia dirbti. Dar yra vilties. Keistai persuktos kojos, galbūt lūžę kaulai. Kad tik gyventų… Ištraukiam. Guldom ant miegmaišio. Valė, švelni tyli Valytė – ištraukia liežuvį, persmeigia jį žiogeliu, pariša jį virvele. Juozukas ritmingai daro širdies masažą. Rimas – kvėpavimą iš burnos į burną. Aukštis – per 6000 metrų, darbas sunkus. Ypač gerai patrankytiems. Paskutinės viltys. Rankos sugrubę nuo sniego kapstymo (pirštinės taip pat liko pakely), nesugraibo švirkšto, neranda venos. Pagaliau šiaip taip suleidžiu vaistus. Žvilgteriu į laikrodį, kabantį ant krūtinės: praėjo pusvalandis. Viltis rusena, vyrai dirba. Kol dirba, viltis yra. Sunkiausia – nustoti dirbti. Gal dar ne viskas prarasta… Deja, Augis buvo užgesęs seniai ….” Po to gelbėjimo darbai: žuvusiojo kūną reikėjo pakelti apie du šimtus metrų į viršų, ir po to žemyn. Iki aikštelės, kurioje gali tūpti sraigtasparnis. Mūsiškiams padėjo alpinistinės stovyklos instruktoriai, kitų ekspedicijų dalyviai. Kadangi šalia vyko tarptautinė alpiniada, radijo ryšiu buvo telegrafuota į Vilnių. Organizuoti gelbėjimo darbus Lietuvos vyriausybės pavedimu į Ošą skubiai atskrido Lietuvos alpinizmo federacijos pirmininkas Vilius Šaduikis. Visi ekspedicijos dalyviai buvo skubiai transportuoti namo. Lietuvoje laukė draugai ir Augio artimieji. Petrašiūnų kapinėse atsirado dar vienas kauburėlis.

Belaukiant malūnsparnio. Foto Romualdo Augūno
Rytinė mankšta. Foto Romualdo Augūno
Pagaliau malūnsparnis...Foto Romualdo Augūno
Pietų metas. Foto Romualdo Augūno
Daraut Kurgano gyventojai. Foto Romualdo Augūno
Bazinės stovyklos atidarymas. Foto Romualdo Augūno
Komunizmas pro malūnsparnio langą. Foto Romualdo Augūno
Komunizmo v. iš bazinės stovyklos. Foto Romualdo Augūno
Gydytojo pagalba. Foto Romualdo Augūno
Rytinė mankšta. Foto Romualdo Augūno
Radijo stotis. Foto Romualdo Augūno
Bazinės stovyklos fragmentas. Foto Romualdo Augūno
Treniruotė ant apsnigto ledyno. Foto Romualdo Augūno
Treniruotė. Foto Romualdo Augūno
Poilsio valandėlė. Foto Romualdo Augūno
Komunizmo v. nuo Moskvino ledyno. Foto Romualdo Augūno
Vakaro spinduliai. Foto Romualdo Augūno
Bazinė stovykla . Foto Romualdo Augūno
Treniruotė Pamyro sniegynuose. Foto Romualdo Augūno
Prieš išeinant į Korženevskajos viršūnę. Foto Romualdo Augūno
Asmeniniai įrankiai
Google AdSense